Pateikiame BBC žurnalisto Harry Tayloro straipsnio apie Dzūkijos nacionalinį parką vertimą į lietuvių kalbą.
Dzūkijos nacionaliniam parkui – išskirtinis dėmesys
Lietuvos Dzūkijos nacionaliniame parke pasiklysti tarp pušų grybaujant – toks dažnas reiškinys, kad jam sukurtas atskiras žodis: „nugrybauti“.
Tankėjanti medžių laja prarijo paskutinius saulės šviesos pėdsakus, o kartu su jais – ir mūsų orientacijos pojūtį. Pakėlę žvilgsnį nuo miško paklotės, pastebėjome, kad aplinkinius miškus, prieš kelias minutes pažįstamą saulės nutviekstų kirtaviečių ir vingiuotų takelių kraštovaizdį, pakeitė tankių rudų šešėlių platybės, staiga tapusios svetimomis ir dezorientuojančiomis.
Tai pastebėjo ir mūsų gidas Tomas Baltušis, įmonės „Dzūkijos uoga“ savininkas: „Lietuvoje turime specifinį žodį šiam dalykui įvardyti. „Nugrybauti“: pasiklysti miške grybaujant.“
Tautai, kuri taip mėgsta grybauti, šie pietų Lietuvoje esantys Dzūkijos nacionalinio parko miškai turi ypatingą žavesį. Vos už valandos kelio automobiliu nuo sostinės Vilniaus esantis didžiausias Lietuvoje nacionalinis parkas apaugęs tankiais pušynais, slepia nusidriekusius pelkynus ir juodalksnynus. Tai saugoma vieta, kurioje auga stulbinanti valgomųjų grybų gausa ir įvairovė.
Grybavimas čia jau seniai tapo kertiniu vietinių gyvenimo akmeniu, o ši praktika, kadaise buvusi būtinybė, o dabar mėgstama pramoga, per amžius formavo regiono žmonių gyvenimo įpročius, virtuvę ir ekonomiką.
Dabar į šį ramų Baltijos kampelį Dzūkijoje, kuriame auga apie 300 valgomųjų grybų rūšių, traukia grybautojai iš viso pasaulio.
Grybų rojus
Unikali Dzūkijos dirvožemio sudėtis susiformavo prieš tūkstančius metų, kai ledynmečio ledynai paliko didžiules smėlio sankaupas visame regione. Dėl to susidarius drėgnos, gerai drenuojamos sąlygos yra ideali terpė po žemė vešėti gausiems grybų tinklams (grybienai), kurie keičiasi maisto medžiagomis su milijonais parko pušų, o tai vadinama ektomikorizės procesu.
„Tai grybų rojus, tačiau dėl smėlingo, nederlingo dirvožemio čia buvo neįmanoma užsiimti žemdirbyste, – aiškina Baltušis. – Galime auginti tik kelias kultūras, todėl pagrindinis maisto ir pajamų šaltinis visada buvo miškas. Šimtmečius šeimos medžiojo, rinko uogas ir grybus, kurie buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir leido parduoti miško gėrybes aplinkiniams regionams.“
Istorinė prekyba grybais
Dzūkijos grybų prekybos klestėjimo liekanos išlikusios tokiuose nuošaliuose kaimuose kaip Zervynos, kur vietiniai gyventojai kadaise rinko, džiovino ir kitaip ruošė grybus, kuriuos siuntė Vilniaus, Varšuvos ir Sankt Peterburgo virėjams ir sovietiniam elitui.
Už 40 km į vakarus esančiame Grūto parke eksponuojami SSRS laikų paminklai, kuriuos surinko Viliumas Malinauskas, Lietuvos „grybų milijonierius“, kurio verslas eksportuoti Dzūkijos grybus į visą Europą kurį laiką, XX a. 9-ajame dešimtmetyje, leido jam tapti vienu turtingiausių šalies žmonių.
Šiandien kelios dešimtys pakelyje stovinčių automobilių, kurių kapotai nukrauti dėžėmis su voveraitėmis, byloja apie kuklesnę prekybą Dzūkijos grybais. Viena pakelės pardavėja Agnė man pasakoja, kad „kažkada grybavimas buvo pragyvenimo šaltinis. Dabar tai tiesiog gyvenimo būdas“.
Vietinių patirtis
Grybautojai čia yra vieni iš išrankiausių Europoje, atidžiai stebintys kritulių kiekį, drėgmę ir net Mėnulio ciklus, kurie, kai kurių manymu, išjudina požeminius vandenis ir daro įtaką jų mėgstamų rūšių grybų derėjimui. Dauguma jų prisirenka daugiau nei gali suvalgyti, o perteklių parduoda pravažiuojantiems keliautojams.
