Bordinės spalvos automobilį puošia daugybė užrašų, tačiau pačiame dėmesio centre – ne kas kita, o mylimos komandos himnu tapę žodžiai „Visi už Lietkabelį“.
Jei ir nesutiksite jų automobilio gatvėje, aišku viena – visada pamatysite prie arenos, kai vyksta „Lietkabelio“ rungtynės. Redą ir Valentą, ko gero, drąsiai galima vadinti savo miesto komandos ryškiausiais ambasadoriais – jau ne vienas juos atpažįsta gatvėje, eidami pro šalį, kol Reda dirba, prieina pakalbinti, neša gėles, šokoladą ir skatina nesustoti.
Sutuoktiniai be galo myli savo gimtąjį Panevėžį – čia gimė, užaugo ir, kaip sako Reda, čia greičiausiai ir baigsis jų žemiškoji kelionė. Garsinti Panevėžio vardą jiems yra vienas malonumas, o dar stipriau širdis suspurda palaikant miesto krepšinio komandą.
Krepšinį pamilo pirmą kartą apsilankiusi rungtynėse
Kaip pasakoja R. Karaliūnienė, jos vyras visuomet buvo didelis krepšinio fanas, vis pasakodavo apie komandos žaidėjus, rungtynes, o štai pati Reda daugelį metų vis nerasdavo laiko ateiti į rungtynes.
„Aš visada sukausi tame pačiame rate, vis kartojau, kad nėra laiko, nes visada turėjau krūvą veiklų, o tada gyvenime įvyko lūžis ir nuo visko perdegiau. Kai sustojau, pagalvojau: aš neskiriu laiko vyrui ir jo pomėgiams, gal atėjo metas rasti laiko, o ne kaip visada pasakyti, kad jo nėra.
Teko kartą nueiti į rungtynes – taip patiko, kad nedvejodami tapome abonentais, o tada širdis atvedė ir į nuostabią „X Sector“ bendruomenę“, – prisimena Reda.
Moteris juokiasi, kad dukra ją vis vadina „bandos žmogumi“, tad užteko vos vieno apsilankymo arenoje, kad širdį pavergtų ne tik krepšinis, bet ir tvyrančios emocijos, sprogstančios lyg bomba, kai visi kartu skanduoja ir mosuoja bordinės spalvos šalikais.
„Kitus erzina daug žmonių ir triukšmas, bet aš pati dirbu aptarnaujantį darbą, kuriame, kaip taisyklė, turiu mylėti žmonės. Galbūt dėl šios savybės manęs neerzina, kad yra daug žmonių, o juk jie ateina su vienu tikslu – palaikyti komandą.
Be galo džiugu, kai treneris kreipiasi ir dėkoja žiūrovams, ypatingai fanams, už palaikymą, kai nesiseka. Ta dalelė, kurią atiduodi skanduodamas ir palaikydamas, grįžta su kaupu“, – tvirtina ji.
Mylimiausios komandos spalvų drabužius pasisiuvo pati
Dabar fanų bendruomenė tapo neatskiriama jų gyvenimo dalimi – į vieną vietą susibūrė tiek skirtingų žmonių, bet jų širdys, stebint, kaip žaidžia“ krepšininkai, nuolat plaka vienu ritmu.
Ir visai nesvarbu, kad tarp gerbėjų yra daugybė skirtumų – visi skirtumai nublanksta prieš bendrą tikslą sirgti ir palaikyti ne tik laimėjus, bet ir kai nesiseka. Ir visai nesvarbu, ar gerbėjui vos ketveri, ar daugiau nei 70 metų – visi skirtumai čia ištirpsta.
„Daugelis stereotipiškai fanus mato tik rėkiančius ir geriančius, bet mūsų bendruomenę sieja kur kas daugiau – labdara, bendra veikla. Didelė įvairovė žmonių skatina paaugti dvasiškai, patys tobulėjame ir visada ieškome ko nors naujo, ką dar galime nuveikti. „Lietkabelis“ – ne tik komanda, tai gyvenimo būdas“, – šypsosi pašnekovė.
