Ką jums paaiškintų homeopatai...
Homeopatinių vaistų pagrindas gali būti augalinės, gyvulinės, mineralinės medžiagos, paruoštos pagal tam tikrą tirpinimo, skiedimo ir dinamizacijos schemą. Kuo daugiau šių serijų atlikta, tuo stipresnis homeopatinis preparatas išgaunamas.
Kodėl tiek daug kartų skiedžiant vaistas lieka efektyvus ir veiksmingas? Kalbant apie tai, galima prisiminti alergijos teoriją. Kaip žinia, jei organizmas nėra jautrus tam tikram alergenui, net ir didelis jo kiekis žmogui nepadarys žalos. Tačiau jei organizmo reakcija jautri, vos vienas miligramas alergeno gali sukelti anafilaksinį šoką. Tai – individualus jautrumas. Tam, kad suveiktų homeopatinis preparatas, žmogaus organizmas turi būti jautrus parinktam vaistui – tada efektyviai suveiks minimalus kiekis veikliosios medžiagos.
Homeopatiniai vaistai nekenksmingi. Gamybos procese pradinė medžiaga skiedžiama tiek kartų, kad kai kuriuose vaistuose jos nebelieka nė vienos molekulės. Taigi, jei žmogus, kuriam homeopatinio preparato nereikia, jo pavartos, organizmas gaus tik vandens be jokio gydomojo poveikio.
Kaip tik dėl šios priežasties kartais žmonės skundžiasi, kad homeopatiniai vaistai visiškai neveikia. Paprasčiausiai jie buvo netinkamai parinkti, nepritaikyti konkrečiai žmogui ir ligai gydyti. Įprasti vaistai, jei nesuteikia naudos, dažnai suveikia – žmogus vienaip ar kitaip pajunta jų veiksmingumą, nebūtinai teigiamą. Nepritaikyti homeopatiniai vaistai jokio šalutinio efekto nesukelia, todėl gali atrodyti, kad jie apskritai neveiksmingi.
Beje, kai kurie gydytojai homeopatai skeptiškai vertina vaistinėse parduodamus kompleksinius homeopatinius vaistus. Jei šiuose vaistuose nebus jums tinkamos sudėtinės dalies, gydytis tokiais jais beprasmiška. O tikimybė, kad masiškai gaminami vaistai tiks, nėra didelė. Todėl net ir žinant, kad homeopatiniais preparatais nenusinuodysite, imtis savigydos nerekomenduojama: vaistus turi parinkti kvalifikuotas specialistas.
Kaip veikia homeopatiniai vaistai? Pasitelkime pavyzdį: kad ir nosiaryklės infekcijas, itin populiarias šiuo sezonu. Paprastai šios ligos gydomos antibiotikais. O šie, kaip žinia, nužudo daugumą mikroorganizmų, tarp jų – ir ligos sukėlėjus. Bet ne paslaptis, kad į mūsų organizmą nuolat patenka įvairiausių mikrobų. Tad kodėl vienus žmones jie susargdina, o kiti tokios „invazijos“ nė nepastebi? Homeopatija tam turi puikų paaiškinimą: žmogus turi polinkį tam tikroms ligoms, t.y. tam tikrose jo organų sistemose susidaro sąlygos daugintis ligas sukeliantiems organizmams. Ir neverta jų naikinti antibiotikais, kurie pažeidžia ne tik ligų sukėlėjus, bet ir natūralią žarnyno, kitų organų mikroflorą, silpnina imunitetą, slopina energiją.
Homeopatija veikia atvirkščiai: stiprina natūralias organizmo jėgas, kad jis galėtų įveikti į organizmą įsibrovusią ligą.
Truputis istorijos
Homeopatijos istorijos pradžia siekia XIX a. pradžią. Medicina tuo metu buvo apgailėtino lygio. Antiseptikus pradėta naudoti tik 1860 metais, Rentgeno spinduliai išrasti 1895-aisiais, po metų išrastas penicilinas, tiesa, šis atradimas dar tris dešimtmečius pragulėjo stalčiuose, kol 1928 metais pradėtas naudoti gydymui. O iki tol dauguma ligų buvo gydoma kraujo nuleidimu, gyvsidabrio chloridu, prideginimais ir panašiais metodais.
Ūkininko šeimoje užaugęs Samuelis Friedrichas Christianas Hahnemannas (1755–1843) medicinos žinių sėmėsi Leipcigo universitete. Pradėjęs gydytojo praktiką, jis greitai suprato, kad dauguma tuometinių metodų visai negydo. 1790 metais ji išvertė britų chemiko veikalą apie farmakologiją „Materia medica“. Kaip tik šis darbas tapo tolimesnių S. F. Ch. Hahnemanno tyrinėjimų pradžia.
