Vieni Indrę žinoti kaip meditacijų instruktorę, kiti – kaip knygų autorę, bet labiausiai kaip žmogų, į kurį visada gali kreiptis išgyvenant netekties skausmą ir po pokalbio pasijusti verti būti su skausmu, kurį patiria.
I. Simanavičienė iš gyvenimiškos patirties žino, kaip gyvenimas gali pasikeisti per sekundę, nes mirtis akimirksniu gali pasiglemžti mylimą žmogų.
Vyro gyvybę pasiglemžė kraujo krešulys
2008-aisiais šeima atvyko gyventi į Airiją, čia kūrė savo laimę, atrodė, likimas viską sudėliojo pagal planą – gyvenimą svečioje šalyje pavyko kurtis lengvai ir nebuvo nė menkiausios minties, kad laimė vieną dieną subyrės į šipulius.
Tačiau 2018-ųjų rugpjūčio mėnesį visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – sveikas, niekada sveikatos problemomis nesiskundęs Indrės vyras nuėjo miegoti, tačiau taip ir nebeatsibudo.
„Mano vyras mirė labai netikėtai. Jis mirė per dvi sekundes, čia ir dabar. Viskas įvyko labai greitai. Kai buvo pateiktos visos skrodimo išvados, paaiškėjo, kad prie širdies buvo trombas, jis nebeįkvėpė ir miego metu mirė.
Tada įvyko mūsų gyvenimo tragedija, įvyko sužlugimas. Aš likau viena su dviem vaikais, berniukui tada buvo 13 metų, mergaitei buvo tik penkeri. Tai buvo lūžis, nuo kurio prasidėjo mūsų naujas gyvenimas“, – gyvenimą pakeitusį įvykį prisiminė I. Simanavičienė.
Indrė atvirai sako – tada ji buvo visai kitoks žmogus, nei yra dabar, o vyro netektis privertė keistis iš esmės, iš naujo susidėlioti gyvenimą, tikslus ir svajones:
„Vyras buvo tas žmogus, kuris išlaikė šeimą, kaip aš sakydavau visada, jis buvo apsaugos siena. Aš buvau visiškai kitokia – pilka, pasislėpusi, paprasta moterytė su negalia. Aš buvau tokia saugi, kad viską visada spręsdavo vyras – viskas buvo pastatyta, kaip žmonės mėgsta sakyti, ant vyro pečių, bet gerąja prasme. O vyras vieną naktį ėmė ir mirė per dvi sekundes.
Buvo labai daug ašarų, nežinojimo, kaip gyventi, kaip susiplanuoti finansus, užauginti vaikus, aš neturėjau nė menkiausio supratimo, ką dabar išvis darysiu. Po laidotuvių grįžau į nuomojamą namą be finansų, su dviem vaikais neįsivaizduodama, kaip toliau gyvensiu.“
Gyvenimą teko lipdyti iš naujo
Moteris svarsto, kad tada neturėjo jokio plano, viską nudažė gedulo spalvos, ašaros, šokas, nežinomybė. „Pirmą kartą šviesiau atsimerkiau gal tik po penkių mėnesių, tai tikrai neįvyko per pirmus mėnesius, jie buvo visiško žlugimo ir ašarų pakalnių metas“, – pridūrė.
Visus išgyvenimus Indrė pradėjo išrašyti – dėjo viską į žodžius, dėliojo sakinį po sakinio, kol galiausiai visa istorija sugulė į knygą. Knygą, kuri turėjo būti skirta artimiesiems, vaikams, bet nugulė knygynų lentynose.
„Kai pradėjau viską išrašinėti, beveik po metų išleidau knygą, kuri taip ir vadinasi: „Kai likimas pavogė mano vyrą“. Aš net nežinojau, kodėl tai darau. Turbūt save gelbėjau, nes mano idėja buvo parašyti knygą jo garbei artimiausiems žmonėms.
Aš niekada nemaniau, kad knygą išleisime daugybe egzempliorių, kad kartosime tiražą. Kai knyga pateko į knygynus, žmonės pradėjo ją pirkti, susirasdavo mane ir vis galvojau: „Kas čia darosi?“ O darėsi tai, kad atradę knygą, žmonės joje rasdavo save“, – šypteli pašnekovė.
Atgalinis ryšys ir padėkos už knygą, kurioje skaitytojai atrasdavo dalelę savo gyvenimo patirčių, davė stimulą veikti toliau, išleisti ir antrąją knygą, tiesa, nebe savo gyvenimo istoriją, o romaną.
Dingo visos baimės
Sunkiausiais momentais pagalbos įrankiu tapo ne tik rašymas, bet ir meditacijos, būtent gedulo meditacijos.
