Nuo šių metų pradžios vairuotoja dirbanti Erika sako, kad viešojo transporto paslaugomis besinaudojantys keleiviai ją maloniai nustebino: alytiškiai yra labai mandagūs žmonės, nevengiantys pasakyti gražesnį žodį, pavaišinti sodo gėrybėmis.
Dirbant pasitaikė ir vienas itin netikėtas įvykis, kurį jį prisimena iki šiol.
Fotografija – visuomet šalia
E. Avižienienės daug kas teiraujasi, kodėl gi ji pasuko tokiu keliu, juk fotografuojant, filmuojant tarsi turėjo daugiau laisvės, nebuvo „pririšta“ prie vienos vietos, grafiką taip pat koreguodavosi pagal savo galimybes.
Moteris atvirauja, kad priimti tam tikrus sprendimus paskatino pandemija, kada gyvenimas tarsi sustojo, nevyko šventės, renginiai, taigi sumažėjo ir užsakymų.
„Aš dažnai pagalvodavau, kad man galbūt reikėtų sėslesnio darbo, jog nebereikėtų darbinių reikalų dar parsinešti į namus. Visgi fotografijai, filmavimui iš viso atidaviau 20 metų ir šią veiklą labai mylėjau. O kai užklupo pandemija, tada ir supratau, kad pats laikas pasidairyti darbo, kuris suteiktų daugiau užtikrintumo“, – pasakojo E. Avižienienė. Tad alytiškė greitai įgijo reikiamos kategorijos vairuotojo pažymėjimą ir įsidarbino vairuotojos pozicijoje.
Kai pati sako, fotografija iš jos gyvenimo anaiptol niekur nedingo, kadangi tai visuomet buvo ne tik darbas, bet ir malonių emocijų suteikiantis pomėgis. Gal ne taip dažnai, tačiau moteris neatmeta galimybės, turint laisvesnio laiko, paimti fotoaparatą į rankas ir dar apsilankyti šventėse, renginiuose. Juose būdavo smagu – aplink daug besišypsančių veidų, gyvenimas virdavo visu pajėgumu.
Tačiau alytiškė prasitaria, kad tekdavo sulaukti ir kitokių, subtilių, jautrių užsakymų, – pavyzdžiui, sukurti trumpą videomedžiagą apie amžinybėn iškeliavusį žmogų, kuri būdavo rodoma prisimenant jį šermenų metu ar praėjus metams po netekties.
Tad darbuojantis tekdavo prisitaikyti prie pačių įvairiausių aplinkybių, prašymų. Per tiek metų sukaupta ir daug archyvinės medžiagos. Ypač daug malonių prisiminimų kelia AB „Astra LT“ 90-mečio proga išleista knyga „Astra. Keturios kartos“, kuroje buvo patalpintos Erikos užfiksuotos fotografijos. „Gaudant“ akimirkas, moteriai bendrovėje teko praleisti nemažai laiko.
Jei jau mama fotografė, tad natūralu, kad bus įamžintos ir šeimos akimirkos. Erika yra užfiksavusi savo dukrų augimą. Joms iki šiol malonu peržiūrėti daug sentimentų sukeliančią filmuotą medžiagą. Tai – didis ir brangus atsiminimas.
Žavi keleivių mandagumas
„Ir dabar, jei tik kur einu ir pamatau gražesnį vaizdą – puolu fotografuoti. Mane ypač žavi gamtos vaizdai. Kada vairuoju mikroautobusą ir darbas prasideda anksti ryte, labai malonu stebėti, kada miestas, žmonės dar tik bunda po nakties, teka saulė – nors imk ir nufotografuok“, – šypsosi Erika.
Žinoma, prie vairo apie fotografavimą negali būti nė kalbos! Vairuotojo darbas – labai atsakingas, juk vežami keleiviai, žmonės. Reikia būti susikaupus, pailsėjus, nuolat susikoncentravus į važiavimą ir eismą.
E. Avižienienė viešojo transporto vairuotoja pradėjo dirbti sausio mėnesį. Puikiai pamena pirmąją diena, kuomet visur buvo daug sniego, keliai – slidūs. Nors iš pradžių jautė nerimą, bet kolektyvas ją labai maloniai sutiko, palaikė, duodavo patarimų, kurie tikrai pravertė.
„Iš kolektyvo jautėsi palaikymas, gera dirbti su tokiais žmonėmis. Na, o kalbant apie keleivius, tai galiu pasakyti, kad jie mane irgi nustebino gerąja prasme. Daugelis labai mandagūs – ne tik suaugusieji, bet ir moksleiviai. Visuomet pasisveikins, atsisveikins, palinkės gero kelio, pasakys komplimentą. Iš sodų važiuojantys žmonės tai obuolį pasiūlo, tai kitų gėrybių iš savo sodo“, – pasakojo Erika.
Nors daugelis jau pripratę matyti maršrutinius mikroautobusus vairuojančias moteris, tačiau kai kam tai dar vis sukelia nuostabą. Kai kurie pasidomi, kaip sekasi, lengva ar sunku dirbti tokį darbą.
Pasitaiko ir netikėtų atvejų. Štai vieną kartą į autobusą įlipo keleivė ir paklausė vairuojančios Erikos, ar gali jai paskaityti savo kūrybos eilėraštį. Daugiau keleivių tuo metu autobuse nebuvo.
„Žinoma, sutikau. Moteris sakė, kad tas eilėraštis apie jos gyvenimą. Garsiai paskaitė, o man buvo malonu išgirsti. Tokie dalykai įsimena ilgam“, – sako E. Avižienienė.
Po darbų – šiaurietiškas ėjimas ir piklbolas
Kadangi daug laiko tenka praleisti vairuojant, sėdint, alytiškė teigia, kad po to labai svarbu išjudinti kūną, pasportuoti. Tad ji jau daug metų praktikuoja šiaurietišką ėjimą. Mėgsta vaikščioti viena, gamtoje, ankstyvais rytais. Taip ne tik pasportuoja, bet ir pravėdina mintis.
Erika taipogi yra Alytaus šiaurietiško ėjimo klubo „Alytus Nordic Walking Club“ narė, tad su jo kolektyvu dažnai leidžiasi į žygius, nesunkiai įveikia 20-35 kilometrus. Yra tekę per vieną kartą nueiti ir 50 kilometrų, tačiau kūnui tai jau buvo per didelis iššūkis.
Be visa ko, alytiškė neseniai atrado ir naują sporto šaką – piklbolą. Tai – tam tikras lauko teniso, stalo teniso ir badmintono junginys. Piklbolą galima išbandyti Alytuje.
„Mano dukros jau užaugintos, tad dabar yra daugiau laiko sau. Laisvalaikį mėgstu praleisti aktyviai, žinoma, ir fotoaparato nepamirštu“, – sako E. Avižienienė.
Ji įsitikinusi, kad gyvenime niekuomet nevėlu ką nors keisti, išbandyti, svarbiausia – kad būtų noro ir ryžto, o visa kita galima pasiekti savo pastangomis.
Teksto autorė: Raimonda Bernatavičienė
