Prieš metus atsiimdama apdovanojimą vienuolė tikino, kad kitas jos tikslas bei svajonė – Lietuvoje įkurti vaikų hospisą. Šiandien, pasiteiravus, kokie Michaelai buvo metai po apdovanojimų, vienuolė sako galinti atsakyti trumpai, kad šis laikotarpis buvo nuostabus. „Tai buvo metai, kupini įvykių, peržengusių žmonių pragmatizmą ir išskaičiavimus“, – sako pašnekovė.
Nauji tikslai ir siekiai
Sesuo Michaela tvirtina, kad patyrė daugelio žmonių, kuriuos teko sutikti praėjusiais metais ir kurie rėmė visų mūsų labui mano dirbamus darbus, širdžių ir protų didumą.
„Ši patirtis dar labiau paskatino mane imtis, atrodo, neįmanomų įgyvendinti iššūkių: skleisti hospiso idėją, statyti vaikų hospiso skyrių, įveikti žmonių tarpusavio santykių kliūtis ir skirtumus siekiant supratingumo, vienybės, troškimų išpildymo ir įkvėpimo imtis naujų ir bendrų veiklų mūsų bendruomenėje.
Mūsų bendrasis „čia ir dabar priklauso nuo manęs“ buvo man ta kelrodė žvaigždė, vedusi per pernai metais dirbamus darbus, kuria dalijausi ir su kiekvienu savo kelyje sutiktu žmogumi, kad ir jis panašiai kaip ir aš patirtų tą nuostabų artumo ir pagalbos jausmą“, – širdį atveria pašnekovė.
Pasak Michailos, „Lietuvos garbė“ jai nebuvo tik apdovanojimas. Tai buvo ir iššūkis tam, kad nesustoti, kad nesikeisti, tvirtėti, augti, artėti ir galop – teikti laimę. „Esu laiminga, būkime laimingi... Tai mūsų visų Lietuvos garbė“, – taip Michaela apibūdina 2018-uosius ir nubrėžia 2019-ųjų iššūkius.
Vaikų hospiso statybos
Michaela sako, kad dabartinis iššūkis – hospisas vaikams, kuris atėjo sergančių vaikų ir jų tėvų balsu. Sesuo prisimena, kad vienose iškilmėse prie jos priėjo mama, vesdamasi už rankos penkerių metų sūnų. Berniukas sirgo: po chemoterapijos neturėjo plaukučių, buvo liesas, išblyškęs, silpnas. Verkdamas ir žiūrėdamas Michaelai į akis jis sakė: „Sergu vėžiu, ar padėsi man?“. Pasisodinusi ant kelių ir prisiglaudusi prie savęs berniuką sesuo pažadėjo, kad tikrai padės.
„Darome viską, kad šių metų 4-ąjį ketvirtį pavyktų baigti darbus. Bendroji darbų vertė – 1,3 mln. eurų. Žinoma, lėšų trūksta, bet tikiu žmonių širdyse slypinčia meile ir noro dalytis jėga. Tikiu, kad tie, kurie sužinos apie hospiso misiją, pasidalys tomis turimomis išgalėmis...Mūsų bendrasis „čia ir dabar priklauso nuo manęs“ – tad brangieji, prisiminkime tai kiekvienas savo širdyje ir galvoje…“, – linki vienuolė.
Kviečiame prisiminti jaudinančią Michaelos Rak istoriją:
