Išgirdus marčios norą Kalėdoms Reginą išpylė prakaitas: „Virš visko“

Stengiausi išsilaikyti nieko nesakiusi, palaikyti liežuvį už dantų, bet vis tiek nebegaliu tylėti nors tu ką. Gal čia kartų skirtumai, gal čia kas, nežinau, bet jaunimas tikrai pasiekęs kitą lygį.

Kiekvienais metais stengiuosi šventines dovanas supirkti anksčiau, kol dar nėra masių žmonių prekybos centruose, stengiuosi „pagaudyti“ nuolaidas, visokias akcijas, vaikai net išmokė apsipirkti internetu.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Išgirdus, kiek kainuos Vilniaus Kalėdų eglė, žodžių į vatą nevyniojo: „Turiu ką pasakyti“

Pamačiusi, kas vyksta parduotuvėje Vilniuje, Vita pratrūko: „Jums viskas gerai?“

Išpakavus draugų vestuvių dovaną kaunietė sprogo iš pykčio: „Be žodžių“

„Virš visko“

Niekada Kalėdų proga sūnui ir jo šeimai nedovanoju kažko grandioziško, nes svarbiausia – dėmesys, laikas kartu. Anūkams dar kartu su marčios mama susidėję nuperkam kažką didesnio, vaikams juk Kalėdos yra stebuklas, kol dar teikia džiaugsmą, jį ir bandome suteikti, išpildyti svajones.

Niekada gyvenime nesu girdėjusi nė vieno priekaišto iš savo sūnaus, kad dovanos netiktų, nepatiktų, niekada nėra užsiprašęs kažko tokio, kas man neįperkama.

Bet jūs tik įsivaizduokit – brangioji martelė užsiprašė šiemet Kalėdoms kelionės visai šeimai kur nors pailsėti, kur šilta, arba dovanų kupono į SPA. Kažkam čia gal juokinga suma, juokinga dovana, man tai čia virš visko. Net jaučiau, kaip ėmė prakaituoti delnai po tokio pareiškimo.

Marti puikiai žino, kad dirbu tik puse etato, nes sveikata nebeleidžia daugiau, uždirbu tikrai nedidelę sumą, o dar per šventes praktiškai visą stalą ruošiu aš, viską perku iš savo kišenės, jie atsiveža tik vieną kitą patiekalą. O pamaitinti reikia ne vieną ir ne dvi burnas.

Tikrai net užkaitau išgirdusi šitą marti prašymą, lyg lengva ranka galėčiau padėti tuos kelis šimtus ar kokį tūkstantį eurų tokioms dovanoms... Net pasitikrinau, na keturių asmenų šeimai kur nors nukeliauti taip pailsėti nėra pigus malonumas.

Iki dabar pat pikta, kaip liežuvis apsiverčia tokius dalykus sakyti? Jokios pagarbos, jokio supratingumo, nors jau mano amžius pakankamai brandus, bet vis tiek pasijaučiau kaip nežinia kas...

Tikiuosi, ne aš viena tokia, sulaukianti su realybe prasilenkiančių klausimų. Gal kažkam kitam irgi taip buvę? Nežinau, kaip gražiai jai pasakyti, kad atleisk, bet negaliu sau to leisti...

Autorius: skaitytoja Regina