Atlikęs daugybę eksperimentų su savimi ir pacientais S. F. Ch. Hahnemannas priėjo išvadą, kad vaistinės medžiagos organizme sukelia tokius pačius reiškinius, kaip ir ligos, nuo kurių jos gydo. Taip jis atrado pagrindinį homeopatijos principą, tiesa, žinotą dar antikos medicinoje: „Simila similibus curantur“ („panašus gydo panašų“). Jis taip pat įvedė terminą alopatija, įprastą tradicinėje medicinoje: ligų gydymą preparatais, sukeliančiais priešingus simptomus.
Realiai šis gydymo principas atrodė taip: jei svogūno sultys sukelia ašarojimą ir gausias išskyras iš nosies, svogūno preparatai tinka gydyti slogai, kuri pasireiškia būtent šiais simptomais.
Tęsdamas savo eksperimentus S. F. Ch. Hahnemannas išsiaiškino, kad sumažinus medikamentų dozę gydymas vyksta efektyviau. Taip pradėta homeopatinius preparatus skiesti. Kiekvieną gautą tirpalą reikėdavo gerai supurtyti, kad jis susimaišytų su vandeniu, o vanduo prisigertų „vaisto dvasios“, kitaip tariant, įgytų potencijos. Toks sumaišytas tirpalas pradėtas vadinti potencija.
Homeopatiniai vaistai paprastai skiedžiami daugybę kartų įvairiomis proporcijomis: 1:10 (D), 1:100 (C), 1:1000 (M), 1:50000 (LM) ir kt. Dažniausiai taikomas dešimtinis (D) ir šimtinis (C) skiedimas. Po raidės einantis skaičius parodo, kiek kartų atskiestas mišinys. Pavyzdžiui, C12 indeksu pažymėtas vaistas skiedžiamas taip: iš pradinio mišinio (1 dalis veikliosios medžiagos ir 100 dalių vandens), imamas 1 ml, jis atskiedžiamas 99 ml vandens, supurtomas, o tada iš naujojo mišinio vėl imamas 1 ml vaisto ir atskiedžiama 99 ml vandens, supurtoma. Taip kartojama 12 kartų.
Iš pradžių S. F. Ch. Hanemanno pasiūlyta gydymo metodika laikyta itin progresyvia, ypač todėl, kad daug dėmesio skyrė paciento dvasinei būklei, mitybos režimui. Tačiau kartu su naujais atradimais ir gilėjančios medicinos žiniomis alopatinė medicina taip pat žengė reikšmingą žingsnį pirmyn, o homeopatija taip ir liko prie savo ištakų, jos populiarumas mažėjo.
Tiesa, kai kuriuos jos principus perėmė ir tradicinė medicina. Panašaus gydymo principu paremtas vakcinų kūrimas, kai žmogui suleidžiama nedidelė dalis susilpnintų arba negyvų ligos sukėlėjų. O štai daugkartinio veikliosios medžiagos skiedimo principo veiksmingumo mokslas kol kas dar nėra įrodęs.
Ką apie homeopatiją mano skeptikai...
Vienas svarbiausių kontrargumentų homeopatiniams vaistams – skiedimas. Jei išties tirpale belieka vos viena molekulė veikliosios medžiagos, kodėl manoma, kad organizmą paveiks būtent ji, o ne daugybė kitų junginių molekulių, kurių yra vandenyje? Vaisto dvasios perdavimas grįstas teiginiu, esą vanduo išlaiko atmintį. Tačiau kad ir kiek mokslininkai tyrė šį fenomeną, įrodė tik tai, jog paveikus vandenį elektromagnetiniu lauku molekulės išties susidėlioja tam tikra seka, vėliau, nebeveikiant elektromagnetiniam laukui, jos per labai trumpą laiką (mikrosekundes) grįžta į įprastą būseną.
Kita vertus, elementari logika kužda: jei vanduo ir turi atmintį, kodėl jis įsimena būtent tą veikliosios medžiagos molekulę, o ne, tarkime, brachiozauro šlapimo molekulę, patekusią į vandenį prieš milijonus metų?
Amerikiečių iliuzionistas Jamesas Randis, nutraukęs daugybės iliuzijų ir stebuklų paslapties šydą, prieš daugelį metų įkūrė fondą, kuris pasirengęs sumokėti milijoną dolerių tam, kas pademonstruos bet kokius paranormalius gebėjimus, pavyzdžiui, tiksliai ir su įrodymais atskirs homeopatinį tirpalą nuo vandens. Prizas kol kas vis dar laukia laimingojo. Todėl, kad neatsirado homeopato, kuris atskirtų vandenį nuo vaisto, pažymėto indeksu C50, C60 ar C100. Taigi homeopatija kiekvienam ir toliau kelia klausimų – tikėti ja ar ne?