Apie neišdildomą meilę byloja ne tik jų automobilis, patraukiantis ne tik praeivių, bet ir pačių krepšinio komandos žaidėjų akis – savo rankomis R. Karaliūnienė pasiuvo ir išskirtinius drabužius.
Pirmasis siuvinys buvo bordo ir baltos spalvų sijonas, bet vien jo neužteko, tad taip gimė ir du tokių pat spalvų švarkai, vienas – jai, kitas – vyrui:
„Viena švarko pusė tekstiliniais dažais aprašyta skanduotėmis – visada norisi sugalvoti kažką naujo. Kas stovi už nugaros, visą laiką pasijuokia, sako: „Reda, labai gerai, kad galime paskaityti skanduotes tau ant nugaros“.
Bet ir švarkų neužteko, gimė mintis, kad reikia palto, suknelės ir taip jau gavosi, kad turiu visą aprangą.“
Reda sako visada norinti sugalvoti kažką naujo, dar neregėto, autentiško, padaryti tai, ko kitų klubų fanai dar nebūtų padarę, o su kiekvienu darbu skleisti žinią apie „X Sector – „Lietkabelio“ fanų“ bendruomenę ir išjudinti panevėžiečius, nes jaučia, kad kiekvieno miestiečio širdyje bent dalelę užima meilė savo miesto komandai.
Darbe rezultatą seka paslapčia
Moteris šypsodamasi pasakoja, kad visada, jei tik pavyksta gauti laisvą dieną per rungtynes, griebia progą, kad galėtų būti kartu su visais, o jei ir nepavyksta, paslapčia pasideda telefoną ir įsijungusi transliaciją stebi rezultatą – kitaip tiesiog negali.
O bendruomenės gretos vis plečiasi, gerbėjų tiek daug, kad jau sunku ir suskaičiuoti. Ir vietą čia randa visi – nuo mažiausių iki vyriausių.
„Mes išsiskiriame iš visų klubų, nes esame šeimų sektorius. Daugelyje klubų yra labai daug vyrukų, o pas mus renkasi šeimos – labai smagu matyti vaikus, jaunimą, jų mamas, tėčius ir močiutes bei senelius. Tai yra kažkas nepaprasto, bet tam, kad suprastum, reikia prisijungti ir pajusti dvasią, kas dedasi per varžybas ir ne tik.
Pas mus jokių atrankų nėra, reikia tiesiog būti gerbėju, o vėliau tai tampa „liga“ ir žmonės be galo laimingi – tai yra tiesiog gėrio bomba, kuri sklinda ir užkrečia ne vieną bet kokio amžiaus žmogų“, – šypsosi R. Karaliūnienė ir priduria, kad fanai gyvena ne tik Panevėžyje, bet ir kituose Lietuvos miestuose.
Užfiksavo įspūdingą rekordą
Daug dėmesio „X sector“ fanų klubas sulaukė pasiekę įspūdingą rekordą – bendromis jėgomis, mezgę turėdami laisvą minutę, numezgė ilgiausią, net 1650 metrų ilgio šaliką, kurio ilgio užtenka apjuosti visą „Kalnapilio“ areną.
Ilgiausiame šalike įmegzti visų komandos žaidėjų vardų pirmosios raidės ir pavardės, skanduotės ir rėmėjai.
„Lietuvoje niekas nėra siekęs būtent tokio rekordo – tai naujiena. Žaidėjams tai irgi papildomas palaikymas, nes jie visada žino ir turi žinoti, kad fanai visada šalia, nesvarbu, laimi ar pralaimi, mūsų širdys plaka vienu ritmu.
Norime parodyti Panevėžiui „Lietkabelio“ gerbėjų bendruomenę ir kviesti juos jungtis, parodyti, kad sportas yra gyvas ir būtent sportas garsina Panevėžį.
Galbūt taip atsiras ir rėmėjų, kas paremtų „Lietkabelį“, ir pačius fanus, nes mūsų veiklos – ne tik skandavimas, mes darome labdaras, lankome senelių prieglaudas, šunų prieglaudas, kabiname krepšinio lentas vaikams ir norisi šią veiklą išplėsti kuo daugiau.“