„Vis kabindavausi už to, kaip rasti ramybę, susidėlioti mintis, nuraminti save, būti šiame momente ir nebegrįžti į tą skaudžiausią naktį, galų gale – kaip paleisti, išverkti, kaip atsiskirti nuo žmogaus ir leisti sau pačiai gyventi.
Buvo labai daug ieškojimo, bet atsirado begalinė drąsa, nes ėmiau galvoti – ko aš bebijau? Nieko. Tada išdrįsau labai daug ką daryti, nes niekas nebebūdavo baisu“, – dalijosi moteris.
Tik tąkart, ieškodama būdų sau padėti, Indrė pasigedo vieno – tokių meditacijų lietuvių kalba, todėl ir pati įstojo mokytis meditacijų, pirmiausia tam, kad išgelbėtų save, bet su mintimi, kad galėtų padėti ir kitiems:
„Viskas vyko savaime: žmonės ėmė patys susirasti mane, mes pakalbėdavome ir jie vis sakydavo: „Labai palengvėjo. Ką tu padarei, kad man taip palengvėjo?“. Tada supratau, kad reikia parašyti trečią knygą apie tai, kaip išgyventi gedulą, nes tokios knygos nelabai radau po savo vyro netekties.
Yra daug psichologinio pobūdžio knygų, bet jos visos su mintimi, kad viskas bus gerai arba irgi kitų žmonių istorijos. O aš norėjau knygos, kuri suteiktų žinias apie praktikas ir atneštų supratimą, kad gedėti – normalu.“
Trečiąją knygą skyrė gedintiems
Dar mokydamasi meditacijų Indrė iš mokytojų vis girdėdavo, kad kalbėti apie gedulą yra labai sunku, kone kiekvieną žmogų reikia pasisodinti prieš save ir su juo kalbėtis, nes gedulą išgyvenančių žmonių skausmas niekada nebūna vienodas, todėl teko į viską pažvelgti ne tik jautriai, bet ir apgalvotai.
„Kai rašiau knygą, jau žinojau, į kokią temą einu, žinojau, ką reikia aptarti, paminėti. Kai rašai romaną, tai yra kūryba, o čia reikėjo daugiau disciplinos, kaip išreikšti mintis, kad žmonėms tai būtų prieinama ir viską pateikti paprastais žodžiais.
Kaip ir knygoje miniu, galiu pasakyti labai daug sudėtingų psichologinių terminų, bet ar tai padės? Ne. Reikia rašyti ir kalbėti taip, kad žmonėms iš pirmo karto viskas būtų priimtina ir aišku. Tai yra labai jautrios temos, reikia surasti ir pasakyti labai tikslius žodžius ir sakinius, kad žmogus pajaustų ir jį tai paliestų.
Negali bet ko blevyzgoti tokiomis temomis ir aš kartais pati savęs paklausiu, kodėl pasirinkau būtent tokį kelią, nes yra daugybė pagalbą teikiančių žmonių, kurie kalba apie viską – tikslus, finansus, partnerius, bet aš susiaurinu savo temas.
Man atrodo, kad kalbėti apie partnerius yra labai lengva ir paprasta, reikia kalbėti apie tai, kur žmogui skauda, apie tai, kaip išgyventi, kai sugriūna tavo pasaulis“, – kalbėjo trečiąją knygą „Kaip išgyventi gedulą. Praktikų knyga“ parašiusi I. Simanavičienė.
Indrė sako vis dar pastebinti, kad dažnai išgyvenant gedulą aplinkiniai arba nežino, kaip elgtis, arba kaip kalbėti su gedinčiuoju, o blogiausia – nori jį kuo greičiau sugrąžinti į tokį gyvenimą, koks buvo anksčiau, nors šis niekada nebebus toks pats.
„Didžiausia problema iki šiol yra ta, kad žmonės neleidžia kitam žmogui išbūti taip, kaip jam norisi. Dažnai sakoma: neliūdėk, neverk, paleisk, viskas, eik dirbti, tik eik, eik, eik ir neleidžiama išbūti gedule.
Mano puslapyje dabar yra tiek daug mamų, kurios prarado vaikus ir kaip tu gali ateiti pas mamą praėjus dviem mėnesiams po vaiko netekties ir pasakyti, kad ji gyventų toliau? Reikia jautrumo, svarbiausia žinutė, kad aš būsiu su tavimi, kiek reikės ir būsiu su tavimi tokiu, koks tu šiandien esi, nenorint tavęs per prievartą pakeisti.“
Gedime ne tik žmogaus
Moteris sulaukia daugybės žinučių, kurios prasideda žodžiais: „Aš maniau, kad aš nenormalus /-i, nes per ilgai liūdžiu, visi sako, kad jau reikėtų baigti“. Ir paprasčiausi žodžiai, kad tai normalu ir gedėjimo procesas užtrunka, tampa it balzamu širdžiai.
