Žinoma, šio poskyrio pavadinimas yra sąlyginis. Jame atskleisime tipines idealizacijas tų žmonų, kurios keletą metų nedirba ir yra vyrų išlaikomos. Vyrų pajamos gali būti pačios įvairiausios – nuo visiško apsirūpinimo iki vidutinio atlyginimo, leidžiančio nesiskųsti, bet ir per daug neišlaidauti.
Tokios žmonos paprastai auklėja vieną ar du vaikus. Kol vaikai maži, motinai pakanka darbo nuo ryto iki vakaro. Tačiau kai jie paauga ir pradeda lankyti vaikų darželį arba mokyklą, moteriai atsiranda daug laisvo laiko. Laisvalaikio – daug, o sugebėjimo jį maloniai praleisti – trūksta. Mūsų moterys auklėtos socializmo laikais, kai visi dirbdavo ir uždirbdavo pinigų šeimai. Niekas neturėjo galimybių ilsėtis ištisus metus, todėl beveik niekas nemokėjo to daryti su malonumu. Juk be jokios naudos „užmušinėti“ ištisus metus – tai irgi menas ir jo mokytis reikia iš vaikystės.
Toli gražu ne visos moterys, kurių vyrai daug uždirba, išmano šį meną. Įpratusi prie nuolatinio skubėjimo ir užimtumo, tokia moteris, likusi viena namuose, pradeda jaustis niekam nebereikalinga. Ją ima kamuoti kraujo spaudimo svyravimai arba galvos skausmai, ji pradeda konfliktuoti su vyru (kartais ir be reikalo) ir visapusiškai nuodyti jam gyvenimą.
Ir visa tai vyksta, kai vyras išlaiko šeimą ir turi teisę į ramybę ir pagarbą namuose, į kuriuos jis grįžta pailsėti, o ne tęsti kovą. Jeigu žmona nepakeis savo požiūrio į vyrą, tai skyrybos bus neišvengiamos, nepaisant, kiek šeimoje yra vaikų. Kitą kartą vyras greičiausiai susiras jaunesnę ir lankstesnę žmoną, kuri labiau vertins laisvą laiką ir bus dėkinga, jog yra aprūpinta bei gali gyventi savo malonumui. Jis ves jauną žmoną ne todėl, kad su ja įdomiau gyventi, bet todėl, kad jauna žmona gerbs išlaikantį vyrą ir atsidėkos dėmesingumu bei švelnumu. Nors jos ištikimybe verta abejoti.
Taigi ar galima ką nors pakeisti, jei šeimoje, turinčioje didelį šeimyninio gyvenimo stažą, sutrinka santykiai? Greičiausiai galima. Pirmiausia turi pasikeisti žmona, kadangi ji yra materialiai priklausoma pusė, ir jeigu konfliktai nesiliaus, pirmiausia nukentės būtent ji. Ką galima jai rekomenduoti? Tik vieną dalyką – išsiaiškinti savo idealizacijas ir, sukaupus visas valios pastangas, jų atsisakyti. Bet kuri situacija turi išeitį, ir jeigu moteris supras problemos priežastis bei suras abiem pusėms tinkantį sprendimo būdą, tai situacija pagerės. Panagrinėkime pavyzdį.
Atvejis. Zenia, 38 m., dviejų vaiką motina (6 ir 12 m.), namų šeimininkė. Jos vyras – verslininkas, turintis nors ir nenuolatines, bet gana dideles pajamas.
Ženia turi aukštąjį ekonominį išsilavinimą, dirbo įmonėje ir rengėsi ginti disertaciją. Tačiau kai ištekėjo (iš meilės) ir pagimdė pirmąjį vaiką, metė darbą. Vaikai užima visą jos laiką, kadangi vyresnįjį po vienos mokyklos turi palydėti į kitą, o jaunėlį taip pat reikia vedžioti į įvairius būrelius. Ji visą laiką rūpinasi vaikais, nors širdyje jau stiprėja nepasitenkinimas.
O nepasitenkinimo priežastis yra ta, kad vyras su ja nebesidalija savo problemomis, nebepasakoja apie reikalus. Grįžęs namo jis tik skaito laikraščius ir žiūri televizorių. Geriausiu atveju žaidžia su vaikais. Ženia jam tapo panaši į kambarines šlepetes, kurios visada turi gulėti savo vietoje ir būti ten pat, kai jų reikės. „Kambarinių šlepečių“ pozicija netenkina Ženios, todėl ji kartkartėmis kelia vyrui scenas, reiškia pretenzijas (kodėl tu su manimi nesiskaitai? Kodėl aš visą laiką viena, o tu užsiėmęs savo reikalais?).
