Vilnietė pasidalijo, kas ją įkvėpė užsiimti šiaurietišku ėjimu ir kiek kilometrų gali nueiti per dieną.
Visuomet buvo fiziškai aktyvi
Pašnekovė pasakojo, kad sportas jai – nesvetimas. Iki šiaurietiško ėjimo moteris buvo profesionali sportininkė, vesdavo kitiems treniruotes. Tad šiaurietiškas ėjimas tapo dar viena moters mėgstama veikla.
„Sportas ir fizinis aktyvumas lydėjo mane visą gyvenimą: buvau profesionali sportininkė ir visą gyvenimą sportavau dėl savęs.
Tiesiog atėjus šiaurietiškam ėjimui jis nugalėjo slidinėjimą, važinėjimą dviračiu ir visas kitas veiklas“, – juokėsi moteris.
Ji pridėjo, kad ši veikla – gana naujas užsiėmimas. O pradėjus ieškoti bendruomenės Lietuvoje ji nieko panašaus nerado:
„Šiaurietiškas ėjimas į Lietuvą atkeliavo maždaug prieš 12-14 metų. Tai ta pradžia buvo maždaug apie 2009-uosius metus. Pati fizinio aktyvumo veikla yra nauja ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Papildant, pati šiaurietišką ėjimą pradėjau propaguoti prieš 12 metų. Pamačiau, kad nėra kažkokios bendruomenės, tai pati ėmiausi šios veiklos, pradėjau vesti mokymus, mokyti kitus taisyklingo šiaurietiško ėjimo technikos. Taip atsirado bendruomenė, ji didėjo, todėl natūraliai kilo idėja ją apjungti. Su vyru Algimantu įkūrėme šiaurietiško ėjimo klubą „8 žingsniai“.“
Nueinamas kilometrų skaičius – svyruoja
Paklausta, kiek per dieną kilometrų nueina, moteris atsako jog įvairiai. Tai priklauso nuo įvairių veiksnių, kurie leidžia vienomis dienomis nueiti daugiau, kitomis – mažiau.
„Priklauso nuo sezono, koks yra aktyvumas. Faktiškai, žmogus, turėdamas tam tikrą savo pomėgį, nebūtinai turi jį kasdien vykdyti. Turi būti motyvacija.
Sezono metu einu kasdien. Kai vedu mokymus, mes praeiname 4-5 kilometrus, kai vedu treniruotes, kur yra reguliarus fizinio aktyvumo palaikymas, tai nueiname 6 kilometrus plius darome mankštą treniruotės pradžioje ir tempimo pratimus pabaigoje.
Tada, kai mes iškeliaujame į žygius porą kartų per mėnesį, tai einame 15-18 kilometrų“, – skaičiais dalijosi ji.
Irena tikino, kad nauda yra ne pačiame surinktų kilometrų skaičiuje, o tame, kiek atliekamos treniruotės reguliarios ir intensyvios:
„Dažnai girdime: va, per dieną nueinu 10 000 žingsnių. Mums užfiksuota taip, kad tas skaičius yra tarsi kokia panacėja.
Tai labai gerai, kad žmogus eina, bet jis, jeigu yra aktyvus, tai išdalina tą skaičių per visą dieną: kažkiek iki autobuso, kažkiek darbe, kažkiek užlipant į penktą aukštą.
Tačiau nėra vientiso išėjimo, vientiso intensyvumo, kada mes pakeliame savo pulsą, suaktyviname kraujotaką, išjudiname limfą, duodame intensyvumą kūnui.
Dažniausiai žmonės atsisako fizinio aktyvumo veiklos, nes „reikia eiti“, nes nusipirko, pavyzdžiui, sporto klubo abonementą. Bet žmogus turi sakyti, kad nori eiti.
