Deimantė pasakojo, kad jos vaikystė buvo tarsi gyvenimas dviejuose atskiruose pasauliuose.
Viename iš jų ji turėjo laikytis griežtų religinių įsitikinimų, draudimų, susitaikyti su izoliacija ir smurtu vardan pažadėto gyvenimo rojuje.
Tuo tarpu kitas gyvenimas viliojo svajonėmis apie paprastą vaikystę „uždraustame pasaulyje“, kurią Deimantė matydavo stebėdama kitus vaikus.
„Šis kontrastas sukėlė daug vidinių konfliktų ir išugdė veidmainystę“, – atviravo pašnekovė.
Augo kitokioje šeimoje
Kartu su Deimante pradėjus kalbėtis apie jos vaikystę, moteris prisiminė, jog ji netruko ilgai suprasti, jog jos šeima – kitokia.
Nuo mažų dienų moteris buvo auklėjama ir skatinama atsiriboti nuo pasaulietiškojo pasaulio, nes jis buvo laikytas pavojingu ir nuodėmingu.
„Jehovos liudytojų sueigose skambėdavo frazės, kad esame Dievo išrinktieji ir kad mūsų gyvenimo būdas yra vienintelis teisingas.
Ši idėja buvo nuolat kartojama ir sustiprinama įvairiomis istorijomis ir pavyzdžiais iš Biblijos“, – Jehovos liudytojų įsitikinimais dalijosi Deimantė.
Skirtingų pasaulių matymas, įsitikinimų priešprieša Deimantei leido suprasti, kad yra kitokia nei kieme žaidžiantys vaikai.
Net ir norėdama prie jų pritapti, pašnekovė to padaryti negalėjo, kas privedė ją prie tikro kognityvinio disonanso:
„Ši izoliacija sukūrė labai stiprų jausmą, kad esu išskirtinė, bet tuo pačiu labai vieniša.“
Viena Deimantės gyvenimo diena
Turbūt ne vienas galėtų susimąstyti, kaip atrodo kasdieninis gyvenimas Jehovos liudytojų šeimoje: kokiomis veiklomis bendruomenės nariai užsiima ir kaip leidžia savo laisvalaikį.
Dėl to Deimantė sutiko paatvirauti, kaip ji leisdavo savo dienas. Ji pateikė pavyzdį, kaip atrodė eilinė jos 10-metės diena.
„Pusryčiaudama pasimelsdavau ir perskaitydavau trumpą Biblijos skaitinį iš knygelės „Kasdien tyrinėkime raštus“.
Po pamokų būti su pasauliečiais draugais man drausdavo, tad grįždavau iškart joms pasibaigus. Vėl pasimelsdavau, papietaudavau, atlikdavau namų darbus.
Jokių būrelių nelankiau, mama neleido – ten per daug šėtonišką įtaką skleidžiančių vaikų. Vietoje to sėsdavau prie Jehovos liudytojų leidinių, dažniausiai – „Sargybos bokšto“. Man reikėdavo perskaityti straipsnį ir markeriu pasižymėti svarbiausias vietas.
Vakarop su mama apsivilkdavome kelius dengiančius sijonus ir keliaudavome į sueigą. Tokie susibūrimai vykdavo tris kartus savaitėje.
Ten vėl skaitydavome tuos pačius, namie jau skaitytus straipsnius. Po sueigos pasiimdavome leidinių, skirtų platinimui, ir pilnomis rankinėmis žurnalų grįždavome namo“, – pasakojo Deimantė.
Paklausta apie ypatingas progas, švenčių minėjimus moteris kalbėjo, jog įprastos pasaulietinės šventės jos namuose būdavo uždraustos.
Visgi, tam tikras šventes minėti būdavo galima. Tai – jos tėvų vestuvių metinės bei Jėzaus Kristaus mirties minėjimas:
„Visos tradicinės šventės, tokios kaip Kalėdos ar gimtadieniai, buvo laikomos pagoniškomis ir draudžiamos.
Vienintelė išimtis buvo kasmetinis Jėzaus Kristaus mirties minėjimas. Jis labai svarbus viso pasaulio Jehovos liudytojų bendruomenei.
Tai padėka Kristui, kad atpirko žmonijos nuodėmes. Šios ceremonijos metu liudytojai per rankas siunčia vyną ir duoną, Jėzaus kraujo ir kūno simbolius“, – plačiau apie šventę pasakojo ji.