„Visi puola sakyti „žinau, kaip tu jautiesi“ – nei mes žinome, nei ką. Vienas palaidojo senelius, kita palaidojo vyrą, trečia – vaiką – kur čia yra tas pats? Tai nėra tas pats, tai yra skirtingi gedulai ir skirtingos netektys.
Reikia mokėti prieiti prie žmogaus ir su juo išbūti – čia didžiausia paslaptis. Iš savo pačios patirties galiu pasakyti, kad gedintis žmogus labai greitai grubiai tariant nusibosta, nes sukasi savo praradime ir skausme.
Man pačiai vieną kartą pasakė: „Supranti, kitų gyvenimai nesugriuvo, jis pabuvo su tavimi mėnesį, du ir eina savo gyvenimo gyventi“. O tavo gyvenimas sugriuvęs. Kad ir ką mes prarastume, reikia ne tik išliūdėti, išverkti, paleisti, bet ir išmokti gyventi be to žmogaus“, – kalbėjo Indrė.
Ji priduria, kad gedime ne tik mirusio žmogaus, bet ir visko, ką su jais nugyvenome – reikia susikurti naują kasdienybę, svajones, tikslus, net laiko leidimo būdus: „Įsivaizduokite, kaip sunku per pirmąsias šventes, Kalėdas, gimtadienius... Ir per kiekvieną naują įvykį turi pereiti su skausmu ir pripažinimu, kad taip nebebus.“
Kalbėdama apie naujausią knygą, Indrė sako į ją sudėjusi ne tik tai, ko išmoko, svarbiausia – tai, ko pati pasigedo susidūrusi su netektimi, kai gyvenimo planą teko perrašyti, keisti, vėl perdėlioti.
Sukaupusi ir asmeninę patirtį, ir pasisėmusi žinių moksluose, ir rašydama knygas I. Simanavičienė ištiesė pagalbos ranką tiems, kuriems labiausiai reikia – ji ne tik išleido knygas, bet ir aktyviai apie gedulą, meditacijas, savipagalbos priemones kalba socialiniuose tinkluose.
Turi svarbią žinią visiems
Ir visgi apie mirtį, netektį, gedulą, anot jos, kalbėti daugeliui vis dar sunku, šias temas gaubia baimės, o viskas – tik iš nežinojimo, kas laukia po to. Tačiau užvis blogiausia, kaip sako ji, yra apsimesti, kad nieko neįvyko:
„Visada sakau – pripažinkime sau, kad dabar man yra pats sunkiausias gyvenime laikotarpis, dabar aš liūdžiu, nes praradau. Kodėl? Dėl to, kad kai yra uždaužoma ir nepripažįstama, jausmai, emocijos anksčiau ar vėliau vis tiek išlenda.
Geriausias kelias pripažinti, kad taip, nėra ko apsimesti, kad man linksma, nes dabar mano gyvenime yra sunkiausias laikotarpis, aš einu gedulo keliu ir galiu jausti visus jausmus: liūdesį, neviltį, pyktį, kartais net apatiją, bet tai yra kraštutiniai atvejai, kai reikalinga specialistų pagalba.“
Visos emocijos – natūralios ir, svarbiausia, priimtinos, tik, kaip pastebi knygų autorė, juos reikia sau įsivardinti ir neužgniaužti viduje.
Kiek pačiai Indrei tenka kalbėti su žmonėmis, dažnai jie įvardija dar vieną lydintį jausmą – kaltę. Kaltę, kad nespėjo padėti, kad tuo metu nebuvo kartu su tuo žmogumi.
„Kiek bebūtų skirtingų situacijų, beveik kiekvienas jaučia kaltės jausmą ir su juo reikia dirbti, patvirtinti žmogui, kad tai nėra tavo kaltė, taip turėjo atsitikti, taip įvyko ir net jeigu būtum spėjęs atvažiuoti, greičiausiai tas žmogus vis tiek būtų išėjęs, nes toks jo kelias, o tavo kelias – kitoks“, – pridūrė ji.
Pašnekovė pastebi ir dar vieną dalyką – kad vis dar vyrauja įsitikinimai, kad gedint reikia dėvėti tamsius drabužius, niekur neiti, nesilinksminti, tačiau ji tvirtai atšauna: „Kas parašė, kad taip turi būti? Niekas. Jokioje mokykloje, niekur mūsų nemokina, neruošia, kaip išgyventi gedulą.“
