Šiandien vaikštinėjant po sodą sunku patikėti, kad prieš 17 metų čia nebuvo nieko – tik plynas laukas su viena kalvele, o dabar jis tituluojamas vienu didžiausių Japoniškų sodų Europoje, kur 16 hektarų teritorijoje driekiasi kalvos, iš pačios Japonijos atkeliavę augalai, gausu mažosios architektūros, tvenkinių ir akmenų.
Išpildyta gydytojo vaikystės svajonė
Japoniško sodo sumanytojas ir kūrėjas, 58-erių Šarūnas Kasmauskas pagal išsilavinimą – gydytojas, ilgus metus jis dirbo vyriausiuoju Lietuvos karinio laivyno gydytoju, tačiau nuo vaikystės širdyje nešiojo išskirtinę svajonę.
„Tai buvo vaikystės idėja – įkurti sodą arba parką. Ateina laikas, kada išeini iš medicinos, ateini į gamtą ir pradedi galvoti, ką iš tikrųjų nori daryti. Kai jau sugalvojau, kad noriu kurti sodą, nusipirkau žemę – norint daryti, pirmiausia turi turėti, kur“, – pasakojo sodo kūrėjas.
Pirkdamas žemės sklypą, Šarūnas neturėjo idėjos kurti būtent japonišką sodą – skaitė, domėjosi apie olandų, anglų, prancūzų, italų, vokiečių sodus, tačiau vos vienas perskaitytas sakinys nurodė aiškią kryptį.
„Užkibau ant vieno sakinio, kad gražiausias pasaulyje sodas yra Kiote, senojoje Japonijos sostinėje. Tiek ir užteko – nuo tada pradėjau domėtis japoniškais sodais“, – prisiminė ji.
Užgimusi idėja rutuliojosi it per sviestą – gyvenime atsirado žmogus, a. a. Rokas Valčius, Japonijoje mokęsis sodininkystės ir bonsai priežiūros meno pas meistrą Hajime Watanabe.
Nieko nelaukus meistrui išsiųstas laiškas neliko be atsako – prabėgus vos trims savaitėms jis jau stovėjo čia, Kretingos rajone, netoli Darbėnų esančiame Mažučių kaime, plyname lauke, tačiau, kaip ir Š. Kasmauskas, su dideliu užsidegimu sukurti unikalų sodą.
Šarūnas juokiasi, kad susitiko du entuziastai, tik vienas – viename pasaulio gale, kitas – kitame. O kad meistras taip greitai atvyko į Lietuvą, nustebino visus, mat sakoma, kad japonus prisikalbinti ne taip jau lengva.
Vaizdai užburia
Pasidalinus sodo vizija, jau po dviejų savaičių prieš Šarūno akis buvo planas, nuo ko pradėti, kokius darbus atlikti ir visa komanda kibo į darbus. Šis Japoniškas sodas skirias nuo visų kitų Europoje ne tik savo gausa, bet ir dar vienu aspektu – daug kur Europoje tokie sodai kuriami senuose parkuose, kur auga seni, tvirti medžiai, o jiems viską teko daryti nuo nulio.
Dabar net sunku patikėti, kad prieš kurį laiką čia nieko nebuvo – sode telkšo tvenkinėliai, auga vietiniai medžiai, tačiau netrūksta ir kitų augalų, atkeliavusių iš pačios Japonijos.
„Reljefas buvo kitoks – buvo turbūt viena kalva, o dabar jau turime apie 70 kalvelių. Lietuvoje tikrai nėra tokių kraštovaizdžio instaliacijų, kaip yra pas mus. Į teritoriją yra suvežta apie 13 tūkstančių tonų akmenų. Skaičiuojant vagonais – apie 200, kadangi čia nėra geležinkelio, viskas vežta automobiliais – apie 1000 didelių sunkvežimių.
Mūsų sode yra labai daug skirtingų elementų: ir mažoji architektūra, ir akmeniniai žibintai, atvežti iš Japonijos, jų – daugybė, niekas Lietuvoje tiek neturi. Pas mus yra apie 30 akmeninių žibintų, kurių amžius siekia virš 300 metų.