Santykiai su šeima
Nors Deimantė ir stengėsi pritapti prie religinio pasaulio bendruomenės, tačiau už uždarų šeimos durų jos laukdavo slogi atmosfera.
Pašnekovė atviravo, jog namuose visuomet tarp šeimos narių vykdavo konfliktai: „Jei tėvai nepykdavo ant manęs, tada riedavosi tarpusavyje“.
Ši atmosfera nė kiek nepalengvino Deimantės gyvenimo. Jos asmeniniai santykiai su tėvais taip pat buvo komplikuoti.
Pasakodama apie mamą, moteris prisipažino, kad santykis su ja buvo šaltas ir nutolęs:
„Jaučiau, kad niekada neatitikau viską kontroliuoti norinčios mamos lūkesčių, todėl nuolat gyvenau baimėje, kad ją nuvilsiu. Dėl to mums nepavyko sukurti tikro tarpusavio ryšio.“
Kalbėdama apie savo tėvą Deimantė pabrėžė dvilypumo aspektą. Pasak jos, tėvas turėjo du veidus.
Vienas iš veidų galėjo signalizuoti pasitikėjimą, švelnumo jausmą, o kitas pasirodydavo tuomet, kai ji paprieštaraudavo.
„Santykis su tėvu buvo labai sudėtingas. Nors jis dažnai būdavo linksmas ir švelnus, už šios kaukės slypėjo nekontroliuojamas padaras.
Jausdavau, kad esu saugi tik tol, kol jį džiuginu. Jei tik išdrįsdavau papriekaištauti, jis pasiusdavo ir imdavosi smurto“, – prisipažino Deimantė.
„Niekas nežinojo visos tiesos“
Apie tai, kas vyksta už uždarų Deimantės šeimos durų, nežinojo beveik niekas. Ji pasakojo, kad visuomet būdavo mokoma nepasakoti kitiems apie asmeninį šeimos gyvenimą.
Net geriausioms draugėms pašnekovė leido apie šeimos gyvenimą papasakoti jau tik įžengusi į paauglystę, tačiau netgi tuomet tai darė labai nedrąsiai – neatskleidė visos tiesos.
„Vengdavau kalbėti ir apie smurtą, ir apie absurdiškus religinius įsitikinimus – gėdijausi“, – atvirai sakė moteris.
Ji pasakojo, kad netgi pačiai sau jai buvo sunku prisipažinti, jog ji namuose buvo skriaudžiama ir nemylima pačių artimiausių žmonių.
Norėdama namuose išreikšti savo emocijas ir pasakyti tai, ką iš tiesų galvoja, Deimantė turėdavo save sustabdyti ir susilaikyti – „už bet kokią konfrontaciją grėsdavo smurtas“.
Dėl to visos tiesos niekas iš aplinkos nežinojo. Visgi tų, kurie galėjo įtarti, kas vyksta už uždarų šeimos namų durų, jos gyvenime buvo:
„Nežinau, ar aplinkiniai nematė, ar nenorėjo matyti to, kas vyko už uždarų mūsų namų durų. Net ir tie, kurie galėjo įtarti, kad kažkas negerai, niekada neįsikišo.
Galbūt bijojo konflikto arba tiesiog manė, kad tai – ne jų reikalas. Šis visuotinis suaugusiųjų tylėjimas dar labiau sustiprino jausmą, kad esu visiškai viena.“
Paliko šeimą
Dėl to, kas dėjosi moters šeimoje, Deimantė nuo pat mažumės svajojo apie laiką, kai sulauks pilnametystės.
Ta diena, kuomet ji nebebus priklausoma nuo tėvų, jų auklėjimo metodų ir žiaurumo, jai atrodė, kaip išsigelbėjimas, kuris turėjo atnešti naujų vėjų į jos gyvenimą.
Atėjus lemtingajai dienai Deimantė jautėsi laiminga. Ji prisipažino, kad tai buvo tikras dvasinis ir fizinis išsivadavimas – „nei akimirkai neatsigręžiau atgal“.
Visgi, prabėgus kuriam laikui pašnekovė ėmė matyti kitus bendraamžius ir jų santykius su tėvais:
„Kiek vėliau, ėmus save lyginti su kitais bendraamžiais, turinčiais šiltą tėvų sparnelį, pasijutau bejėgiškai...
Suvokiau, kad niekas manęs neišleis į studijas, neišnuomos būsto, nenupirks kompiuterio, jei nepasiseks – neturėsiu, kur sugrįžti.
