2020-ųjų birželio 26-tosios vakarą Artūras su draugais išvažiavo pasivažinėti motociklu. Tuo metu Irma ramiai vaikščiojo lauke su judviejų augintiniais, kai sulaukė vieno iš vyro draugų skambučio. Moteris išgirdo tai, ko net baisiausiame košmare neteko susapnuoti – jos vyrą partrenkė automobilis.
Nuvažiavusi į įvykio vietą moteris pamatė ant kelio gulintį motociklą ir kraujo liūną – Artūras jau buvo greitosios pagalbos automobilyje, tad moteriai neliko nieko tiko, tik važiuoti paskui jį į ligoninę.
„Kai atėjo gydytojai, jie pasakė, kad šansų, jog jis išgyvens, praktiškai nėra. Jo būklė buvo labai sunki, jis gulėjo reanimacijoje, o aš negalėjau jo aplankyti, turėjau važiuoti namo“, – prisimena Irma.
Pusantro mėnesio praleido komoje
Po dviejų dienų skambučių gydytojams, Irmai buvo leista pamatyti savo vyrą intensyvios terapijos skyriuje. Pamatytas vaizdas moterį pribloškė – lovoje nejudėdamas gulėjo jos vyras, visur buvo pajungti aparatai, rankos sutvirtintos metalais, nes buvo atviri rankų lūžiai, iš smegenų išvesti drenai. Nuo tos dienos Irmai kasdien buvo leista bent po 15 minučių pamatyti savo vyrą.
Artūras pusantro mėnesio buvo paniręs į komą, kol galiausiai situacija ėmė gerėti – vyras pamažu pradėjo judėti, reaguoti į aplinką. O vieną dieną atėjusi jo aplankyti Irma pati išgirdo vyro netvirtai tariamą „labas“.
Nuo to viskas ėjo geryn – vyras fiziškai stiprėjo, mokėsi vaikščioti, nematant mokėsi pažinti pasaulį, rašyti, skaičiuoti ir paneigė visas gydytojų prognozes. Jis buvo tarsi naujai gimęs žmogus, kuriam reikėjo visko išmokti. Deja, dėl vieno dalyko Lietuvoje nieko nebuvo galima padaryti – dėl patirtos traumos nuo vaikystės dešine akimi silpniau matęs Artūras dabar ja mato tik neryškią šviesą, o regėjimo kaire akimi neteko visiškai.
Reikalingi brangūs pakartotiniai tyrimai
Visgi, vilties dar yra ir ji, rodos, ranka pasiekiama. Artūrui gali padėti 30 tūkst. eurų kainuojanti akių ragenų persodinimo operacija Šveicarijoje. Šeima jau turi pinigų pačiai operacijai, tačiau dabar jiems reikalinga 4 tūkst. eurų suma pakartotiniems tyrimams.
„Operacijai pinigai surinkti, tačiau dabar trūksta pinigų konsultacijai, nes kadangi laukiame donoro, kas metus mums reikia pasitikrinti. Aišku, galime ir nevažiuoti, bet tada nesulauksime donoro. Šveicarijoje viskas mokama, tad neturime kito pasirinkimo, kaip tik prašyti kitų žmonių pagalbos“, – pasakoja Irma.
Nors anksčiau buvo sakoma, kad donoras turėtų atsirasti per metus, tačiau dėl koronaviruso situacijos nebegalima prognozuoti, kada pavyks jo sulaukti.
„Šiaip donoro anksčiau laukti reikėdavo iki metų, tačiau dabar, kadangi yra pandemija, laukimas labai prailgėja ir nežinia, kiek gali tekti laukti. Nuo COVID-19 miręs žmogus netinkamas donorystei, todėl donorų žymiai mažiau.
Dabar jam bus atliekami pakartotiniai tyrimai, tokie pat, kaip prieš metus. Reikia pasižiūrėti, ar niekas nepasikeitė. Atsiradus donorui nebūtų laiko daryti visus tyrimus, tad reikia būti pasiruošusiems. Mes laukiame donoro ragenos persodinimui. Reikalinga labai sudėtinga operacija – ragenos transplantacija ir tik pačios operacijos metu bus matyti ar bus reikalingos papildomos operacijos dėl pažeistos ragenos“, – sako moteris.
Nežinojo, kas yra namai
Dabar Artūras fiziškai atsigavo, daug sportuoja su kineziterapeute, kuri ateina į judviejų namus namus.
„Sportuoja jis kasdieną po dvi valandas, nes kas jam belieka, kai nieko nemato, neatsimena. Jis turėjo labai daug traumų, dubuo buvo lūžęs, abu riešai, du stuburo slanksteliai ir didžiulė smegenų trauma. Artūrui teko iš naujo ir mokytis vaikščioti. Gydytojai nebuvo davę šansų, kad jis vaikščios, jeigu išvis išgyvens. Aš pati išmokiau jį vaikščioti. Iš valstybės paramos jokios negalima gauti, o jeigu ją ir duoda – pasityčiojimas kažkoks.
Man pasisekė, kad galėjau lankytis ligoninėje, kai jis pabudo iš komos. Viską, ką jis pasiekė dabar, pasiekė mano dėka, nes iš valstybės nesulaukėme jokios pagalbos“, – apgailestauja moteris.
