53-ejų vilnietis šiandien be galo džiaugiasi gyvenimu ir yra tikras pozityvo užtaisas, į viską žvelgiantis su šypsena ir juoku, tačiau, kad ir kaip bebūtų, niekada nepamirš dienų, kuomet niekada nebuvo tikras, ar sulauks kito ryto.
Gripas smogė skaudžiai
2000-aisiais paplitęs gripas užklupo ir Rimvydą, tik tais metais jis buvo kitoks – susirgus sekė visi įprasti simptomai, tačiau nepakilo temperatūra. Būtent tai neleido laiku atpažinti ligos ir imtis reikiamų gydymo priemonių.
„Kaip sako gydytojai, pravaikščiotas gripas – iš darbo, į darbą. Tais metais buvo gripas be temperatūros, susergi, skauda, laužo, bet temperatūros nėra. Pagalvojau, kaip man kreiptis į gydytojus, sakys „simuliantas, nenori dirbti“ ar dar kažką“, – prisimena pašnekovas.
Taip dieną iš dienos Rimvydas, jausdamas nežymius ligos simptomus, ėjo į darbą, kol galiausiai gripo simptomų nebeliko – apsidžiaugęs, kad pasveiko, vyras ėmė jausti kitokius, neįprastus simptomus.
„Po kiek laiko mano širdelė sustreikavo, sutriko ritmas, atsirado permušimai – prasidėjo bėdos. Nustatė, kad man širdies dilatacinė kardiomiopatija, širdies raumens išsiplėtimas, kai išsiplečia raumuo, suplonėja ir praranda jėgą, visas nesusitraukia, neišmeta kraujo, krinta spaudimas, kraujo spaudimo nesukelia, reiškia badauja tavo smegenys, kūnas, plaučiai, nes negauni kraujo“, – apie nerimą keliančią diagnozę pasakojo R. Vekerotas.
Bėgant laikui padėtis tik blogėjo, bet, kaip sako pats Rimvydas, liga progresavo ganėtinai lėtai, tačiau per penkerius metus jėgos taip išseko, jog net įveikti nedidelį atstumą tapo iššūkiu:
„Jeigu išmetimo frakcija pas žmogų normali turėtų būti apie 50%, pas mane pirmais metais buvo trisdešimt keli procentai, po to vis mažėjo ir po kiek metų 27, 25, po to 18, 12, 5 ir galiausiai pasakė, kad tiesiog nebesimato, kokia išmetimo frakcija.
Kai jau nebesimatė, aš galėjau tik atsikelti, pereiti, geriausiu atveju, tris metrus nuo lovos iki tualeto, bet būdavau visas uždusęs, grįžti atgal, vėl visas uždusęs guli. Jau buvau visiškas ligonis, apie lipimą laiptais jau net kalbos negalėjo būti.“
Vaikščioti mokėsi iš naujo
Pasiekus kritinę būklę, R. Vekerotui įstatytas širdies stimuliatorius – jis padėjo suvienodinti širdies susitraukimus, nes kairė ir dešinė pusės susitraukdavo nevienodai. Su šiuo įtaisu vyras gyveno apie metus laiko, tačiau tai nebuvo ilgalaikė išeitis, prireikė dirbtinės širdies, kurią vyras gavo prieš pat gražiausią metų šventę – Kalėdas.
Rimvydas neslepia, kad tai, jog pavyko gauti dirbtinę širdį, buvo stebuklas, tik nežino, ar kažkas jos nesulaukė, ar atsisakė. Vis dar sunku kalbėti ir apie laiką po dirbtinės širdies įstatymo, kada reikėjo kone visko mokytis iš naujo.
„Po dirbtinės širdies įstatymo 24 dienas praleidau reanimacijoje, kur gulėjau neatsikeldamas, atrofavosi raumenys, man jau reikėjo mokytis vėl vaikščioti, negalėjau atsikelti. Atsisėdi, nori stotis, kojos dreba, galva sukasi ir viskas, nei paeiti gali, nei ką, o smegenyse atrodo, kad galėtum skrist, lakstyt, bėgiot, bet negali net paeiti. Žinot, labai morališkai sunku, atrodo, jaunas esi, dar tik virš trisdešimt, bėgtum laiptais į viršų, į apačią. Kur tu bėgtum, kojos pakelt negali... Tas baisiausia, kad mintyse dar skrajoji, o kūnas jau nebeveikia“, – skaudžia patirtimi dalijasi Rimvydas.
