„Draugystė veža“ – iššūkis stereotipams
Prieš ketverius inicijuotas projektas „Draugystė veža“ ne vienam tapo savotišku akibrokštu – buvo nemažai traukančių pečiais: kodėl dėl kelialapio į didįjį Eurovizijos koncertą kartu su negalią turinčiais žmonėmis kviečiami varžytis ir jokios negalios neturintieji? Buvo netgi dvejojančių – ar tik sveikieji neužims neįgaliųjų vietų?
Šiandien Ž. Gedrimaitė tik šypsosi: svarbiausia – neišskirti nė vieno žmogaus, visiems būti kartu, bendrauti, mokytis vieniems iš kitų. Pasak jos, užtenka vien kalbėti apie neįgaliųjų integraciją, reikia veikti. Būtent šis projektas ne vieną negalią turintį jauną žmogų padrąsino svajoti, išeiti iš saugios, bet uždaros namų aplinkos, susirasti naujų draugų, praplėsti akiratį, o negalios neturinčiuosius – artimiau pažinti išoriškai kitokius žmones, pamatyti jų stipriąsias puses.
Prasidėjusi nuo negalią turinčio ir be jos gyvenančio žmonių draugystės, netrukus iniciatyva pasklido plačiau – „Draugystė veža“ dalyviai ėmė lankytis įvairiose šalies vietose, su juos priimančiais kultūros, verslo, sveikatos įstaigų atstovais kalbėti apie aplinkos pritaikymą, kitus negalią turintiems žmonėms svarbius dalykus.
Ž. Gedrimaitė prisipažįsta iš pradžių nė pati neįsivaizdavusi, kaip rutuliosis ši idėja, bet jau penktą kartą ruošdamasi akcijai „Draugystė veža“ ji gali drąsiai kalbėti apie poveikį ne tik neįgaliesiems, bet ir verslui, visuomenei, politikams.
Nuo kelionės iki radijo laidos
Ketverius metus labiausiai su kelionėmis į Euroviziją asocijavęsis projektas „Draugystė veža“ šį rudenį atsirado ir radijuje – šeštadieniais LRT transliuojama Ž. Gedrimaitės vedama laida tokiu pat pavadinimu. Žydrė liko ištikima pirminei šios iniciatyvos idėjai: „Man svarbu, kad vienas pašnekovas turėtų negalią, o kitas – ne, ir kad abu galėtų kalbėti mano pasiūlyta tema“, – sako ji.
Žydrė neslepia – ji televizijos žmogus, tad radijo laida pačiai buvo tam tikras iššūkis. „Bet dabar tai mane svaigina, – sako moteris. – Visus pašnekovus perspėju: klausinėsiu asmeninių dalykų ir tai man labai svarbu. Ar esate pasiryžę apie tai kalbėti?“ Pasak jos, laidos vedėjas gali nertis iš kailio, bet jei nebus tarpusavio pasitikėjimo, pašnekovas bus įsitempęs, laida klausytojo nepasieks. Ž. Gedrimaitė džiaugiasi girdėdama savo svečių atsiliepimus, kad kalbėti buvo paprasta ir lengva. Ir tai įkvepia.
Temas laidos vedėja galvoja pati – į vienas idėjas įsiklauso bendraudama su neįgaliaisiais, kitoms pašnekovų ieško pokalbį siedama su kokia nors data. Kartais planus pakoreguoja nenumatyti įvykiai – Tolerancijos dienai skirtą sumanymą pakeitė socialiniuose tinkluose garsiai nuskambėjusios diskriminaciją dėl negalios patyrusios žurnalistikos studentės Lauros Blaževičiūtės ir žinomos žurnalistės Ritos Miliūtės pokalbis. „Mano toks tikslas – aktualią temą pateikti kitokiu kampu. Jeigu ją skirsi kam nors konkrečiai, kokiai nors grupei žmonių, tai tikslo nepasieksi, o jeigu kreipsiesi į žmogų, atmetęs jo pareigas, sveikatą, kitus dalykus, ir kalbėsi bendražmogiška tema, tada pasieksi bet kurį“, – įsitikinusi Ž. Gedrimaitė.
Siekti, kad informacija lengvai suprantama kalba būtų pateikiama visų valstybės ir savaivaldybių institucijų interneto svetainėse.
Sukurti internetinę svatainę, kur visa informacija būtų pateikiama lengvai suprantama kalba.
Leisti laikraštį lengvai suprantama kalba.
Nėra būtinybės, informacija yra pakankamai prieinama visiems.
„Unikalios mamos“ – dar viena iniciatyvos tąsa
„Draugystė veža“ projektų dalyviai susibičiuliauja ir vėliau palaiko draugiškus ryšius nepaisydami, turi jie negalią, ar ne (šios takoskyros nelieka vos tapus projekto dalyviu). Kai kurie ir gimtadienius drauge švenčia, ir pažvejoti kartu važiuoja.
