Rizika, ištvermė, įtampa, džiaugsmas, pergalė... Gal ir dar didesnę jausmų puokštę surenka Audrius Žiugžda, išėjęs į kalnus. Keturiasdešimtmetis „Šiaulių banko“ administracijos vadovas sako, kad kalnuose kaip gyvenime — žmogus dažniausiai paslysta, kai atsipalaiduoja.
Denali — alpinistų svajonė
Audrius Žiugžda šiandien vėl nedvejodamas krautųsi alpinisto kuprinę ir iškeliautų į kalnus. Dar viena viršukalnė, dar vienas savęs pasitikrinimas, o svarbiausia — su niekuo nepalyginamas pergalės jausmas. Ir vargu ar kas nors jį įkalbėtų alpinizmą iškeisti į saugų ir patogų poilsį kur nors paplūdimyje.
Gegužės viduryje A.Žiugžda su grupe bičiulių pasiekė Makinlio (labiau žinomo savo senuoju Denali vardu) kalno viršukalnę, Šiaurės Amerikoje. Dvi savaites žygeiviai kopė į kalną ir leidosi žemyn. Dieną šaltis spustelėdavo iki 25 ir daugiau, naktį — iki 35 laipsnių.
„Šis kalnas alpinistams nėra sunkus ar labai pavojingas, tačiau pasiekti jo viršūnę yra sudėtinga. Čia nuolat pučia žvarbūs vėjai, siaučia pūgos dar labiau apsunkindamos alpinistų žygį į viršūnę 6194 metrų aukštyje“, — peržiūrinėdamas šūsnis nuotraukų kalba pašnekovas.
„Visus iki tol buvusius mano žygius į kalnus reikia vadinti kalnų turizmu arba pasivaikščiojimu po kalnus, — šypsosi bankininkas ir priduria — Denali — vienas iš septynių pasaulio kalnų, kurių viršukalnės — daugelio alpinistų svajonė“.
A.Žiugžda kalnų turizmą pamėgo dar vaikystėje. Tėvas jau nuo dvylikos metų vasaros atostogų metu jį veždavosi į kalnus. O prieš metus ponas Audrius kalnų turizmu sudomino ir savo paauglę dukrą.
Pranešimas kitus sulaikė
Į Šiaulius prieš kelis mėnesius dirbti ir gyventi atvykęs bankininkas įsitikinęs, kad alpinizmas nėra pavojingesnis už įprastą gyvenimą, nes žmogaus saugumas kalnuose daugeliu atvejų priklauso nuo jo paties valios, sugebėjimo susikaupti ir atsakingumo.
Tačiau nelaimės kalnuose alpinistų nelenkia.
Žinių apie žuvusius kopiant į Denali viršukalnę A.Žiugždai ir jo bendražygiams per ta porą savaičių teko išgirsti ne kartą. Pirmoji juos pasiekė jau pasirengus palikti alpinistų registracijos stotį.
„Rengėmės išeiti į kalną, kai šalies dienraščio pirmame puslapyje pamatėme nuotrauką: sraigtasparnis kyla iš tarpukalnės su žmogumi ant gelbėjimo virvių. O po ja parašyta, kad išgelbėti pavyko tik vieną alpinistą, kitas žuvo. Ne kiek trukus įbėgo uždusęs reindžeris ir pranešė, kad išgelbėti nebespėta dar vieno alpinisto“, — sukrečiančius pranešimus apie nelaimes ant Denali kalno prisimena A.Žiugžda.
Po šių pranešimų iš daugiau nei tūkstančio alpinistų pradėti žygį atsisakė per tris šimtus. Lietuvių grupė savo ketinimo nekeitė. Su kuprinėmis, sveriančiomis vos ne po pusšimtį kilogramų, grupė pasivadinusi „Daneli Lituanica 2011“ leidosi į aukščiausią Šiaurės Amerikos kalną.
Abejonių naktis
„Sunkiausia buvo sužinoti apie dar vieną tragediją, kai mums iki viršukalnės bebuvo likęs paskutinis tūkstantis metrų. Prieš akis laukė pavojinga perėja, nusinešusi daug gyvybių.
Pavojingąją perėją šturmuoti rengėmės kitą dieną. Išvakarėse mūsų stovyklavietei buvo pranešta, kad dingo ryšys su keturiais alpinistais, bandžiusiais persikelti ant Denali keteros. Vėliau sužinojome: du žuvo, nukrisdami kelis šimtus metrų lediniu perėjos šlaitu žemyn, kiti du buvo sunkiai sužaloti,„ — apie dar vieną nelaimę, vos nepakeitusią kelionės tikslų, prisimena A.Žiugžda.
Ta naktis jam ir bendražygiams buvo bemiegė: teko iš naujo pergalvoti ar iš tiesų teisingai pasiruošta.
„ Man tai buvo pirmasis žygis su ledo kirstukais, lynais, “katėmis“— kabliais ant batų, kita alpinizmo įranga. Ta naktį kilo visokių abejonių“.
Tačiau nežiūrint neramios nakties, rytą visa devynių lietuvių grupė pakilo tęsti žygio.
Kitoks santykis su gamta
Mažais žingsneliais vos judėdami pirmyn, vienas prie kito prisirišę virvėmis, pavojingą kalnų perėja grupė pasiekė Denali viršukalnę.
Bičiuliai džiaugėsi sėkme, fotografavosi. Aplink kiek tik akys užmatė iš debesų kyšojo kalnų viršūnės, saulėje spindėjo sniegas ir ledas.
„Kalnuose visai kitoks žmogaus santykis su gamta. Kai kopi į viršukalnę, negalvoji: aš tave įveiksiu. Tuomet mintimis kalbiesi su kalnu ir klausi: ar tu man leisi pasigrožėti tavo didybe? Nėra gražesnio peizažo, kaip debesyse ir sniege skendinčios kalnų viršūnės“, — sako A.Žiugžda, gausybėje nuotraukų įamžinęs ne tik žygio akimirkas, bet ir nuo viršukalnės prieš jį atsivėrusį reginį.
Pražūtinga būsena
Nepanikuoti dėl kitus alpinistus ištikusių tragedijų, nesitraukti nuo užsibrėžto tikslo. Šis žygis A.Žiugždai buvo geriausiu savo dvasinių ir fizinių galimybių patikrinimu.
„Kalnuose, kaip ir gyvenime, žmonės patiria nesėkmes, jei per daug ir per anksti atsipalaiduoja. Ir statistika rodo, jog dažniausiai tragedijos alpinistus ištinka ne kopiant aukštyn, o leidžiantis žemyn“, — apie nelaimių priežastis svarstė kalnų mylėtojas. — Per anksti atsipalaiduoti yra pražūtinga. Mūsų grupės sėkmė buvo ta, kad visi atsakingai, stropiai vykdėme visa ką privalėjome daryti dėl savo ir dėl kitų saugumo.
Janina VANSAUSKIENĖ