9 mėnesiai – tiek laiko vyro krūtinėje plakė dirbtinė širdis, tačiau jis lyg šiandien atsimena tą akimirką, kuomet išgirdo, jog reikės sulaukti donoro širdies ir atlikti transplantaciją.
„Aš labai gerai atsimenu momentą, kai man pasakė pirmą kartą. Palatoj buvo 5 ar 6 lovos, ateina profesorius, atsiveda rezidentų, gal net studentų visą kompaniją, kokius 12-15 studentų ir pasakoja, kad viena padaryta transplantacija, kitas su dirbtine širdimi, dar kažkas ir sako: „Visiems šitoj palatoj arba jau transplantavo, arba reikia transplantuoti širdį“. Aš ir sakau: „Profesoriau, o man tai nereikia“, bet paprastai pasakė – reiks“, – prisimena R. Vekerotas.
Didžiausia baimė – neišvysti sūnaus
Pačiam pašnekovui susitaikyti su šia mintimi pavyko lengviau, nemažai laiko praleidęs ligoninėje jis matė ne vieną, kuris po transplantacijos vėl atsistojo ant kojų ir sėkmingai tęsė gyvenimą. Tačiau ramybės nedavė klausimas, kaip reikės pranešti artimiausiems žmonėms:
„Didžiausia kankynė buvo, kaip pasakyti artimiesiems – aš tai aš, bet kaip jie išgyvens? Aš ryžausi pasakyti, pirmiausia pasakiau sesei, aš jai pradėjau tą kalbą ir ji sako: „Mes žinom“. Man, atrodo, nukrito akmuo nuo krūtinės, aš nežinau, kad jos jau seniai žino, joms gydytojai pasakė, kad reikės transplantacijos.“
R. Vekerotas neslepia, kad dar prieš dirbtinės širdies įstatymą sulaukė galimybės atlikti donoro širdies transplantaciją, tačiau tąkart teko atsisakyti – to priežastis buvo žmonos pilve augantis mažylis.
„Tada dar visai neblogai jaučiausi ir galvojau, kad dar reikia sulaukti sūnaus gimimo, nes kas, jeigu aš nepabusiu po transplantacijos? Žmona susijaudins, baisiausiai susinervuos, paskui negims kūdikis ar dar kažkas nutiks. Sakau, aš geriau nukeipsiu negu vaikas mano, nes aš jau gyvenimo mačiau, o jis dar tik gimti turi“, – jautriai pasakojo vyras.
Išvysti savo vaiką, pasūpuoti jį ant rankų, matyti, kaip jis auga – kiekvieno, laukiančio naujos gyvybės atėjimo į šį pasaulį, svajonė. Tik Rimvydui šis laikas buvo nelengvas, kiekviename žingsnyje lydėjo nežinia, o galimybė atsibusti ryte buvo didžiausia dovana.
„Praėjo pora mėnesių, labai staigiai pablogėjo, teko dirbtinę širdį dėti, dar jis, vaikas, nebuvo gimęs, bet aš jau turėjau echoskopinę nuotraukėlę. Sakė, kad bus berniukas. Tokią nuotraukėlę turėdamas nuvažiavau į reanimaciją, eidamas į operacinę sakiau gydytojui: „Aš čia atsiguliau, aš čia ir turiu atsikelti, nes turi gimti vaikas, aš jį turiu pamatyti, ant rankų panešioti, daineles padainuoti“. Panašiai taip ir buvo, tik atsikėliau jau reanimacijoj, ne operacinėj, bet atsikėliau“, – šypteli pašnekovas.
