Šiemet vykusi 416-oji Kaziuko mugė žadėjo nemažai naujovių. Pasikeitus renginio organizatoriams pokyčių laukė ir neįgalieji, tikėdamiesi, kad nebus atskirti nuo kitų mugės dalyvių, bus atsižvelgta į jų finansines galimybes nustatant prekybos vietos kainą. Deja, taip neįvyko. Neįgaliesiems ir vėl nurodyta telktis Katedros aikštėje, kurią Kaziuko mugės lankytojų srautas aplenkia. O ir kainos buvo tokios, kad ne vienas neįgalusis ar neįgaliųjų organizacija, pasvarsčiusi, kad vargu ar pavyks parduoti tiek rankdarbių, kad šis mokestis atsipirktų, šiųmetėje mugėje atsisakė dalyvauti.
Lėlių karalystė – vaikų džiaugsmui
„Mama, nupirk man šitą lėlę. Tokios dar niekada neturėjau“, – į didžiaakę rankomis siūtą lėlę tiesėsi nedidukės mergytės rankos. Atsidūrusios mažųjų pirkėjų glėbyje atgal į didžiulį lėlininko lagaminą mielos ir besišypsančios lėlės paprastai jau nebegrįžta. Mergaitės suranda šimtus priežasčių, kodėl tų lėlių joms būtinai reikia, pasižada jomis rūpintis.
Druskininkietis Robertas Šimonis iš tokių lėlių pirkėjų Kaziuko mugėje pasisemia tiek tikro ir nuoširdaus džiugesio, kad jis atperka visas nemiegotas naktis ir didžiulį priešmuginį darbų įkarštį. O šiemet – dar ir netikėtai užklupusį negalavimą.
R. Šimonio lėlės šiemet pakeitė savo karalystės vietą – Katedros aikštę iškeitė į Gedimino prospektą. Ir ne be reikalo. Robertas neslepia – dvejus metus ten prekiavę neįgalieji buvo priversti skaičiuoti ne pelną, o greičiau nuostolius, todėl šiemet vaikinas sako surizikavęs ir apsisprendęs išsipirkti brangiai kainuojančią prekybos vietą patogesnėje vietoje – Gedimino prospekte. Pritaikius kūrėjams numatytą nuolaidą lėlininkui teko pakloti daugiau kaip 120 eurų.
Cerebriniu paralyžiumi sergančiam sūnui padedanti mama (moteriai diagnozuotas cukrinis diabetas, daugybinės stuburo išvaržos) sako pamenanti, kad kai prieš keletą metų už prekybos vietą reikėjo mokėti 100 litų, nusprendė į mugę nevažiuoti. Dabar, palyginti su anąja, kaina išaugo keturis kartus. „Jeigu jau tokiu verslu užsiėmei, niekur nedingsi, turi važiuoti“, – sako moteris. Po savaitės dar laukia Kaune vyksianti mugė. Joje druskininkiečiai brangesnę, bet daugiau pirkėjų pritraukiančią vietą renkasi jau antrąkart.
Robertas svarsto: į Kaziuko mugę atvažiuojančių neįgaliųjų nėra daug, kodėl juos reikia izoliuoti, jų palapines sutelkti vienoje, beje, gana nepatogioje vietoje? Kiek metų kalbame apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę, bet tebetrypčiojame vietoje. Nejaugi negalima jiems skirti vietų tarp kitų prekiautojų, neišskirti iš visų kūrėjų?
Iki sekmadienio popietės lėlių karalystė gerokai praretėjo. Pasak Roberto, yra pirkėjų, kurie kasmet grįžta, yra prie firminiu ženklu „Shimon“ pažymėtos palapinės stabtelinčių pirmą kartą. Vieni į namus grįžta su miela lėle, jaukiu žvėreliu ar pagalvėlę mažyliui atstojančiu švelniu katinėliu, kiti – su unikalia stilinga interjero puošmena.
33-ioji angelų kūrėjo mugė
Kaunietis Borisas Chudinskis į Vilniuje vykstančią Kaziuko mugę atvažiuoja bemaž kasmet – šiemetinė liaudies meistrų šventė jam jau 33-ioji. Ne tik Kaziuko, bet ir kitose mugėse šis menininkas lankėsi ir iki tol, kol pirmą kartą į jas atgabeno savo dirbinius. Mugės Borisui buvo ir pirmoji pažintis su liaudies meistrais, jų darbais, ir bandymas suprasti, ko pačiam imtis.
B. Chudinskis prie liaudies menų linksta visą gyvenimą. Visa ko pradžia – pomėgis piešti. Buvo laikas, kai net svajojo su tapyba susieti visą savo gyvenimą. Deja, silpstantis regėjimas ir medikų nustatyta progresuojanti trumparegystė šiuos planus pakoregavo. Vis dėlto kūrybinė kibirkštėlė neužgeso – Borisas ryžosi neakivaizdinėms studijoms Maskvoje, Liaudies meno universitete, ir įgijo vaizduojamojo liaudies meno diplomą.