Visur bambukinės tvorelės, akmenų sodas, skirtas meditacijai, stovi arbatos namelis, kuri galima paraugti matcha arbatos, sakurų žiedų arbatos, matcha latte, įvairių kitų arbatų. Viskas pas mus atvežta iš Japonijos, stengiamės sukurti visišką autentiką“, – apie sodą pasakojo Š. Kasmauskas.
Atvykusieji gali pasinaudoti ir dar viena galimybe – pasidaryti fotosesiją apsirengus autentišku japonišku kimono. Tiesa, kuriant sodą jame atsirado ne viena jo dalis, kurios pirminiame plane nė nebuvo.
Pavyzdžiui, bonsai sodas nebuvo planuotas, tačiau Japonijos bonsai augintojai padovanojo apie tūkstantį medelių, kurie yra iki 200 metų senumo. Atsirado ir tvenkinukas su akmenimis – tai vieta renginiams, kad tarp žiūrovų ir atlikėjų būtų vanduo. Tai – paties Vytauto Miškinio pasiūlymas, mat jis čia – dažnas svečias ir kartu su Šarūnu žvejoja.
Vaikštant po sodą ne vieno akį patraukia ir įvairiausių spalvų popierėliais nukabinta sienelė. Tai – svajonių išsipildymo sienelė, kur kiekvienas norintis, paaukojęs sodui, gali užrašyti savo svajonę ir, pririšęs lapelį, laukti jos išsipildymo.
„Žmogus turi turėti svajonę, bet ją turi suformuluoti tiksliai ir užrašyti. Jeigu norėsi paukštytės ilgomis kojomis, ką gausi? Strutį, nes taip suformulavai norą. Kartais žmonės atsisėda ir 10 minučių galvoja, ką parašyti – tai priverčia žmones pamąstyti, išsigryninti.
Mūsų tvorelė pilna, norų ir svajonių ten daug. Tik su norais reikia atsargiai, reikia labai gerai viską suformuluoti. Kada tinkamai suformuluoji – viskas išsipildo“, – šypteli sodo įkūrėjas.
Pasivaikščioti plūsta iš visos Lietuvos
Japoniškame sode susipina grožis ir harmonija, o svarbiausia čia atvykus – rasti ramybę. Šarūnui japonai vis sako, kad nors ir lietuviai, ir japonai yra darboholikai, visur skuba, o išties visur turi vyrauti ramybė. Beje, sodo kūrėjai vis dar neišmoko svetimų kalbų, tik vieną kitą darbui reikalingą frazę, bet kūryboje žodžių nereikia – pavyksta susikalbėti akimis ar gestais.
Š. Kasmauskas, gyvenantis visai čia pat, sako jau išmokęs viską daryti ramiai – tokio grožio ir ramybės oazės apsuptyje kitaip tiesiog neišeina. Ir atvykstantiems jis visada sako: „Jei turite valandą – neikite, nes jūs nieko nepamatysite“:
„Sodas yra skirtas pasivaikščiojimui. Jeigu anksčiau žmonės vaikščiodavo gal valandą, pusantros, dabar dviejų valandų neužtenka, reikia bent trijų-keturių valandų, jeigu nori pabūti sode ir jį pajausti, nes yra vietos, kur reikia ilgiau pabūti, prisėsti ant suoliuko ar akmens.“
Sodas atviras ištisus metus, įkūrėjas juokiasi, kad dirbti pradeda sausio 1-ąją ryte, o baigia gruodžio 31-ąją vakare. Tik darbo laikas koreguojamas pagal sezoniškumą. Pavyzdžiui, dabar sodas atidarytas iki 20.30 valandos, tačiau kai kurie svečiai išvyksta ir 22 val., o kiti, susitarę iš vakaro, į jį atvyksta ir 5-6 val. ryto.
