Deja, antrasis mūsų susitikimas nebuvo toks džiugus – pradirbusi vos mėnesį Lina darbo neteko. Jos istorija panaši į daugelio žmonių, turinčių negalią nuo vaikystės. Mergina nuoširdžiai papasakojo apie savo išgyvenimus.
Insultas ištiko vos penkerių
Mergaitei tebuvo penkeri metukai, kai ją pirmą kartą ištiko insultas. Vėliau liga kartojosi. Linos dešinioji pusė liko nejudri. Mergina sunkiai valdo dešiniąją ranką, dešinioji koja šlubuoja. Ji su nuoskauda prisimena vidurinę mokyklą – vaikai tyčiodavosi iš jos eisenos, nepriimdavo į savo būrį, nes buvo ne kitokia. „Užsisklendžiau, dažnai verkdavau viena, bet mokytojams skųstis bijojau, nes žinojau, kad pašaipūnai, pabarti mokytojų, man keršys.“
Lina mokyklą vis dėlto sėkmingai baigė ir pradėjo studijuoti Vilniaus universitete. „Pasirinkau socialinį darbą, nes mačiau tik tą šio darbo pusę, kuri buvo mano jėgoms – paguosti bėdų turinčius žmones, padėti jiems pagal savo galimybes.“
Deja, sveikatos bėdos, pasikartoję insultai, mokykliniais metais patirta atskirtis paveikė merginos būdą. Studijuodama ji ir toliau neturėjo draugų, nes buvo labai jautri, lengvai pažeidžiama. Tas jautrumas Linai tapo kliūtimi ir toje darbo vietoje, kuria ji taip džiaugėsi per pirmąjį mūsų susitikimą, trukdė įsitvirtinti ir ankstesnėse darbovietėse.
Pasakykite, kaip pakliūti į krematoriumą?
Pradėjusi ieškoti darbo Lina savo CV nusiuntė į VšĮ „Vilties akimirka“. Visą mėnesį laukė atsakymo, o kai pagaliau ją pakvietė dirbti socialinio darbuotojo padėjėja, greitai įsitikino, kad šis darbas ne jos jėgoms. Merginai buvo per sunku pakelti, perrengti ligotą žmogų. Tokiam darbui ji neturėjo fizinio pasiruošimo, greitos reakcijos. „Norėjau dirbti socialinį darbą, bet pamačiau, kad mano negalia mane riboja“, – prisipažįsta Lina.
Buvo ir tokių darbdavių, kurie po pirmo pokalbio Linos daugiau nebekviesdavo. Vis dėlto ji nenuleido rankų. Prieš ketverius metus kreipėsi pagalbos į socialinę įdarbinimo agentūrą „Sopa“. „Buvau labai nedrąsi, nepasitikėjau savimi, net nežinojau, kad galiu vienu metu CV išsiųsti į keletą ar net daugiau įmonių“, – pasakoja Lina ir sako, kad „Sopa“ darbuotojai pirmiausia paskatino ją veikti aktyviau, padėjo ruoštis darbo pokalbiams. Lina kartu su darbo tarpininke Inga eidavo ir pas galimus darbdavius, bet įsidarbinti vis nesisekė.
Socialinėje įdarbinimo agentūroje Ingai pasiūlė mokytis apskaitininkų kursuose. Labai norinti dirbti mergina noriai sutiko rinktis naują specialybę, tačiau dirbti buhalterės padėjėja jai nesisekė, Valakampių globos namuose taip pat iškilo problemų. Lina išgyveno, kad neranda širdžiai mielo darbo, jautė, kad vis dar nepasitiki savimi.
„Sopos“ darbuotojos merginai patarė savanoriauti ir taip įgyti naujų įgūdžių, patirties. Pabandė, tačiau dirbti „Maisto banko“ sandėlyje buvo per sunku.
Kai agentūros „Sopa“ darbuotojai pasiūlė drauge eiti pasikalbėti su laidojimo paslaugas teikiančios firmos darbdaviais, Lina noriai sutiko. Dvi savaites ji dalyvavo specialiai šios firmos darbuotojams skirtuose mokymuose ir pradėjo dirbti iš pirmo žvilgsnio nesudėtingą darbą – atsiliepti į telefono skambučius ir žmonėms suteikti informaciją apie galimybę gauti laidojimo paslaugas ar tiesiog nukreipti į jiems reikalingą laidojimo įstaigą. Tačiau perdėm jautri Lina, vien išgirdusi klausiant, kaip greičiau pakliūti į krematoriumą ar iškasti kapui duobę, sutrikdavo. Aiškindavo išsigandusi, o kartais pernelyg įsijausdavo į klientų situaciją, perimdavo jų jausmus, todėl nuolat patirdavo stresą... Patyrę darbuotojai aiškino Linai, kad ji turi atsakinėti trumpai ir aiškiai, nesigilindama į situaciją. Deja, ji negalėjo taip elgtis, ir darbdaviai jai patarė šį darbą palikti.
