Pasak etnologo, Grabnyčios – tai kalendorinė šventė, įrašyta tiek bažnytiniame, tiek tradiciniame kalendoriuje.
Atskleidė, kaip šią dieną minėdavo protėviai
Ši šventė minima praėjus 40 dienų po žiemos saulėgrįžos, o skaičius 40 laikomas mistišku tarpsniu tarp pagrindinių kalendorinių švenčių.
„Mano manymu, tai kilo iš laikų, kai mėnulio kalendorius buvo derinamas su saulės kalendoriumi, todėl šis laikotarpis tarp pagrindinių švenčių išliko. Vėliau jis atsispindėjo tiek bažnytinėse tradicijose, tiek mūsų papročiuose, pavyzdžiui, keturnedielyje, kuris anksčiau buvo minimas praėjus 40 dienų po žmogaus mirties“, – pasakoja etnologas.
L. Klimkos teigimu, Grabnyčių šventė katalikų pasaulyje žinoma nuo 5-ojo amžiaus, ją įvedė popiežius Gelazijus. Šią dieną šventinamos vaškinės žvakės, dar vadinamos graudulinėmis, nes jos degamos prie mirštančiojo, mirusiojo bei per metines.
„Tai yra apeiginės žvakės. Lietuvos kaimuose jos taip pat buvo naudojamos, nes esame bitininkų kraštas. Tačiau lietuviai vaškines žvakes naudojo ir kitiems tikslams, pavyzdžiui, namams apsaugoti nuo žaibo.
Žmonės bijojo Perkūno, nes jo sukeltos audros dažnai pridarydavo daug žalos – namai vienas nuo kito užsidegdavo, o ugnis sunaikindavo ištisas gyvenvietes, kaimus“, – atskleidžia etnologas.
Vyras pasakoja, kad vaškinė žvakė buvo laikoma pašventinta, todėl, artėjant audrai ir pamačius juodus debesis, ji būdavo uždegama ir statoma ant palangės arba prie krosnies.
Dėl šios priežasties ši šventė, ypač rytinėje Lietuvos dalyje, buvo vadinama Gramnyčia – pavadinimas kilo iš slaviško žodžio „grom“, reiškiančio perkūną.
„Dėl to mitologai mano, kad ši šventė buvo skirta Perkūnui pagerbti. Su ja prasideda pavasariški orai, nes vasario mėnesį pasikeičia vėjo kryptis, o tai primena vasaros artėjimą“, – priduria jis.
Kokie orai laukia?
Pasak L. Klimkos, yra daugybė posakių, gražiai nusakančių, kaip gamta keičiasi ir artėja žiemos pabaiga.
„Sako, kad nuo Grabnyčių dieną teškės, o naktį braškės. Tai reiškia, kad naktį spaus šaltis, o dieną sniegas ir ledas tirps, lašės nuo stogų. Dar sakoma, kad po lašais gali gaidys atsigerti – tai reiškia, kad saulutė pašildo, vanduo varva nuo varveklių, susidaro balutės, iš kurių net gaidys gali atsigerti“, – aiškina etnologas.
Be to, L. Klimkos teigimu, buvo sakoma: „Po Grabnyčių nebereikia šildyti gryčių“, o tai reiškia, kad didelių šalčių jau nebebus ir galima taupyti malkas.
„Gražūs, figūriniai posakiai rodo požymius, kad orai keičiasi ir gamta aiškiai pasisuka pavasario link“, – priduria jis.
Paklaustas, ką šių metų Grabnyčios parodė apie orus, etnologas teigia, kad jos nieko gero nežada:
„Sakydavo, kad jei per Grabnyčias graži, saulėta diena, tada pavasaris bus ankstyvas. O šiemet per Grabnyčias snigo.“
Pasak vyro, bent jau Vilniuje snigo ne kartą – ryte atsikėlęs jis pamatė, kad stogai balti, medžiai apsnigti. Jis sako, jog tai rodo, kad pavasaris nebus ankstyvas, gali būti ilgas ir užsitęsęs, o šilumos teks laukti ilgai.
Vis dėlto, jo teigimu, jei būtų buvę saulėta, būtų galima tikėtis greitos žiemos pabaigos, tačiau dabar – priešingai:
„Galime prognozuoti, kad pavasaris bus išsitęsęs, šiluma ateis ne greitai. Nors didelių šalčių, kaip ir nėra, nes paprastai vasarį jau nebebūna didelių speigų.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