Užgriuvo supratimas, kokia milžiniška yra absoliutaus savarankiškumo našta“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Po išsikraustymo iš tėvų namų Deimantės tėvai nemėgino su ja susisiekti. Vienintelis kontaktas, kurį moteris turėjo, buvo su seneliais, tačiau ir jis truko neilgai:
„Iš tiesų, bendravau su seneliais, kol nepradėjau kalbėti apie šią socialinę problemą garsiai ir plačiai. Tuomet jie išsižadėjo manęs už tai, kad, pasak jų, juodinu visą šeimą.“
Dabar dėkoja gyvenimui
Nuo to laiko, kai Deimantė paliko savo šeimą, prabėgo 12 metų. Paklausta, ar per šį laiką surado savyje stiprybės atleisti šeimai, pašnekovė atskleidė, kad to daryti neketina.
Deimantė tikino, kad turi šiek tiek kitokį požiūrį į atleidimą. Anot jos, atleisti galima už padarytą klaidą, o ne už ilgus metus trukusias skriaudas.
„Mano tėvai užsiėmė sisteminiu ujimu, kenkimu, žalojimu. Toks elgesys – ne klaidos, o tiesiog metodika, charakterio bruožai, gal net psichiniai sutrikimai?
Nei pykstu, nei ruošiuosi atleisti – tiesiog dėkoju gyvenimui, kad nebereikia kęsti šių žmonių kompanijos“, – tikino ji.
Šiais metais moteris taip pat išleido savo pirmąją knygą – „Pasaulietė“, kurioje aprašė vaikystės prisiminimus ir gyvenimą Jehovos liudytojų šeimoje.
Paklausta, ar tai prisidėjo prie jos gijimo proceso, moteris atskleidė, jog tai iš tiesų padėjo suprasti, iš ko ji sudaryta.
„Dabar, kai mano žaizdos jau užgijusios, noriu įprasminti savo sudėtingą vaikystę ir iškelti opias temas, taip padėdama kitiems. Noriu, kad visuomenė atkreiptų dėmesį ne tik į religinės indoktrinacijos žalą ar smurtą artimoje aplinkoje, bet ir požiūrį į paauglystės maištą.
Kodėl paauglys kenkia sau ir savo reputacijai? Galbūt toks elgesys atspindi užslopintas emocijas ir klausimus, nuo mažumės juntamą neteisybę? Galbūt, užuot kaltinus už prastus pasirinkimus, reikėtų atsigręžti į jo tėvus?
Knygos publikavimas suteikė galimybę susijungti su kitais žmonėmis, kurie dalinasi panašia patirtimi“, – šyptelėjo ji.
Kreipėsi į visus
Šiuo metu Deimantė gali sakyti, kad išgyveno pragarą ir sugebėjo judėti pirmyn. Visgi, ji tikino, kad jos istorija – tikrai ne vienintelė.
Pasak jos, daugelis patiki religinių institucijų siūlomomis idėjomis ir malonėmis, dėl to ji ragino išlikti budriais.
„Norėčiau, kad visi žmonės suprastų, jog jei maloniai besišypsantys dvasiniai lyderiai ar kokia nors organizacija ketina jums kažką uždrausti, ragina izoliuotis nuo pasaulio ir nuteikinėja prieš artimuosius – bėkite. Jus ketina įtraukti į manipuliacijos pinkles.
Deja, žmonėms, kurie jau įsivėlę į sektas, mano patarimų nereikia, jie gyvena savo iliuzijų pasaulyje“, – tarstelėjo ji.
Deimantė taip pat pasidalijo vienu iš savo dabartinių tikslų – apgręžti tuos, kurie siekia prisijungti prie panašių religinių bendruomenių.
Dėl to ji ryžosi paatvirauti savo knygoje ir užfiksuoti Jehovos liudytojų gyvenimo subtilybes, vildamasi, kad perskaitę ją žmonės atidžiau pažvelgs į religinių organizacijų pasiūlymus.
Taip pat ji tikino norėjusi atkreipti dėmesį į pažeidžiamiausią visuomenės grupę – vaikus, kurie tėra „tėvų fantazijos įkaitai“.
„Galbūt jie nelaimingi, gal jiems reikia pagalbos, galbūt jie nori gauti dovanų per Kalėdas“, – retorinius klausimus iškėlė ir pokalbį baigė Deimantė.