Ir išties čia yra ką pamatyti visais metų laikais. Kone daugiausiai lankytojų sodas sulaukia pavasarį, kai prasideda sakurų žydėjimas – čia jų auga kone 500, 11 skirtingų veislių. Pačiam Šarūnui ko gero pats gražiausias laikas sode yra ruduo, ypač spalio mėnuo, kai sodas nusidažo ryškiausiomis spalvomis.
Vasarą, kai prastesnis oras, čia sugūžėja atvykusieji poilsiauti į pajūrį, tačiau Šarūnas pastebi – lankytojai čia plūsta iš visos Lietuvos. Ir ne tik Lietuvos – Japoniškame sode apsilanko ir nemažai užsieniečių. Tiesa, japonų – tik vienas kitas, nes, kaip pastebi pašnekovas, jie dažniausiai keliauja grupėmis ir lanko Vilnių, Kauną, tad iki sodo neatvyksta.
„Pagrindiniai užsieniečiai pas mus yra latviai, turbūt apie 30 proc., nes jiems yra įdomu sodai ir parkai, latviai turi senas sodininkystės tradicijas, kultūra pas juos atkeliavo iš Livonijos ordino – vokiečių. Latviai pas mus tikrai dažnai važiuoja ir veža studentus. Lietuviai studentų apželdintojų, kraštovaizdžio architektų neveža, bet tai jau Lietuvos problemos – gaila, bet taip yra. Latviai studentus veža kiekvienais metais.
Anksčiau buvo nemažai baltarusių, rusų, atvažiuodavo ukrainiečių, bet situacija pasaulyje pasikeitė. Dabar atvažiuoja lenkai, estai, daug vokiečių, nes jie taip pat turi senas sodininkystės tradicijas, prancūzai, australai, amerikiečiai“, – vardijo Š. Kasmauskas.
Įvardijo apsilankymo kainą
Neseniai sode lankėsi ir JAV Čikagos botanikos sodo direktorius, kartu su juo atvyko ir botanikos sode esančio Japoniško sodo direktorius, tad kalbos jiems netrūko – pokalbis truko kone penkias valandas. Ne vienam apsilankiusiam aktualiausias klausimas, koks yra biudžetas tokiam dideliam projektui, o atsakymas visada vienas – nulis. Išties, sodas išsilaiko iš pinigų, surinktų už bilietus, ir iš aukų į fondą.
„Tiek, kiek turi pinigų, tiek eini į priekį, neturi pinigų, reiškia, neini į priekį, nes mes nedirbame nei su Europos Sąjungos pinigais, nei su bankais – tokia mūsų nuostatai. Viskas labai paprastai – niekam nė ačiū.
Atvažiuoja Seimo pirmininkė – nusiperka bilietą, dabartinis Prezidentas, kol dar nebuvo prezidentu, atvažiuodavo kiekvienais metais, kol jo mama, tėvukas buvo gyvi, nes jie kilimo iš Darbėnų – irgi pirkdavo bilietus. Visi nusiperka bilietus ir viskas su tuo tvarkoje – man jie visi vienodi, lygiai tokie patys žmonės“, – aiškino pašnekovas.
Sodas dirba visomis savaitės dienomis, vasarą nuo 10 val. iki 20.30 val. Vaikams nuo 7 iki 15 metų amžiaus bilietas kainuoja tris eurus, senjorams, studentams bei neįgaliesiems (pateikus pažymėjimą) – septynis eurus, suaugusiems – 9 eurus.
Apsilankymui sode taip pat galima įsigyti ir šeimos bilietą – dviem suaugusiems ir vaikui (nuo 7 iki 15 metų) kaina – 19 eurų, t. y. vaikams bilietas kainuoja tik eurą, tad atvykus su dviem vaikais apsilankymas kainuos 20 eurų ir t. t.
Be to, Š. Kasmauskas pasakoja, kad nuo pat sodo atidarymo laikosi nuostatos, kad vaikų globos namų auklėtiniai, ikimokyklinio amžiaus vaikai, senjorai virš 80 metų sode gali lankytis nemokamai, taip pat ir asmenys, judantys neįgaliojo vežimėliu bei onkologiniai ligoniai, turintys POLA kortelę.
