Gydytojai J. Solt pranešė, kad jos skrandžio sienelėse buvo rasta vėžinių ląstelių ir kad vienintelis būdas išvengti jų plitimo – pašalinti skrandį.
Kitus 10 mėnesių J. Solt teigia vos galėjusi išlaikyti nurytą maistą, o naujas jos stemplę ir žarnyną jungiantis kanalas vis užsidarydavo.
2017-ųjų metų liepą jai atlikta operacija buvo pakartota – J. Sol sako, kad dabar gali valgyti beveik normaliai, rašoma dailymail.co.uk.
Kai 2016-ųjų metų rugsėjį Jessica Solt sužinojo, kad serga skrandžio vėžiu, prognozės kėlė siaubą.
Gydytojai jai pasakė, kad kadangi vėžys yra ankstyvojoje stadijoje, ji dar gali išgyti, tačiau jos skrandis turi būti pašalintas.
J. Solt, gyvenanti Niujorke su savo vyru Juanu Pablo‘u Horcasitasu ir jų vienerių metų sūneliu Martinu, buvo šokiruota vien nuo minties, kad toks svarbus organas gali būti pašalintas.
Po mėnesio moteriai, kuriai dabar 36-eri, buvo atlikta daugelį valandų trukusį invazinė operacija, kurios metu jo stemplė buvo sujungta su mažuoju žarnynu, tokiu būdu sudarant skrandžio pakaitalą.
J. Solt atvirai pasakoja apie iššūkius, su kuriais teko susidurti mokantis valgyti mažomis porcijomis ir balansuojant mitybą, kad išvengtų reaktyviosios hipoglikemijos, ir apie tai, kaip ji tikisi įkvėpti kitus, išgyvenančius tuos pačius sunkumus.
Įgimtas difuzinis skrandžio vėžys – tai reta, paveldima liga, kuria sergantiesiems jauname amžiuje kyla didelis difuzinio skrandžio vėžio išsivystymo pavojus.
Pasak „John Hopkins Medicine“, įgimtu difuziniu skrandžio vėžiu serga vienas iš dviejų skrandžio vėžio pacientų.
Difuzinio skrandžio vėžio atveju auglių nebūna. Vietoj to, vėžinės ląstelės nedideliais klasteriais formuojasi skrandžio sienelėse.
Šis su įgimtu difuziniu skrandžio vėžiu siejamas vėžio tipas dažnai nepastebimas viršutinės virškinamojo trakto dalies endoskopijos metu, todėl jį sunku diagnozuoti.
Būtent dėl to daugelis difuzinio skrandžio vėžio atvejų diagnozuojama vėlyvosiose stadijose.
Ligos simptomai – skrandžio skausmai, pykinimas, vėmimas, svorio praradimas ir sunkumas ryjant.
Nacionaliniai sveikatos institutai teigia, kad 20-40 procentų įgimtą difuzinį skrandžio vėžį turinčių žmonių pastebima CDH1 geno mutacija.
Šis genas kontroliuoja tam tikrą baltymą, kuris padeda greta esančioms ląstelėms laikytis kartu ir formuoti audinius.
Daugelis šią mutaciją turinčių žmonių įgimtu difuziniu skrandžio vėžiu suserga būdami maždaug 40 metų.
CDH1 mutaciją turinčioms ir įgimtu difuziniu skrandžio vėžiu sergančioms moterims taip pat susidaro 40-50 procentų tikimybė susirgti skilteliniu krūties vėžiu, o vyrams kyla kiek didesnė prostatos vėžio rizika.
Vienintelis būdas užkirsti kelią įgimtam difuziniam skrandžio vėžiui išsivystyti į vėžį, kai pacientas taip pat turi CDH1 mutaciją arba jau sirgo vėžiu – pašalinti skrandį (ši procedūra vadinama pilna gastrektomija).
Šios procedūros metu chirurgas sujungia stemplę, vamzdelį, kuris jungia gerklę su skrandžiu, su mažuoju žarnynu, kad virškinimo sistema veiktų ir toliau.