Važiuodamas su Irma į namus, Artūras nesuprato, kas yra namai: „Jam tiek pažeistos smegenys, kad iki galo jis negalėjo suprasti, kas yra namai. Aišku, kai aš jį vežiausi namo, pasakojau jam, jis džiaugėsi, bet iš tikrųjų jis pilnai nesuvokė to. Atsigavimo procesas yra labai ilgas ir sunkus darbas“, – sako Irma.
Po avarijos prarasta atmintis taip pat dar negrįžo – jam pavyksta prisiminti tik tam tikrus savo praeities momentus.
„Fiziškai jis jaučiasi gerai, nes ties tuo dirba kiekvieną dieną ir niekieno neverčiamas. Na, o psichologiškai jam yra labai sunku. Jeigu jis matytų, bet nebūtų atminties, būtų visai kitaip, atmintis gali atgyti per vaizdus. O dabar, kai jis nemato, yra labai sunku. Net nemoku apsakyti.
Iki šios dienos jis taikosi su aklumu, tačiau dar nepavyko susitaikyti. Sunkiausia, kad negali nieko padaryti be kitų žmonių pagalbos. Tai ir psichologinė trauma. Jam tai blogiausia, kas galėjo nutikti. Praradus atmintį dar galima gyventi toliau – bus nauji potyriai, naujas gyvenimas, tačiau praradus regėjimą tampi visiškai priklausomas“, – priduria ji.
Prieš avariją Artūras dirbo IT specialistu. Šio amato jis išmoko savarankiškai, todėl nusprendė susikurti ir „Youtube“ kanalą, kuriame programuoti mokė kitus. Tik dabar vyras išdrįso vėl sėstis prie kompiuterio ir mokytis iš naujo to, ką mokėjo anksčiau. Tam jis naudoja specialią programą „VoiceOver“, kuri pateikia garsinį ekrano turinio apibūdinimą ir leidžia jam suprasti, ką spausti net nematant kompiuterio ekrano ar klaviatūros.
„Po pusantrų metų pertraukos pagaliau išdrįso sėsti prie kompiuterio ir vėl pradėti viską nuo pradžių… Su „VoiceOver“ programa, bando atlikti pirmuosius žingsnius, pažinti klaviatūrą. Būtų lengviau sėsti prie savo kompiuterio, bet Artūras nepamena slaptažodžio... Didžiuojuosi juo! Taip pat sakau visiems ačiū, kas prisideda prie Artūro svajonės vėl matyti“, – šypsosi Irma.
Už pagalbą Artūrui – paveikslas
Kai Artūras prieš pusantrų metų padarė avariją, po mėnesio per seną pažįstamą Irma sužinojo apie Neringą, kurios dukra avarijos metu irgi patyrė stiprią galvos traumą ir yra įkūrusi fondą, padedantį žmonėms patyrusiems galvos traumas „8 fundraising“.
„Nuo tos dienos pradėjome bendrauti, prašiau jos patarimų. Ji man labai padėjo ir iki šiol padeda“, – sako Irma.
Visai neseniai Irma sužinojo, kad Europos kiokušin karatė čempionė Rūta Brazdžionytė ir tapybos studijos „Moonart“ vadovė Živilė Šerkšnaitė sujungė jėgas dėl kilnaus tikslo – paramos galvos smegenų traumas patyrusiems žmonėms.
Daug metų atidavusi karatė sportui, Rūta išsiugdė disciplina ir atsidavimu aukščiausio rezultato siekimui pagrįstą nugalėtojos mąstymą, kuris gali padėti tobulėti bet kur. Šitai ji įrodė priimdama Živilės mestą iššūkį nerti į tapybą ir pasirinko ant drobės pertapyti 1882 m. impresionisto Klodo Monė sukurtą darbą „Pasivaikščiojimas uolomis Purvilyje“.
Rūtos nutapytas paveikslas – tai gerumo ir stiprybės simbolis, nešantis žinutę apie pagalbą tiems, kuriuos likimas žiauriai nuskriaudė. Organizatorės kviečia visuomenę nelikti abejinga galvos smegenų traumas patyrusiems žmonėms ir suteikti jiems stiprybės bei vilties aukojant pinigus – pagalbos reikia po automobilio sukeltos motociklo avarijos regėjimą praradęs IT srities specialistas vilnietis Artūras, dėl kraujo išsiliejimo į smegenis dar netekęs ir atminties.
Sausio 14 d. vienam iš aukotojų burtų keliu atiteks Rūtos su meile ir užsispyrimu tapytas paveikslas, nuolat priminsiantis apie prasmingus darbus. Kūrinį bus galima atsiimti „Moonart“ tapybos studijoje sutartu laiku.
Aukoti Artūrui ir dalyvauti loterijoje dėl paveikslo galima čia: Gerumo akcija „Gali ir tu!“ (su Rūta Brazdžionyte ir „8 Fundraising“)
Gerumo akcija „Gali ir tu!“ (su Rūta Brazdžionyte, Živile Šerkšnaite-Navickiene ir 8 Fundraising) Europos kiokušin...
Posted by 8 Fundraising on 2021 m. gruodžio 29 d., trečiadienis
