Psichologas Edvardas Šidlauskas papasakojo apie tai, kokios gali būti vaikų iš namų pabėgimo priežastys bei kokie ženklai gali signalizuoti tėvams, jog vaikas svarsto apie pabėgimą iš namų.
Paaugliai iš namų bėga dažniausiai
E. Šidlauskas pasakojo, kad dažniausiai, kuomet yra kalbama apie vaikus, bėgančius iš namų, yra kalbama apie paauglius, kuomet susiduriama su maišto priežastimi.
Pasak jo, paauglystė yra unikalus žmogaus gyvenimo periodas, kuomet žmogus nebesijaučia vaiku ir laiko save panašesniu į suaugusį asmenį.
„Tuomet paaugliai nori turėti tokias pačias teises, kaip suaugusieji, bet jie nenori atlikti suaugusiojo pareigų, taip bandoma išsikovoti savo vietą pasaulyje“, – tikino jis.
Psichologas kalbėjo, jog kartais maištas pasireiškia tokiomis radikaliomis formomis, kaip bėgimas iš namų. Visa tai gali būti susiję su tokiais veiksniais, kaip priklausomybės, netinkami draugai, ryšio nebuvimas su tėvais ir nesusikalbėjimas.
Taip pat pašnekovas pateikė kitą pavyzdį, kuomet vaikai ryžtasi bėgti iš namų. Tai – saugumo jausmo namuose nebuvimas. Anot jo, tai gali lemti ne viena priežastis.
„Visa tai gali lemti fizinis ar psichologinis smurtas, kuris yra nukreiptas nebūtinai prieš patį vaiką, o prieš kitą šeimos narį.
Taip pat vaikas gali būti kažkaip socialiai paleistas, o galbūt jį gali mėginti prisivilioti kiti piktybiški žmonės imtis tokių drastiškų veiksmų“, – kalbėjo E. Šidlauskas.
Psichologo teigimu, visa tai yra labai panašu į suaugusiojo gyvenimą. Jis pateikė pavyzdį, kuomet suaugusieji jaučiasi tam tikroje aplinkoje ne taip, tuomet psichologai siūlo dvi išeitis: keisti patį save arba pakeisti supančią aplinką.
Minčių apie pabėgimą iš namų ženklai
Taip pat pokalbio metu buvo aptarta, kokie ženklai gali parodyti, kad vaikas svarsto apie pabėgimą iš namų.
Visų pirma, pasak psichologo, šis sprendimas gali būti momentinis, tad tuomet tėvai ženklų gali nespėti pamatyti.
„Toks sprendimas gali būti spontaniškas, nes vaikams yra būdingas vadovavimasis emocijomis, o ne racionaliu mąstymu.
Tokiu atveju, ženklų gali apskritai nebūti, dėl to labai svarbus emocinio ryšio sukūrimas, kad vaikas pasisakytų tėvams, kuo jis nepatenkintas, kas jį neramina ir trikdo.
Jeigu tokio ryšio nėra, tai vaikas gali nebūtinai bėgti iš namų, jis gali linkti prie dar labiau kraštutinių priemonių“, – perspėjo psichologas.
Pasak jo, kitais atvejais vaikai, o ypač paaugliai savo pabėgimą planuoja. Tad, anot psichologo, tėvams vertėtų atkreipti dėmesį į vaiko elgesį.
„Sakyčiau, kad bendravimas, nuoširdumas, pagarba vaiko jausmams ir emocijoms yra labai svarbu. Tai padeda pamatyti vaiko elgsenos pokyčius.
Svarbu žinoti ir tai, kad pagarba nėra sutikimas su viskuo, ką vaikas sako, tai yra jo norų išklausymas, pasitarimas, ką reiktų padaryti abiems pusėms priimtinu būdu“, – akcentavo jis.
Edukacija – galimas problemos sprendimas
E. Šidlauskas taip pat kalbėjo apie tai, kaip būtų galima spręsti vaikų pabėgimo iš namų problemą. Pasak jo, pagrindinė problema šiais atvejais yra siauras situacijos matymas.
Anot jo, dažniausiai tiek vaikai, tiek suaugę žmonės situaciją mato vien tik kaip gerą arba tik blogą, visgi iš tiesų taip nėra.
„Šiuo atveju ugdymo įstaigos, tėvai ar visuomenė gali išplėsti vaikų matymo lauką ir edukuoti juos apie būdus, kaip galima spręsti nepatikusias situacijas.
Pavyzdžiui, jeigu vaikui kažkas nepatinka, jis gali pasirinkti variantą A ir pasikalbėti su tėvais, mokytojais, kurie turi galią pakeisti vaiko gyvenimo aplinkybes.
Jeigu tai neveikia, galima kreiptis į kažkokias institucijas pagalbos, o jeigu ir tai neveikia, galima kreiptis dar kitur“, – pavyzdį pateikė psichologas.
Pašnekovo teigimu, suteikta pasirinkimo laisvė gali sumažinti neretai pasitaikančių desperatiškų, impulsyvių ir neapgalvotų sprendimų riziką.
„Bėgimas iš namų juk nėra pati blogiausia maišto versija, jų yra ir dar liūdnesnių, tad vertėtų atkreipti į tai dėmesį“, – baigė pokalbį jis.