Tai yra ta motyvacija, kuri duoda naudą kūnui, sielai, žmogus atsipalaiduoja, daro tai, kas jam patinka.“
Mėgsta eiti su kompanija
Irena kalbėjo, jog labiausiai mėgsta užsiimti šiaurietišku ėjimu su kompanija. Ji pasakojo, kad net kai tik pradėjo šią veiklą, tai darė kartu su vyru Algimantu ir toliau kartu sėkmingai užsiima šia fizinio aktyvo veikla.
„Anksčiau su vyru eidavome pasivaikščioti. Taip pastebėjome, kad mėgstame gamtą, pavasarį, tad iškart pradžiūvus išeidavome. Turėjome tokį ratelį prie namų, eidavome juo maždaug apie 45 minutes.
Tada kažkur pamatėme, kad yra šiaurietiškas ėjimas, tai dar iki galo nesuprasdami tos naudos įsigijome lazdas, savarankiškai praėjome ir pastebėjome, kad tas ėjimas greitesnis, efektyvesnis ir mes tą ratą ėmėme praeiti per 35 minutes“, – apie pradžią kalbėjo ji.
„Tai mes, kaip abudu buvę sportininkai, pastebėjome naudą, kuri buvo fiziniam kūnui didesnė. Tada pradėjau ieškoti bendruomenės, su kuo žygiuoti ir tos paieškos buvo nulinės. Pasirodo, kad tokios kompanijos nėra. Taip kartu su vyru Algimantu įkūrėme šiaurietiškojo ėjimo klubą.
Tai dabar mes turime reguliarias treniruotes dukart per savaitę ir, man asmeniškai, daug fainiau yra eiti su bendraminčiais, kada gali pasišnekėti, pajuokauti, apsikeisti geromis emocijomis“, – pridėjo Irena.
Trejopa šiaurietiško ėjimo nauda
Paklausta apie fizinės veiklos naudą, moteris pasakė, kad iš šiaurietiško ėjimo ji gali gauti trejopą naudą: kūnui, sielai ir bendrystei.
„Tai naudojant taisyklingą šiaurietiško ėjimo techniką dirba 90 proc. raumenų, kas teikia didžiulę naudą kūnui. Plius tai yra sinchroninis darbas, kai tiek kairę, tiek dešinę kūno pusę įtraukiame į judesį.
Nors šiaurietiško ėjimo technika nėra sudėtinga, bet ji padeda suaktyvinti visą medžiagų apykaitą, kraujotaką ir kitus veiksnius, kurie teikia naudos organizmui.
Iš psichologinės pusės – šiaurietiško ėjimo metu tu eini gamtoje, kur keičiasi vaizdas, tu girdi nuostabią paukščių muziką, matai besikeičiančius metų laikus. Tai yra atgaiva sielai.
Na, ir aišku bendrystė. Kai yra bendruomenė, bendraminčiai, kurie ateina su noru judėti, kai yra tik pozityvumas ir gera nuotaka, tai priduoda pasitikėjimo savimi ir savivertės“, – aiškino moteris.
Ji pridėjo, kad šiaurietiškas ėjimas patrauklus įvairaus amžiaus atstovams. Pasak jos, nesunku šia veikla užsiimti vyresnio amžiaus žmonėms, tačiau ji taip pat reikalinga ir jauniems:
„Ši veikla yra tinkama bet kokio amžiaus žmonėms. Vyresniems žmonėms galbūt tai yra priimtina veikla, nes tai priimtina mūsų žmogiškajai prigimčiai, anatomijai. Mes nuo metukų juk vaikštome. Tik įjungus sportinį inventorių – gaunama didesnė nauda. Einama sparčiau suaktyvinama kraujotaka, tai jiems tai priimtina, nes nesunku pramokti.
Tačiau ne vien senjorams naudinga, o ir darbingo, jauno amžiaus žmonėms. Todėl, kad didžioji dalis darbingo amžiaus žmonių dirba sėdimą darbą, mūsų kūnas prigludęs prie kompiuterio, tai pečių juostoje ir stubure formuojasi problemos.
Iš mano patirties, į mokymus ateina vis jaunesni žmonės, darbingo amžiaus žmonės, tai veikla tinkama visokio amžiaus žmonėms.“