Į šiemetę Kaziuko mugę menininkas atvežė iš molio nulipdytų angelų, švilpynėmis virtusių gyvūnų, paukščių figūrėlių. „Nuo švilpynių ir pradėjau savo keramiko karjerą, – šypsosi vyras. – Žinoma, iš pradžių jos buvo visai nepanašios į dabartines. Prireikė laiko, kol nudailinau jų formas, kol kiekvienas paukštelis vis kitokiu balsu sučiulbėjo.“ B. Chudinskis prisimena, kad mugėse dalyvauti pradėjo, kai Kauno dailės darbų gamybinio kombinato „Dailė“ meno taryba palankiai įvertino jo kūrybą, gavo verslo liudijimą. Šiemet menininkas savo švilpynių kolekciją papildė paršelių formos figūrėlėmis – juk toks šių metų simbolis.
Nuo 2000-ųjų B. Chudinskis priklauso Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai, apie 10 metų vadovauja Kauno aklųjų ir silpnaregių centro keramikos būreliui.
Į ankstesnes Kaziuko muges Borisas atveždavo ir medžio drožinių, tarp jų – ir originalių angelų, rūpintojėlių skulptūrėlių. Menininkas neslepia – angelus jam patinka ir drožti, ir iš molio lipdyti, ieškoti naujų bruožų ir formų. Ir į šiemetinę mugę jis „atskraidino“ dar nematytą trimituojantį angelą. Borisas džiaugiasi, kad vis daugiau jo sukurtų sparnuotų būtybių atranda naujus namus, pasklinda po visą šalį.
Palankaus vėjo malūnėliai sukasi jau 10 metų
Tradiciją iš Kaziuko mugės grįžti su Vilniaus kraštui būdinga džiovintų augalų verba vejasi ir kita – parsinešti linksmai besisukantį vėjo malūnėlį. Abejingai praeiti pro labdaros ir paramos fondo „Rugutė“ palapinę tiesiog neįmanoma. Aktyvių, draugiškai nusiteikusių savanorių būrys ne tik pasiūlys įsigyti vėjo malūnėlį, bet dar ir papasakos, kad jį nupirkusio žmogaus pinigai taps svarbia parama onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.
Pasak jau 15 metų savanoriaujančios Astos Križanauskienės, „Rugutės“ fondas egzistuoja nuo 2004-ųjų – tiek pat metų, kiek tarp mūsų nebėra onkologine liga sirgusios ir jos tėvus šį fondą įkurti paskatinusios Rugilės. „Remiame onkologinėmis ligomis sergančius vaikučius ir medikamentais, ir įvairiomis priemonėmis“, – sako Asta. Ją papildo taip pat ilgametis šio fondo savanoris Linas Vasiliauskas: „Jeigu vaikui diagnozuojama onkologinė liga, galima drąsiai kreiptis į „Rugutės“ fondą ir tikėtis visapusiškos pagalbos: tiek finansinės, tiek psichologinės, tiek vaistais. Mes turime ir „Rugutės namus“, kur gali nemokamai apsigyventi onkologinėmis ligomis sergantys vaikai ir jų tėvai, atvykę atlikti tyrimų ar norintys jaukioje namų aplinkoje pailsėti nuo varginančių procedūrų. Jau daugiau kaip 10 metų vykdome šį projektą. Užsienyje tokių namų, įkurtų ligoninių kiemuose, yra labai daug. Šiuo pavyzdžiu sekame ir mes.“
Šiam fondui skirtos lėšos renkamos įvairiais būdais, palankaus vėjo malūnėliai – vienas iš jų. Jie Kaziuko mugėje sukasi jau 10 metus. Pasak L. Vasiliausko, šios akcijos sumanytojai – jaunų žmonių būrelis, sugalvojęs Kaziuko mugei pagaminti tokių malūnėlių ir pabandyti juos parduoti. Akcija pavyko, o kadangi pinigai nebuvo jų siekis, malūnėlių gamintojai sumanė juos perduoti „Rugutės“ fondui.
Viena iš šios iniciatyvos pradininkių savanorė Rasa Braškytė pasakoja, kad idėjos sumanytojai trejus metus patys pardavinėjo malūnėlius Kaziuko mugėje, o paskui šį malonų rūpestį perdavė „Rugutės“ fondo savanoriams. Dabar į šią akciją įsitraukia daugiau kaip 100 žmonių. Du mėnesiai iki Kaziuko mugės „Rugutės namuose“ susirenka savanoriai, vaikai, jų mamos, artimieji. Vieni tapo malūnėlių kotelius, kiti karpo jų sparnelius. Anksčiau jie buvo paprastesni, be paveikslėlių, bet žmonės vis tiek juos pirko, rėmė vaikus.
„Šie malūnėliai tapo „Rugutės“ fondo simboliu. Mes juos vadiname palankaus vėjo malūnėliais. To palankaus vėjo reikia sergantiems vaikams, nes jie gauna vaistų, kitų būtinų priemonių. Malūnėliai džiugina ir žmones, kurie juos įsigyja, jie visus metus gali suktis balkone ar pievoje, primindami apie gerą darbą, – džiugiai sako L. Vasiliauskas. – Palankaus vėjo visiems!“
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė
Taip, būtinai dalyvaučiau;
Nežinau, priklauso nuo aplinkybių;
Nedalyvaučiau, man tai neaktualu.