„Dzūkijos grybautojai puikiai žino, kaip rasti tai, ko ieško, – pasakė Baltušis, kai ėjome per kirtavietę. – Baravykai mėgsta augti prie baltųjų samanų ir ąžuolų, raudonviršiai renkasi beržynus, voveraitėms patinka augti tarp kadagių.
Ir, žinoma, kiekvienas vietinis gyventojas savo mėgstamiausias vietas laiko paslaptyje. Jei ko nors Dzūkijoje paklaustumėte, kur rasti geriausių grybų, jie tiesiog atsakytų: „Miške“.
Skonių įvairovė
Baltušis pasakoja, kad dešimtyse Dzūkijos kaimų ir kaimelių vartojama apie 300 grybų rūšių, ir išvardija kelias, kol mes sukiojamės tarp medžių: „Voveraitės, rudmėsės, kelmučiai, baravykai, valgomosios geltonpintės.“
Tačiau jis priduria, kad tiksliai nustatyti jų skaičių yra sunku, „nes kai kurios rūšys, kitur laikomos nuodingomis, neretai patinka labiau patyrusiems grybautojams“.
Tokias rūšis kaip kelmučiai, kurie tokios šalyse kaip Norvegija laikomi silpnai nuodingais, kai kurie Dzūkijoje verda, kad galėtų saugiai dėti į sriubas; o valgomieji bobausiai – tamsiai rudi, raukšlėti ir mirtinai pavojingi, kai vartojami neapdoroti, vieni pirmųjų pavasarinių grybų, kuriuos Dzūkijoje vertina patyrę grybautojai – intensyviai verdami nuo trijų iki penkių kartų, kad būtų visiškai pašalinti visi toksinai.
Svajonių kraštas mikofilams
„Grybų gausa ir įvairovė čia kartu su nuostabiu gamtos peizažu traukia entuziastus iš viso pasaulio“, – sako Regina Baltušienė, kartu su partneriu Tomu valdanti „Dzūkijos uogą“.
Jie specializuojasi ekologinio turizmo srityje, veda grybavimo ekskursijas iš savo tradicinės kaimo sodybos ir teikia profesionalius patarimus, kaip saugiai grybauti Dzūkijoje, priima grybautojus iš viso pasaulio, kad padėtų jiems rasti geriausius regiono grybus.
„Daugelį į Lietuvą atvykstančių svečių žavi mūsų laisvalaikio praleidimo būdas, – sako Tomas. – Globalėjančiame pasaulyje darosi vis sunkiau rasti tradicijų, būdingų vienam konkrečiam regionui, tačiau grybavimas suteikia puikią progą vienu metu pažinti Dzūkijos kultūrą ir gamtą.“
Nuo miško paklotės iki lėkštės
Rugpjūčio pabaigoje prasidėjus grybavimo sezonui, Dzūkijos gyventojai pasinaudoja galimybe grybus – džiovintus, keptus ar paverstus milteliais – įtraukti į populiariausius šalies mėsos, žuvies ar bulvių patiekalus, tik gruodį grybavimas staiga baigiasi.
Aromatingieji baravykai dedami į cepelinus, grybų sriubą ir kugelį. Svieste keptos ūmėdės, rudmėsės ir žvynabudės yra populiarūs užkandžiai.
Laisvė grybautojams
„Čia visi gali laisvai rinkti grybus ir uogas, išskyrus valstybės saugomas vietoves ir teritorijas“, – sako Regina.
Šalyje galiojantys „Teisės keliauti“ įstatymai, grindžiami „kiekvieno žmogaus teisės“ principu – teisine koncepcija, teigiančia, kad laukinė gamta turi likti atvira visiems rekreacinei veiklai – leidžia piliečiams naudotis gamtos ištekliais, tokiais kaip Dzūkijos grybai ir uogos, net privačioje teritorijoje, jei tik gerbiamas namų savininkų privatumas.
„Iš tiesų, Lietuvoje miško savininkai privalo leisti visiems savo žemėje rinkti grybus“, – priduria ji.
Naujoji karta
„Dzūkijos gyventojams, kurie grybauja nuo vaikystės, o apie kiekvieną rūšį sužinojo iš savo tėvų ir senelių, grybavimas yra gyvenimo ir tapatybės dalis“, – sako Regina.
Varėnoje, meiliai vadinamoje Dzūkijos „grybų sostine“, ir mieste kasmet rengiama Grybų šventė – taip stengiamasi išsaugoti tradicijas, mokant jaunąją kartą apie kultūrinę reikšmę ir gyvenimo būdo naudą, susijusią su grybavimu.
„Jei mūsų grybavimo tradicijos nebus išsaugotos, regionas praras savo identitetą, o ateities kartoms tai bus dvigubas praradimas, – sako Regina. – Ir nuostabios pramogos, ir gardžių patiekalų, pagamintų iš šviežiai surinktų dzūkiškų grybų.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
