Kiekvienais metai tikru galvos skausmu tampa tai, kaip sutvarkyti kapus, ką daryti ar sodinti, kad augalai atrodytų gražūs kuo ilgiau. Tinklaraštininkė L. Liubertaitė pastebi, kad lietuviai to truputėlį dažniau sodina kapuose daugiamečius augalus, o ne vienmečius. Taip galima „nušauti net kelis zuikius“.
„Pirmas dalykas, kodėl daugiamečiai augalai yra geriau nei vienmečiai – mažiau priežiūros. Palyginkime, jeigu mes įsigyjame vienmečių augalų daigų pavasarį, tai kažin ar jie bus gražūs ištisus metus. Vasarą jau tikriausiai norėsis juos pakeisti kirais, o jeigu vasarą buvo dar gražūs, tai Vėlinėms jau tikrai norėsis pakeisti kitais.
Jeigu pasodiname daugiamečius augalus, nereikia kitais metais galvoti, o kaip čia naujai papuošti, ką sugalvoti. Tie augalai tiesiog auga ir kiekvienais metais vėl išdygsta. Aišku, kartą ar du per metus visada gerai prieiti prie augalo, jį apgenėti, galbūt pakoreguoti, jeigu jis per daug išsiplėtė, ar atsodinti, jeigu dėl kažkokių priežasčių jis išnyko. Bet tos priežiūros nereikia tiek daug, kiek jos reikėtų, jeigu pasirinktume vienmečius augalus. Aišku, juk ir ne visada galime nuvažiuoti bei užtikrinti, kad viskas gražiai augtų jau pirmoje metų pusėje ir pasodinti naujus augalus“, – sako apželdinimo kursų organizatorė.
Savaime patręšia dirvą
Dar viena priežastis, kodėl verta vietoj vienmečių augalų rinktis daugiamečius yra ta, kad tokiu būdu prisidedama prie tvarumo ir nuosaikesnio gamtos naudojimo.
„Juk kapinės yra tokia pat gamtos dalis. Dažnai manoma, kad mūsų kiemai gali būti gamtos dalis, miškai, kloniai, sodybos gamtos dalis, o kapinės patenka į kitą kategoriją. Iš tikrųjų nereikėtų taip manyti, nes kapinės užima labai daug Lietuvos teritorijos ir tai, kaip jose tvarkomės daro poveikį ir aplinkai. Jeigu renkamės daugiamečius augalus, kurie numeta lapus ir patys taip patręšia dirvožemį, tai yra žymiai geriau nei kiekvienais metais pirkti durpę ir keisti dirvožemį.
Taip padarytume mažą žingsnį ir aplinkos tvarumo link. Tai tikrai nėra sudėtinga. Jeigu kiekvienas kapus prižiūrėtume turėdami tai omenyje, kapinės atrodytų visai kitaip. Jeigu matytume, kad kapinės miške tai tikrai atrodo, kaip miško dalelė tik dar su labai svarbia mums reikšme. Jeigu saulėtoje vietoje kapinės, tuomet jos būtų panašios į pievos dalelę“, – siūlo L. Liubertaitė.
Nuo vietos priklauso, su kokiais iššūkiais susidursime. Miškingoje vietoje esančiose kapinėse reikės paieškoti augalų, toleruojančių paunksmę. O kai kapinės yra saulėtoje vietoje, ypač jei jos ant kalniuko, kur smėlis, kur vanduo neužsilaiko ilgam, ten susiduriama su drėgmės trūkumu.
„Pasirinkdami augalus turėtume į tai atkreipti dėmesį. Saulėkaitoje labai tiktų sukulentiniai augalai, pavyzdžiui, perkūnropės arba šilokai. Dažnu atveju jie žydi pirmoje metų pusėje, o kitu laiku jie tiesiog gražiai atrodo. Tiesa, kai kurie šilokai, pavyzdžiui, didžiosios vilkpupės, puikiai gali jaustis sausose vietose, gražiai atrodo ištisus metus, o žydi rudenį.