Vis dėlto, jei vėžys jau yra išsiplėtęs į kitus organus, pacientams taip pat gali būti atliekama chemoterapija ar spinduliuotės terapija.
J. Solt sužinojo, kad turi CDH1 geno mutaciją 2016-ųjų rugsėjį.
Pasak gydytojų, jai skrandžio vėžio tikimybė buvo 79 procentai ir po dviejų dienų jos skrandžio sienelėse buvo rasta piktybinių ląstelių.
Vienintelis būdas užkirsti kelią vėžio plitimui visame jos kūne buvo pašalinti skrandį.
J. Solt prisimena, kaip gydytoja sakė: „Jessica, tu gali gyventi be skrandžio.“
„Aš buvau tokia šokiruota.“ – pasakodama apie diagnozę žurnalui „PEOPLE“ sakė J. Solt. – „Tai buvo labai keista ir kėlė siaubą. Gyvenimas toks, kokį pažinojau, baigėsi. Maniau, kad nebegalėsiu džiaugtis gyvenimu, maistu, savo sūnumi, santuoka ar kuo kitu.
2016 m. spalį J. Solt „Memorial Sloan Kettering Cancer Center“ buvo atlikta gastrektomija.
Ji pasakoja, kad mėnesiai po procedūros buvo labai sunkūs. Ateinančius 10 mėnesių J. Solt sunkiai sekėsi išlaikyti maistą nurijus ir ji buvo paguldyta į ligoninę keturis kartus dėl to, kad nauja stemplės ir žarnyno jungtis vis užsidarydavo.
„Pirmaisiais mėnesiais man teko išgyventi tikrą pragarą. Pirmieji metai buvo košmaras. Valgyti reikėjo lyg per mažytį šiaudelį. Tai buvo tikrai labai, labai siaubinga.“ - pasako J. Solt.
2017 m. liepą jai buvo atlikta antroji procedūra, kuri iš esmės susidėjo iš pirmosios operacijos perdarymo ir surandėjusių audinių pašalinimo.
Šį kartą kanalas liko atviras:
„Po penkių dienų užsisakėme tailandietiško maisto ir aš valgiau kaip sveikas žmogus! Džiūgavau, kaip tai nuostabu.“
Prie gyvenimo be skrandžio J. Solt reikėjo kiek prisitaikyti.
Ji turi valgyti daug mažesnėmis porcijomis, nes greitai pasisotina, jai reikia vitamino B-12 dozių, o suvalgius daug angliavandenių ir mažai baltymų turintį patiekalą jai gresia reaktyvioji hipoglikemija.
Ji taip pat nebetoleruoja tam tikro maisto, tačiau tikina esanti labai laimingai, kad tai tik pienas ir dribsniai – netoleruojamų produktų galėjo būti daug daugiau.
J. Solt taip pat sako, kad norėtų būti „tipiška mama“, kuri gali žaisti su savo vaiku nė kiek nepavargdama.
„Tai liūdina, nes man tik 36 – norėčiau turėti daugiau energijos.“ – guodžiasi ji.
Vis dėlto, ji taip pat sako, kad norėtų įkvėpti savo sūnų, kuriam gresia 50 procentų rizika paveldėti ligą, ir jam parodyti, kad gali gyventi nuostabų gyvenimą ir be skrandžio pilve.
Šį tikslą J. Solt mėgino įgyvendinti dalyvaudama Didžiojoje Britanijoje gyvenančios fotografės Sophie Mayanne fotosesijoje, skirtoje nuotraukų serijai „Už randų“, kurioje ji aukština randus, visuomenės laikomus „nepatraukliais“.
Fotosesijos metu J. Solt išdidžiai demonstruoja po skrandžio pašalinimo likusius randus.
Tinklaraščio „Love What Matters“ įraše J. Solt rašo, kad 2019 m. planuoja prevencinę dvigubą mastektomiją, kad sumažėtų krūties vėžio pavojus.