Atsibusti ryte prilygo stebuklui
Didelis noras išvysti gimusį mažylį šalin nenuvijo minčių, kad reikalinga širdies transplantacija, o laukimas buvo sunkus, tik pats R. Vekerotas stengėsi žiūrėti į viską su šypsena:
„Baisiausia buvo laukti, kai nežinojai, rytoj pabusi ar ne. Atsimenu, į palatą paguldė tokį patį, kaip aš – nepaeinantį, nepakvėpuojantį, bet jam reikėjo ir plaučių, ir širdies, o man tik širdies. Mes anekdotus pasakojom, juokėmės ir stengėmės linksmai praleisti paskutines dienas, jeigu rytoj nepabusim. Jau geriau nežliumbt, geriau juoktis, kažką pasakyti linksmo, juokingo, nors ir pačiam ant širdies nelabai smagu.“
2006-ųjų ruduo tapo lemtingu – Rimvydas sulaukė skambučio ir išgirdo, kad atsirado jam tinkama donoro širdis.
„Po transplantacijos atsibudau, reanimacija jau matyta, ant sienos laikrodis rodo 3 nakties, viena seselė kažkur šmirinėja, atmerkiu akis, spoksau, suprantu, kad esu gyvas ir pirma mintis: „Jeigu aš čia, reiškia donoras jau anapily“. Tokia pirma mintis, tik net maldelės sukalbėti nespėjau, mane vėl užmigdė“, – prisimena vyras.
Vyras pasakoja, kad žvelgiant mirčiai į akis ir naujos dienos laukiant kaip didžiausio stebuklo, pasimiršta viskas, kas materialu – telieka mintys apie dvasinius dalykus:
„Visas šitas pergyvenimas pakeitė mąstymą. Jau prieš dirbtinę širdį, kai beveik visą laiką gulėjau patale, sukosi mintys, kad gal su kažkokiu draugu išsiskyriau nepasišnekėjęs kaip reikalas, gal kažką įžeidžiau, nepelnytai kokį žodį pasakiau negerą, norėtųsi atsiprašyti, pakalbėti su draugais. Nebuvo minčių, kad kažkokių pinigų neuždirbau ar nenusipirkau mašinos – jokie materialūs dalykai nerūpėjo, rūpėjo, ar kokių griekų dvasiškų neprisidariau.“
Po mirties – galimybė gyventi kitam
Jau šešioliktus metus Rimvydo krūtinėje plaka donoro širdis ir jis be galo dėkingas šeimai, kuri po artimojo netekties suteikė gyvybę ne tik jam, bet ir kitiems. Tik žodžių, kurie nupasakotų dėkingumą, nėra.
„Uždegam žvakutę, turim donorystės akcijas, kad paminėti, „ačiū“ pasakyti, viskas gerai, bet ar to užtenka, ar to mažai? Niekas negali pasakyti. Niekada neužteks to „ačiū“ pasakyto, bet kaip kitaip padėkoti?“, – svarsto pašnekovas.
Dėl priimto kitų žmonių sprendimo ir auksinių medikų rankų darbo, Rimvydas šiandien laimingas su šeima gyvena taip, jog nieko nesigailėtų ir iš gyvenimo pasiimtų viską, kas geriausia. Du kartus per savaitę vyras lanko šokių pamokas, kiekvieną savaitę keliauja į teniso treniruotes, lipdo keramiką ir dabar sako dar turintis laisvo laiko, tad svarsto imtis dar kokios naujos veiklos.
Pašnekovas svarsto, kad daugiausiai baimės dėl donorystės kitiems sukelia paplitę mitai ir faktas, jog apie mirtį kalbėti dar esant gyviems nepatogu, tačiau paprastas pokalbis galėtų išgelbėti ne vieną gyvybę.
„Jeigu žmonės pasišnekėtų, pavyzdžiui, suėjo 18 metų ir pasišnekam apie donorystę, kaip galvoji, atiduotum save ar ne? Ir spręsk – jeigu ne, pasakyk artimiesiems, kad jie žinotų. O jeigu taip, Dievas vis tiek paims į dangų sielą, o kūnas liks žemėj. Ar jį suės kirminai, ar geriau išgelbėsiu keletą gyvybių? Jeigu išgelbėsiu keletą gyvybių su savo organais, aš jau žinau, kad gyvensiu amžinai kituose žmonėse. Sako, jeigu išgelbėjai gyvybę, jau nusipelnai dangaus. Čia yra gyvybės gelbėjimas ir tau nieko nereikia daryti – miręs atiduok, tiks, netiks, jau nerūpės niekas“, – sako R. Vekerotas.