Dabar kaip tik per Vėlines jie žydi. Jeigu ieškome žemesnio augalo, besidriekiančio, tam puikiai tinka čiobreliai. Jie puikiai atrodo ir lygiai taip pat žydi. Be to, jie pritraukia bites. Puikus augalas saulėtoms ir nederlingoms dirvoms, jeigu kapai yra tokioje aplinkoje“, – nurodo ji.
Kuo pakeisti dirbtines gėles?
Dirbtinės gėlės dažnai yra ryškių spalvų, patraukiančios akis, o kartais jas sunku atskirti nuo gyvų. Visgi, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, iš ko pagamintos tos gėlės ir turėti omenyje tai, kad vėliau jos pateks tiesiai į sąvartyną, kur nesudils metų metus.
„Galima įvairių puokščių įsigyti floristikos salonuose ar kapinių prieigose, kurios atrodo, kaip natūralios, tačiau jeigu atkreiptume dėmesį, tarp pušų ir eglių šakelių pamatytume ryškiomis spalvomis dažytų nevietinių augalų, kur neaišku nei kokiomis priemonėse jie buvo dažyti. Taip pat galima pamatyti ir daug priedų, kurie yra nenatūralios kilmės – daug plastiko, sintetinių virvučių, oazės. Jeigu po Vėlinių tą puokštę išrūšiuotume į skirtingus konteinerius, sakyčiau, kad nieko tokio, tačiau paprastai viskas keliauja į vieną konteinerį“, – sako L. Liubertaitė.
Tinklaraštininkė siūlo vietoj plastikinių ar iš kitų medžiagų pagamintų dirbtinių gėlių rinktis vienos rūšies papuošimus – skintas gėles arba bandyti papuošimus susirasti patiems tiesiog išėjus pasivaikščioti. Taip pat verta užsiauginti gėlių, kurias sudžiovinus, galima puošti kapus.
„Rudenį galima nuskinti ir kelias šakeles tujų iš savo darželio važiuojant į kapus. Jeigu einate pasivaikščioti į parką, galite prisirinkti spalvotų lapų, kankorėžių, gilių. Jeigu auginate vaismedžius ar vaiskrūmius, galite surasti šaltalankių ar šermukšnių ryškių uogų, arba putino uogos yra ryškiai raudonos ir gali gražiai papuošti kapą. Šiuos dalykus galima tiesiog susmaigstyti į kapo žemę pabandant padaryti kažkokį ornamentą, pradedant nuo paprasčiausio kryželio iki sudėtingesnių, kurie jums yra gražūs.
Džiovintos gėlės visada buvo tarp tų augalų ir pasirinkimų, kuo puošti kapus. Jų naudojimas dabar gerokai prasiplėtė, žmonės ėmė jas auginti namuose, patys džiovinti ir jų puokštėmis puošti namus. Lietuvoje galima užsiauginti labai daug augalų, kuriuos galima džiovinti ir vėliau jais puošti ir kapus. Pavyzdžiui, šlamučiai, kermėkai, serenčių ir bijūnų žiedus net galima susidžiovinti. Nekalbant jau apie varpinius augalus. Miskantų net džiovinti nebūtina. Galima nusikirpti keletą jų šakelių ir tą pačią dieną su tujų, eglių ar pušies šakomis papuošti kapą“, – pataria specialistė.
Kas geriau – skintos ar vazonėliuose augančios gėlės?
Visada svarstant apie tai, ką verčiau rinktis – skintas gėles ar gėles vazonėlyje, geresniu pasirinkimu atrodo antrasis variantais. Tačiau iš tikrųjų ne būtinai taip ir yra.
