Iranas švenčia islamiškosios revoliucijos trisdešimtmetį. Visuomenėje, kurioje vadovaujamasi jos idealais, jau užaugo viena karta. Šalyje, kur 70 proc. gyventojų yra jaunesni nei 30 metų, tai – didžioji tautos dalis.
Vakaruose Iranas dažnai piešiamas kaip fanatiška „blogio ašies“ šalis. Tačiau kaip gyvena jos jaunimas? Žurnalistė Angeles Espinosa pasakoja savo įspūdžius.
Jaunieji iraniečiai tokie, kaip ir visur, – su panašiais norais, svajonėmis ir planais. Jie svajoja būti menininkais, verslininkais, fotografais, šventikais bei repo muzikantais. Jie nori tiek profesinės sėkmės, tiek gero gyvenimo. Taip pat, kaip ir bet kurioje pasaulio dalyje, jie skundžiasi, kad tėvai jų nesupranta, jog sunku susirasti darbą, kuris padėtų tapti nepriklausomiems. Tačiau karta K (gimusi valdant Khomeinio sukurtam režimui ir augusi jame) gyvena varžoma jiems primetamų taisyklių.
„Kokia ateitis mūsų laukia, jei vyriausybė kišasi į kiekvieną mūsų gyvenimo sritį, neleidžia mums laisvai dirbti?“ – klausia Keivanas M., dokumentinių filmų kūrėjas, kurio daugelis projektų „susikerta“ su oficialia cenzūra. Jo draugai – 20–30 metų jaunuoliai – su juo sutinka. Jiems atsibodo.
Prie to dar prisideda ekonomikos krizė, sunkumai ieškant darbo. Be to, jaunuoliams draudžiama klausytis šiuolaikinės muzikos, šokti, žiūrėti užsienio filmus, bendrauti su priešingos lyties atstovais <...>.
Keivanas, Peimanas ir dar dešimt jaunuolių susirinko vieno iš jų šeimos namuose penktadienio vakarą. Tokie susitikimai – beveik vienintelė galimybė susitikti su priešingos lyties asmeniu. Merginos gali nusivynioti skaras (nors Monika to nepadaro), visi atsipalaiduoja, tarsi išorinis pasaulis neegzistuotų. Tai – jų tikrovės „burbulas“. Čia, drauge su privalomais vakarienės elementais – vaisiais, kava, saldumynais, atkemšamas ir vyno butelis. Daugelis jo neparagauja <...>.
„Jų troškimai – tokie patys kaip ir kitų jaunuolių, tačiau jie stokoja galimybių realizuoti juos praktiškai. Jie tegali norėti, tačiau šie norai veda prie frustracijos“, - aiškina Hosein Baher, elgesio terapeutas. Nors gimę jau po revoliucijos ir išauklėti remiantis jos vertybėmis, jaunuoliai su „kitokiu“ pasauliu susipažįsta per nelegalius televizijos kanalus bei (nors ir filtruojamą) internetą. Toks „dvigubumas“ veda prie būsenos, panašios į „šizofreniją“.
Islamiškoje respublikoje jaunam būti sunku. „Neturime laisvės“, – teigia daugelis pašnekovų. <...> Viena iš pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria Revoliucijos karta – sunkumai bendraujant su priešinga lytimi. „Po revoliucijos tradicinis vestuvių modelis nebeatitinka tikrovės. Jaunuoliai internete ir televizijoje mato santykius, kurie jiems atrodo patrauklūs. Tačiau egzistuojanti sistema verčia elgtis kitaip“, – pasakoja H. Baher. „Atsiranda neatitikimas: jaunuoliai negali elgtis pagal „šiuolaikinį“ modelį, tačiau nebenori ir tradicinio. Tai – tarsi pradėti šuolį ir likti pakibusiam tuštumoje“, – apibendrina terapeutas.
Nei visuomenė, nei įstatymai nepripažįsta ikivedybinių santykių. Tačiau dėl to, kad aukštasis mokslas moterims tapo vis labiau prieinamas (jos sudaro 65 proc. universitetų studentų), bei sunkumų, kylančių ieškant darbo, tuokiamasi vis vėliau. Šiandien iranietės teka 25-erių, vyrai – 30 metų, t. y. penkeriais metais vėliau nei prieš revoliuciją. Dėl to klesti tam tikri „tradicijų pataisymai“, tokie kaip laikinos santuokos. Sociologai konstatuoja, kad gilėja praraja tarp to, kas laikoma tinkama, bei to, kas paslapčia vyksta realybėje.