Išsikalbėjusi su projekte dalyvavusia Rūta Kupčinskaite, Žydrė sužinojo, kad dar studijuodama Vytauto Didžiojo universitete ši rašiusi bakalauro darbą apie negalią turinčias moteris, domėjosi, kaip visuomenė jas priima, kalbėjo apie mamų patirtis. „Rūta buvo pati inicijavusi kelis projektus, rengusi stovyklą negalią turinčioms moterims, svajojo apie kokį nors projektą tokioms mamoms, – pasakoja Žydrė. – Ir tada man toptelėjo – reikia Rūtelę supažindinti su Indre Stonkuviene, kuri savo inicijuotame projekte „Moterų pasaulyje“ globoja negalią turinčius vaikus auginančias mamas.“
Pirmiausia abi moteris Žydrė pasikvietė į radijo laidą. „Viena kalba apie vienokias, kita – apie kitokias mamas, bet sąlytis glaudus, – pasakoja radijo laidos vedėja. – Šio pokalbio mums neužteko, norėjome veikti toliau. Taip Rūtos unikalių mamų idėja tapo kūnu, o iš anksto nieko apie šį sumanymą nežinojusi Indrė radijo laidoje pasižadėjo prie jo prisidėti ir kartu su Rūta tapti televizijos laidos „Unikalios mamos“ vedėja.“
Televizijos laidos herojės – stiprios mamos
Pirmosios „Unikalių mamų“ herojės – didelių sveikatos problemų turintį sūnelį auginanti silpnai matanti mama, dviem dukrelėmis besirūpinanti rateliais judanti moteris. Atviros, nuoširdžios ir tikrai unikalios mamos. Pasak Ž. Gedrimaitės, suplanavus laidą reikėjo imtis tokių mamų paieškos.
„Feisbuke sukūrėme Unikalių mamų grupę, paskelbėme anketą, pakvietėme ją užpildyti prie šio projekto norinčias prisidėti mamas, paprašėme prisistatyti, papasakoti, kuo jos ypatingos. Į laidą norime pakviesti skirtingų negalių turinčias, skirtingas istorijas galinčias atskleisti mamas. Beje, anketų gavome gana nemažai, o laida numatyta tik iki Naujųjų, todėl darome atranką“, – pasakoja Žydrė.
Pirmiausia anketas peržiūri Rūta, atrenka galimas laidos herojes. Paskui jas skaito Žydrė, skambina mamoms. „Gali būti, kad istorija labai gera, bet žmogui sunku kalbėti prieš kamerą, arba šeima prieštarauja, kad ji viešai kalbėtų“, – apie laidos herojų atranką pasakoja Žydrė.
Ž. Gedrimaitė pati rengia filmuojamus siužetus, nes jai svarbu, kad idėja būtų perteikta taip, kaip buvo jos sumanyta. O bendraudama su laidos herojėmis iš jų semiasi labai daug įkvėpimo. „Filmuodama klausos negalią turinčią Jurgitą pirmą kartą pasinėriau į tylos pasaulį. Labai didžiuojuosi tokia artima pažintimi su kurčiaisiais, – pasakoja Žydrė. – Savimi ir tikrinu, nes manau, kad taip istorija paveiks ir žiūrovus. Vyrai, pažiūrėję laidą, galbūt pagalvos apie savo moterį.“
Šiemet bus parengtos aštuonios „Unikalių mamų“ laidos. Pasibaigus euroviziniam „Draugystės veža“ projektui, Ž. Gedrimaitė sako mąstysianti, ką daryti toliau. „Labai norisi kai kurias temas panagrinėti giliau, bet tam jau reikia kitokio formato“, – mintimis dalijasi ji.
Negalime tik dejuoti
Gilesnei kai kurių temų analizei jau dabar galima priskirti „Unikalių mamų“ laidą papildančius universalų dizainą pristatančius filmukus.
„Apie tuos filmukus žinojau seniai ir vis galvojau, kur parodyti. Man patiko Neįgaliųjų reikalų departamento direktoriaus pavaduotojos, vykdančios direktoriaus funkcijas, Jolantos Šliužienės mintis, jog negalime tik dejuoti ir sakyti, kad viskas blogai. Turime duoti įrankius, parodyti, kaip pakeisti situaciją, – pasakoja Žydrė. – Taip gimė sumanymas unikalių mamų pasakojimus pratęsti filmukais apie universalų dizainą. Jeigu į juos įsiklausai, įsižiūri, supranti, kad tai ‒ pagalbos ranka, gera nuoroda, ką ir kaip daryti, kad visiems būtų gerai.“
Pasak Ž. Gedrimaitės, tie filmukai yra kitokio stiliaus – kitaip nufilmuoti, kitaip sumontuoti. Bet kitoks tik formatas, o ne idėja. „Aš pati jaučiu – visai kitaip į tą filmuką žiūriu, kai jis pridėtas prie istorijos. Jeigu žiūrėtum vieną, atsietai, galbūt savo tikslo nepasiektų, bet jei jį įdedi reikiamoje vietoje, jis pasiekia tą auditoriją, kuriai yra skirtas. Tie dalykai daug kam naujiena, bet juos matydami žmonės pradės galvoti kitaip.“
Ž. Gedrimaitė įsitikinusi, kad visi šie per negalios prizmę pristatomi projektai skirti plačiajai visuomenei. Nesvarbu, ar kalbame apie toleranciją, ar kitokio priėmimą, supratimą, ar matymą širdimi – tai svarbu ir rūpi kiekvienam žmogui, ir negalia čia niekuo dėta.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