„Jeigu norisi papuošti kapą, skintos gėlės visada yra gerai, nes jos puikiai atrodo. Aišku, visi žinome, kad tai yra trumpalaikis sprendimas. Geriausias dalykas su jomis yra tai, kad galime jas išmesti tiesiai į kompostą ar su žaliosiomis atliekomis ir taip nepadarysime jokios taršos. Dar daugiau, skintas gėles siūlyčiau užsisakinėti iš lietuviškų šeimų ūkių, tai būtų tikrai gražus gestas, nes paremtumėte ir vietinį verslą, būtų kelios naudos vienu metu.
Dažniausias žmonių pasirinkimas yra chrizantemos ir perka jas su visu vazonėliu. Aš į šitą madą žiūriu gana skeptiškai. Chrizantemos pakąstos pirmų šalnų iškart atrodo neestetiškai ir tampa tokiu trumpalaikiu sprendimu, trumpalaike puošmena. Po Vėlinių tenka vėl atvažiuoti ir išmesti tuos rudus stagarus“, – sako L. Liubertaitė.
O patys vazonėliai, kuriuose buvo tos gėlės, verti atskiro dėmesio. Atrodo, kad turėtų būti nesudėtinga juos surūšiuoti – tiesiog išrauti gėlę, išberti žemes ir išmesti į specialų konteinerį. Tačiau tiesa kiek kitokia.
„Kalbant apie patį vazonėlį – čia atskira kalba. Vazonėliai yra skirtingų rūšių ir jeigu kalbėtume, kur nukeliauja visos tonos atliekų po Vėlinių, reikia pagalvoti apie vazonėlius. Kai kurie iš jų būna perdirbami ir jie yra pažymėti specialiais ženklais ant vazonėlio dugno. Didžioji dauguma neperdirbama.
Net jeigu norėtume jį priskirti prie plastiko atliekų, mes turėtume pašalinti organiką, kitaip sakant, jį išplauti ir tik tada išmesti. Pasakykite man, kas plauna vazonėlius nuo chrizantemų prieš juos išmetant? Tikrai niekas to nedaro ir neapsimeskime, kad šiemet pulsime tai daryti. Viskas keliauja į bendrą konteinerį ir taip sukuriami kalnai atliekų, kurie, deja, dažniausiu atveju keliauja tiesiai į sąvartynus ir nėra perdirbami.
Manau, kad jeigu paklaustume žmonių, kurie dirba su atliekomis, jie pasakytų, kad sulaukia tonų atliekų iš kapinių. Aišku, tik mes patys jas padarome. Galima pasipuošti kapą ir nedarant žalos gamtai“, – sako specialistė.
Kokias žvakes rinktis?
Jeigu per Vėlines kapinėse lankotės sulaukę tamsos, pamatote nepaprastą vaizdą – šimtus, o kartais net tūkstančius mažų švieselių. Tačiau jau po kelių dienų visos tos žvakelės, kurios ir buvo atsakingos už tokį grožį, atsiduria sąvartynuose, kur dūlės metų metus.
Pasak specialistės, geriausia ieškoti natūralaus bičių vaško žvakių, tačiau jos nedega labai ilgai, joms reikia užuovėjos, o ir jų kaina įkandama gali būti ne visiems. Tačiau didžiausia problema slypi, ne vaške, o žvakės inde.
„Jeigu kalbame apie rūšiavimą – viskas keliauja į vieną konteinerį. Vaškas, parafinas, metalas, stiklas ar plastikas keliauja į vieną. Toks neutraliausias sprendimas būtų išsaugoti žvakės gaubtų, kad į vidų būtų galima įdėti naują žvakelę ir ją keisti. Arba jeigu naudojame stiklinį indą, galima pakeisti žvakę viduje, tačiau nenaudoti tų, kurios yra plastikiniame įdėkle.
Na, o blogiausia, ką galime padaryti, tai kiekviena šeima vežti po keletą mažų žvakučių stikliniuose ar plastikiniuose vazonėliuose. Taip mes labiau teršiame nei puošiame“, – sako L. Liubertaitė.