„Nuolatos susidurti su to, kas leistina, ribomis – labai vargina“, – pasakojo jaunuolis, nustojęs eiti į gatvę drauge su mergina, nes abu norėjo išvengti klausimų apie savo santykius. Moralės sergėtojai taip pat „tikrina“ aprangą – saugoma, kad merginos nedemonstruotų kūno linkių bei slėptų savo plaukus, jaunuoliai nevilkėtų vakarietiškų rūbų, aptemptų marškinėlių arba marškinėlių su provokuojančiais piešiniais.
Anglų kalbos mokytoja Elham B. pasakoja, jog daug jos moksleivių susirašinėja trumposiomis žinutėmis angliškai arba persų kalba, tačiau lotyniškais rašmenimis. Viskas tik tam, kad žinučių nesuprastų tėvai. 23 metų mokytoja tampa tuo žmogumi, kuriuo jie gali pasitikėti. „Jie neturi pomėgių. Todėl eiti į prekybos centrus stebėti merginų (arba eiti tam, kad tave stebėtų) virsta jų pagrindine pramoga“, – pasakoja Elham. Pasak jos, reikėtų vietų, kur vaikinai ir merginos galėtų bendrauti. Tam pritaria ir kai kurie dvasininkai, tokie kaip Jaffar Ardabili, kurio Kultūros ir šeimos institutas primena vedybų agentūrą.
Oficialioji moralė riboja ne tik asmeninius santykius, bet ir pomėgius bei gabumus. Kamyaras M. – 23 metų trimito studentas. Tačiau groti jis negali. Bent jau ne tada, kai nori. „Šį ir kitą mėnesį to daryti negalime dėl religinio gedulo. Taip pat negalime to daryti per ramadaną“, - skundžiasi jis. Net ir tuomet, kai groti galima, leidžiami tik klasikiniai kūriniai. „Profesoriai nesistengia mūsų išmokyti kitokio stiliaus muzikos“, - priduria jaunuolis, prisipažįstantis, kad galbūt per klaidą paklausė Babako Bayato, žymaus kompozitoriaus, patarimų ir pasirinko muziką.
Blogiausia – Big Boy (Dideliam berniukui), artistiškam 19-mečiui, repo muzikantui. Kadangi šis stilius uždraustas, Big Boy ir jo kolegos pasmerkti pogrindžiui. Be to, prieš jų tokią muziką pasisakoma viešai: „Vieną iš mano dainų grojo per televiziją ir aiškino, jog tokia muzika – šėtoniška“, – skundžiasi Big Boy. Be to, priklausymas tokiai grupei gali turėti ir teisinių pasekmių.
„Kol valdo religija, negali egzistuoti laisvė. Abi jos – nesuderinamos“, – tikina filosofijos studentas Pedramas. Kita vertus, jis pripažįsta, kad agnosticizmas Irane – retas reiškinys. Daug dažnesnė pozicija, tokia kaip jo draugo M. E. „Man nepatinka Turkijos modelis, kur draudžiama nešioti čadrą. Geriausia – kai kiekvienas gali daryti ką nori“, – sako jis ir priduria, kad tai, kas egzistuoja Irane, nėra islamas. Porevoliucinė karta ne abejoja islamiškąja sistema, o reikalauja nuosaikesnio jos „veido“.
Žinoma, ne visi su tuo sutinka. Mohsenas Shayeghas Niknafs, jaunuolis, kuris baigęs persų literatūros studijas ruošiasi tapti šventiku, dėl visko kaltina infliaciją bei ekonominių resursų trūkumą, neleidžiantį jaunoms poroms tuoktis. <...> „Mūsų provincija visada buvo religinga“, sako jis ir prisimena ajatolos Hasano Modarreso citatą apie politiką: „Mūsų politika yra kaip mūsų religija, o mūsų religija yra kaip mūsų politika.“ M. S. Niknafs trokšta, kad Iranas taptų pavyzdžiu visam pasauliui.