Mergina nenuleidžia rankų, nes nenori gyventi iš neįgalumo pašalpos ir tėvų paramos, nori dirbti ir užsidirbti. Norėdama įveikti savo baimes, pastovų stresą, lydintį ją nuo vaikystės, nusprendė pasimokyti Streso valdymo kursuose. Ar šie kursai padės, ji nežino, bet tiki, kad tai bus dar viena nauja patirtis.
Ko bijo neįgalieji ir darbdaviai?
Kodėl šiandien, kai darbdaviai skundžiasi, kad trūksta darbuotojų, specialybę įgijusiam ar net aukštąjį išsilavinimą turinčiam neįgaliam žmogui sudėtinga rasti jo galimybes atitinkantį darbą? Kaip sekasi kitiems panašių problemų turintiems žmonėms, klausiu socialinėje įdarbinimo agentūroje „Sopa“ dirbančios darbo tarpininkės Ingos Šukaitienės.
„Kai Lina kreipėsi pagalbos, pakvietėme ją lankyti mūsų organizuojamus bendrus užsiėmimus, kuriuose stengiamės geriau pažinti darbo ieškančius žmones, kad vėliau galėtume jiems padėti, – pasakoja Inga. – Prisipažinsiu, stebėdama Liną per pirmuosius užsiėmimus sunerimau.“
Lina darbo tarpininkei pasirodė išsigandusi, užsidariusi, tačiau kai jiedvi pradėjo dažniau matytis ir bendradarbiauti, Inga nusiramino, nes matė, kad Lina keičiasi, pradeda labiau pasitikėti savimi, o, svarbiausia, patyrus eilinę nesėkmę merginai nedingdavo noras ieškoti darbo. „Lina niekada nepasakydavo, kad darbas jai nepatinka, nes į kiekvieną darbą žiūri ir žiūrėjo kaip į pareigą, kurią reikia atlikti“, – sako Inga.
Vis dėlto vien motyvacijos neužtenka, reikia ir pasiruošimo. Inga sako, kad didelė negalią turinčių žmonių bėda yra baimė, nepasitikėjimas savimi, jie skaudžiai išgyvena, kai juos atleidžia iš darbo, tačiau tada gali grįžti į „Sopa“. „Mes padedame žmogui tiek, kiek jam to reikia. Būna, kai siūlomas darbas neatitinka žmogaus lūkesčių“, – komentuoja Inga. Pavyzdžiui, tik kursus baigęs žmogus sako, kad jis yra maketuotojas ir kito darbo nedirbs. O maketuotojo vietos nėra.
Inga mano, kad neįgaliųjų profesinės reabilitacijos kursų vadovai turėtų labiau orientuotis į tokias specialybes, kurios yra paklausios ir atitinka žmogaus galimybes. „Žmonės, turintys negalią, nenori sėdėti užsidarę namuose, jie labai džiaugiasi radę darbą, bet jiems reikia palaikymo“, – tvirtina Inga.
Vienas jos klientas – proto negalią turintis vaikinas – kol kas sėkmingai dirba kroviku, tačiau kartą per savaitę ateina pas Ingą pasikalbėti, pasiguosti ir visuomet yra išklausomas ir padrąsinamas. „Jam pasisekė, kad darbdaviai geranoriški. Bet apmaudu, kad Lietuvoje darbdaviai vis dar baiminasi priimti neįgalų žmogų, nenori priimti net bandomajam laikotarpiui“, – sako Inga. Ji mano, kad darbdaviai neįgalų darbuotoją galėtų priimti į tam tikrą poziciją, t. y. į papildomą darbą, kurio nebeturėtų atlikti specialistai. Pavyzdžiui, jie galėtų tikrinti paštą ar tiesiog būti specialistų pagalbininkais.
Vis dėlto verslininkai dažnai galvoja tik apie didesnį pelną ir bijo, kad neįgalus žmogus nepadės jo uždirbti. Inga prašo būtinai parašyti, kad verslininkai dar kartą susimąstytų apie negalią turinčių žmonių privalumus. Šie žmonės – labai lojalūs darbuotojai, jie žino, kad kitą darbą susirasti bus sunku, jie negrasins, kad tuojau susikraus lagaminą ir išvažiuos iš Lietuvos, nes jam per mažai moka.
Baigdamos pokalbį vėl prisimename Liną ir abi pasidžiaugiame, kad mergina atrado save savanorystėje. Mergina savanoriauja „Sidabrinėje linijoje“ ir kiekvieną pirmadienį sutartu laiku kalbasi su sunkią negalią turinčia moterimi iš vieno pajūrio miesto, rūpinasi, kad šiai moteriai kas nors padovanotų radijo aparatą. „Lina nori dirbti ir tikrai rasime tokią darbo vietą, kuri bus jos, – žada Inga. – Svarbiausia – žmogaus noras patirti tą gerą jausmą, kad jis nėra išlaikytinis, kad dirba ir gyvena visavertį gyvenimą.“
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė
Taip, būtinai dalyvaučiau;
Nežinau, priklauso nuo aplinkybių;
Nedalyvaučiau, man tai neaktualu.
