„Tai nereiškia, kad konkreti pelkė ar kitos Lietuvos pelkės yra žmonėms nematomos žemėlapiuose – jos tikrai matomos ir ta informacija plačiai prieinama.
Tačiau esama daug duomenų neatitikimų skirtinguose šaltiniuose ir ne visos pelkės yra įtrauktos į Žemės ūkio duomenų sistemą, kuri yra valstybės atskaitos taškas pelkių ir durpynų apsaugos politikai.
Pavyzdžiui, pelkė, kurioje įvyko nelaimė, skirtinguose šaltiniuose yra skirtingai apibrėžta:
Pelkių ir durpynų duomenų bazėje dalis pelkės, kur nuskendo transporto priemonė, žymima kaip žemapelkė, o likusi dalis – tarpinio tipo pelkė, Europos Bendrijos svarbos buveinių žemėlapyje ji yra vaizduojama kaip aktyvi aukštapelkė, Georeferencinio pagrindo kadastro erdvinių duomenų rinkinyje vietovė pavaizduota kaip pelkė, nors dalyje jos aiškiai matomas ežeras.
Galiausiai, Žemės ūkio duomenų sistemoje ši vietovė iš viso neįnešta kaip durpynas, nors aiškiai buvo matoma, kad semiama durpė“, – tikslina Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo direktorius Nerijus Zableckis.
Ekspertas paaiškino apie pelkes Lietuvoje
Anot specialisto, tuomet, kai žmogui pakanka žemėlapyje matyti, kad ten pažymėta pelkė, vadinasi, į tą plotą neinama ir nevažiuojama jokiu transportu, mokslininkams yra svarbus nuoseklus šių plotų įtraukimas į duomenų bazes, rašoma pranešime spaudai.
„Todėl kai klausiama, kiek pelkių ir durpynų turime, praktiškai neįmanoma atsakyti – aplinkosaugininkai sakys, kad skaičiuoja 10 proc. šalies ploto, o Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija – kad beveik perpus mažiau“, − aiškina N. Zableckis.
Anot aplinkosaugininko, šie neatitikimai yra svarbūs, nes remiantis būtent Žemės ūkio duomenų sistema apskaičiuojami aplinkosauginiai įsipareigojimai dėl pelkių atkūrimo ir saugojimo.
Paklaustas apie žmonių saugumą, specialistas pabrėžia, kad nežinomų ar neaptiktų pelkių Lietuvoje nėra, todėl nei važiuojant automobiliu, nei einant pėsčiomis į jokią „nepažymėtą“ pelkę tikrai nepateksite.
N. Zableckis sako, kad pelkės yra žmonėms saugios: „Jose žmogus lankėsi visais laikais – uogų rinkti, vaistažolių, gėlo vandens pasisemti. Tokios pelkės yra saugios, jose iš tiesų galima pamesti batą, galima labai pasistengus sulįsti iki juosmens, tačiau iš esmės jos nėra pavojinga vieta gyvybei.
Grybautojai pelkėse nepradingsta, kaip ir briedžiai jose neskęsta – kad ir kiek svertų, jie per lengvi, lyginant su transporto priemonėmis, todėl ir neprasmenga.“
Karių šarvuotis prasmego į liūną
Komentuodamas apie transportą, ekspertas pabrėžia, kad į pelkę negalima važiuoti jokia transporto priemone.
„Automobiliai, traktoriai, tankai, savivarčiai, ir kita technika pelkėje skęs ir grims. Pelkė yra gamtinis barjeras ir toks visada buvo – dar kovų su Kryžiuočių ordinu laikais jos neleido užimti Lietuvos žemių.
Taip pat ir šiandien – jos yra kliūtis judėti pėstininkams ir yra absoliučiai neįveikiamas barjeras bet kokiai karinei technikai“, − sako N. Zableckis.
Paklaustas apie konkretų atvejį, kai pelkėje nuskendo šarvuotis, specialistas sako, kad susidurta su užpelkėjančiu ežeru, kur dar vis vyksta aktyvus pelkės formavimasis.
„Tokie liaudiškai vadinami liūnai yra išties pavojingi – ten viskas liula, linguoja, o ant paviršiaus yra susidaręs tik augalų dangos „kilimas“. Tokios vietos tikrai yra pavojingos, nes yra klampios ir gali būti gilios.
Visa laimė, kad žmogus į tokią pelkę nesibraus – ją supa nendrių plotai, per kuriuos reiktų atkakliai brautis gilyn. Tokiose vietose nei grybų ieškoma, nei mašina kyla noras kiaurai į tuos nendrynus važiuoti“, − paaiškina Pelkių fondo vadovas.
Visgi, specialistas rekomenduoja pelkes aplenkti ir pėstiesiems – pelkės yra jautri ekosistema, kurioje peri reti paukščiai, auga retos augalų rūšys, tai yra ypatingos gamtos buveinės.
„Jei norima pažinti pelkių teikiamą gamtos grožį, reikia lankytis ten, kur įrengti pažintiniai takai – turime Čepkelių raistą Baltarusijos pasienyje, yra UNESCO įtrauktas, unikalaus grožio Žuvintas, Kamanų gamtinis rezervatas.
O netyčia užklydus į pelkę, žmogus nenori šlapti ar pamesti batų ir paprastai bando neiti į jas gilyn pats. Jei per klaidą nueita per toli į pelkę – gylį galima tikrinti lazda, taip saugotis akivarų, ir iš pelkės išeiti“, – sako ekspertas.
Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas vienija pelkėtyros mokslininkus ir pelkių atkūrimo specialistus, tyrinėjančius Lietuvos pelkes ir vykdančius pelkių buveinių atkūrimą Lietuvoje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
