Lietuviams Vėlinės yra kažkoks kapų apkrovimo viskuo, kuo įmanoma, metas. Ir tai mes vadinam mirusiojo pagerbimu? Prikraunant krūvą plastiko?
Kiek ateinu į kapines aplankyti senelių kapų, akys tiesiog raibsta nuo ryškiaspalvių dirbtinių gėlių. Atvykus per Vėlines išvis vos nenualpau pamačiusi, kas dedasi – jūs kada nors atkreipėt dėmesį, kiek ten plastiko?
Einant pro konteinerius išvis širdis kraujuoja, kai visos šiukšlės tiesiogine to žodžio prasme virsta per kraštus, jau nekalbu apie krūvas atliekų, sukrautas šalia konteinerių, nes – siurprizas! – šiukšlių tiek, kad jos paprasčiausiai nebetelpa į konteinerius.
„Be žodžių“
Aš nesuprantu, kažkam išvis gražu tos dirbtinės gėlės? Spalvos siaubingos, visiškai nenatūralios, be žodžių... Palyja, pasninga ir išvis atrodo kaip šiukšlės. Pasakysiu tiesiai šviesiai – tragedija, beskonybės viršūnė tos dirbtinės gėlės.
Niekada nesupratau ir nesuprasiu tos mados kapą nukrauti kuo daugiau gėlių (ir dar dažniausiai dirbtinių) ir žvakių. Atrodo kaip kažkoks bandymas atpirkti daiktais kaltę, kad kol žmogus buvo gyvas, neskyrė jam laiko.
Seniai atėjo laikas įsikalti į galvą, kad nereikia nei gėlynų, nei plastiko kalnų kapinėse, geriau pagerbkim išėjusiuosius keliais gyvais gėlių žiedais, o ne didžiausiu plastikiniu krepšeliu, uždekim vieną žvakę, ne dešimt.
Supraskim, kad mirusiesiems nesvarbu, kiek žvakių uždegsim, ką padėsim ant kapo, svarbiausia, kad jie būtų mūsų mintyse ir širdyje – tiek ir tereikia. Ar tikrai mirę mums brangūs žmonės nusipelno tik krūvos plastiko ir kitų šiukšlių? Jeigu gyvam žmogui teikiam gyvas gėles, atneškime jų ir mirusiems.
Ir jau atsisakykim tų dirbtinių gėlių, nebeneškim tiek visko, apsiribokim, turėkim saiką, nes tas apkrovimas yra ne pagarba mirusiesiems, o nepagarba mūsų Žemei, juk tos atliekos niekur nedings, irs tūkstančius metus ir liks dar kelioms kartoms į priekį.
Autorius: skaitytoja Iveta
