Tikriausiai kiekvienas pagalvoja, kad vertinga būtų aplankyti Šventąją Žemę, dabartinę Izraelio, palestiniečių teritoriją, kurioje sugulusi ne šimtmečių, o tūkstantmečių istorija. Pradedant seniausiu pasaulio miestu Jerichu (mezolito laikotarpio, 8000 m. Pr. Kr.) ir baigiant šiandienine prieštaringa istorija, santykiais tarp izraelitų ir palestiniečių.
Šventovė ant Palaiminimų kalno (. J. Dapšausko nuotr.) (nuotr. Gamintojo)
Su žydais mūsų šalies istorija taip pat tampriai susijusi, jie įnešė ženklų indėlį į mūsų krašto kultūros kūrimą, daug naujosios Izraelio valstybės kūrėjų yra kilę iš Lietuvos teritorijos. Tad šiandien, Izraelio valstybės gimimo dieną, verta pasižvalgyti po šią labai turiningą žemę.
Unikalus Izraelio sukūrimas 1948 m. gegužės 14 d., kai buvo paskelbta Izraelio valstybė , kuri sudarė sąlygas žydams skaitlingiau burtis (po nepilnai 2000 metų blaškymo po pasaulį) savo protėvių žemėje. Kraštui atsivėrė plėtojimosi bei klestėjimo galimybės, bet tuo pat metu ir kruvini karai, konfliktai, kurie tebesitęsia ir iki šiol.
iberiados ežeras prie kurio įvyko daug Jėzaus darbų (nuotr. J.Dapšausko) (nuotr. Gamintojo)
Ši teritorija priskiriama vadinamojo derlingojo pusmėnulio erdvei, čia savo kultūros pėdsakus paliko šumerai, babiloniečiai, egiptiečiai, persai ir kiti. Suprantama, žemė, kaip ir kitur, nulaistyta kovojusių krauju, bet taip pat alsuoja ir viltimi, juk čia, anot šį kraštą apkeliavusio Šv. Rašto vertėjo prof. Antano Rubšio, „istorija yra staklės, kuriomis audžia Dievas", čia kalbėjo pranašai, savo darbus tęsė apaštalai, kiti Biblijos personažai ir, žinoma, čia vaikščiojo didžiausią įtaką pasaulio įstorijai padaręs Jėzus.
Taboro kalnas ant kurio atsimainė Jėzus (nuotr.J. Dapšausko) (nuotr. Gamintojo)
Kiekvienas esame jei ir neperskaitę visą Šventajį Raštą, tai bent girdėję jo ištraukas. Greičiausiai visi susidūrę su citatomis iš Biblijos kokiame literatūros veikale. Šių įvykių siužetus stebėjome paveiksluose, su šiais likiminiais įvykiais susijusios iš tradicinės šventės: Kalėdos ir Velykos. Tad prisiliesti prie pačių ištakų, savo akimis apžvelgti šias vietoves, pajusti atstumus, nuotaiką tvyrojusią prieš tūkstančius metų - vertinga patirtis.
Šios vietos traukia besidominčius kultūra, bet daugybę metų čia keliavo piligrimai, kad aplankytų šias svarbias tikėjimui vietas. Viduramžiais tokios piligrimystės buvo rizikingos, pavojai laukdavo tiek jūroje, tiek pačioje Šventosios Žemėje. Kad užtikrinus svarbių vietų lankymo saugumą iš Europos organizuoti kryžininkų žygiai, kurie tai pat įsipynė į šio krašto įstoriją.
Kad kelionėje derėtų ir pažintinės, ir piligriminės maldos dvasios aspektai lankant su Biblija susijusias vietas tikslinga buvo leistis į kelionę su piligrimų organizacija „Quo vadis“ ( išvertus reiškia – „kur eini“?). Apaštalas Petras klausė: „Viešpatie, kur eini?", o abejojantysis apaštalas Tomas Jėzui skundėsi: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai iš kur žinosime kelią?“ Oganizacija „Quo vadis“ ir padeda sužinoti kelius po svarbias piligrimines vietas. Pavadinimas “Que vadis" susiejamas ir su romėnų šventykla Domine, quo vadis, kur, kaip pasakoja senovės legenda, Jėzus Kristus akmenyje paliko savo pėdos įspaudą. Jzaus įspaudas matomas ne tik ten, kur jis vaikščiojo savo žmogiškosios kelionės metu, bet tos pėdos atpažįstamos ir daugybėje krikščionių pasklidusių po visą pasaulį.
Apie svarbias piligrimams vietas pasakoja tūkstančių metų tradicija, tačiau išsivysčius archiologijos mokslui, daugybė Biblijoje minimų vietų yra atkasamos ir ištiriamos – paneigiami nepagrįsti mitai, patvirtinamos, patikslinamos istorinės detalės. Ypač intensyvus archiologiniai kasinėjimai Artimuosiuose Rytuose vyko XX amžiuje.
Dabartinio Izraelio ir Palestinos autonomijos teritorijoje klimatas, vaizdai ir kraštovaizdis labai įvairus: žaliuoja laukai, plyti kalnai, dykumos, priklauomai nuo vietovės aukščio ir atstumo nuo jūros – galime išvysti ir sniego ir varginančių kaitrų. Todėl palyginus nedidelio atstumo spinduliu galima susipažinti su skirtingu klimatu, temperatura, kraštovaizdžiu, augmenija ir kt.
Jeruzalė - trim didelėm raligijom – judėjams, krikščionims ir musulmonams - reikšmingas miestas. "Urusalim“ paminėtas dar 2400 m. pr. Kr. , kuris išvertus reiškia ramybę, išgelbėjimą, taiką. Tačiau ir šiandien tos taikos, švelniai sakant, tikrai šiame mieste dar pasigendama, nelabai jos nusimato ir ateityje, kai religinė raidė iškeliama aukščiau už tikėjimo dvasią, bendražmogiško dialogo, taikos vertybę. Beje, net ir skirtingų krikščioniškų tradicijų krikščionys „sugeba“ apsistumdyti dėl jų „vertinamų“ ir prižiūrimų šventų vietų. Tarsi svarbiausia būtų vietos lopinėlis, o ne Jėzaus paraginimas Dievą garbinti „dvasia ir tiesa“?
Tačiau Dievą garbinant „dvasia ir tiesa“ reikšminga išvysti ir tikėjimo bei istorijos reikšmingas vietas. Istorija kuriama šiandien. Tik norėtųsi visiems palinkėti, kad ji būtų kuriama be konfliktų, o taikoje, ramybėje, darnoje. Ši prasmė talpinama ir labai turiningame žydų pasisveikinime: Šalom (hebr. שָׁלוֹם).