Iš pažiūros viskas atrodo padoriai, bet širdyje abiem sutuoktiniams nuo to nelengviau. Todėl vyras stengiasi kuo mažiau laiko praleisti namuose, o tai dar labiau siutina Zenią. Ji jaučia besikaupiantį nepasitenkinimą gyvenimu, nuolatinį susierzinimą, pradeda galvoti apie darbo susiradimą arba net apie skyrybas.
Situacijos diagnozė
Pagrindinė Ženios problema – perdėtas idealios šeimos modelis, pagal kurį vyras su žmona dalijasi visomis problemomis, tariasi ir laiko ją lygia partnere. Galbūt santuokos pradžioje, kai abu buvo inžinieriai ir kartu kopė karjeros laiptais, viskas taip ir buvo. Tačiau kai Ženia pradėjo auginti vaikus, jos karjera baigėsi, o vyras per pastaruosius metus smarkiai išsiveržė į priekį ir tapo klestinčiu verslininku. Jų pažiūrų j gyvenimą sistema smarkiai pasikeitė. Tačiau Ženia gyvena savo idealais, pagal kuriuos sutuoktiniai yra lygūs ir visada tariasi vienas su kitu, o jos vyras elgiasi visiškai kitaip. Jam pakanka pasitarimų darbe, o namuose jis nori pailsėti, o ne eilinį kartą aptarinėti savo problemas. Už teise pailsėti jis moka didelius pinigus, tad jį labai erzina, kad žmogus, gyvenantis jo darbo vaisiais, dar gadina jam nervus. Jokio dėkingumo!
Žinoma, jo mintyse taip pat susiklostė idealios žmonos modelis, t. y. ji auklėja vaikus, prižiūri namus ir yra jam švelni. Ji nesikiša į jo reikalus, nes juose nieko nesupranta. Ji yra nekvalifikuota, todėl tartis su ja neverta.
Kadangi jis turi tokį idealą, tai pagal pirmąją karminio „auklėjimo“ taisyklę žmona turi jį sugriauti. Todėl užuot buvusi švelni naminė „katytė“ arba net „kambarinės šlepetės“, ji barasi ir reikalauja pagarbos. Tuo labiau kad jos akys yra pilkos, o tai reiškia, kad energijos konfliktams jai tikrai pakanka.
Tokia yra skyrybų priežastis daugelio šeimų, kuriose pastaruoju metu pakilo materialinės gerovės lygis. Socializmo laikais, kai visų pragyvenimo lygis buvo panašus, tokių idealizacijų neturėta. Abu sutuoktiniai dirbdavo ir išlaikydavo šeimą. Jų kvalifikacijos lygis būdavo panašus, todėl jie galėdavo tarpusavyje tartis.
Tačiau situacija pasikeitė: vyras tapo banko arba stambios įmonės vadovu, o žmona – namų šeimininke. Žiūrint vyro akimis – jis ir taip viską žino, jam nereikia tartis, tuo labiau su žmona, kuri nesupranta jo reikalų ir negali nieko patarti.
O žmona, kuriai jau atsibodo brangūs rūbai ir parfumerija, pasijuto niekam nebereikalinga ir ėmė reikalauti sau dėmesio. Jeigu ji iš mažumės būtų auklėta turte, ji rastų kuo užsiimti, bet mūsų moterys auklėtos socializmo laikais, todėl išlaikė kovotojų ir šviesios ateities kūrėjų dvasią. Kadangi moters „kovingasis“ potencialas neišnaudojamas, ji pradeda jį reikšti gana konfliktiškai. Todėl vyras ima lankytis pas kitą moterį, kuri nepretenduoja būti jo verslo partnere, o pasitenkina jai suteiktomis materialinėmis gėrybėmis. Paprastai tokios būna jaunos perestroikos laikais auklėtos merginos, kurios nesiekia tapti kovotojomis.
Taigi mes rekomenduojame aprūpintoms namų šeimininkėms: jeigu nors truputį sumažinsite savo reikšmingumo idealizaciją ir šiek tiek padidinsite dėmesingumą bei pagarbą maitintojui, tai jūsų padėtis pagerės. Ir atvirkščiai.
Aptarkime dar vieną neįprastą atvejį.
Atvejis. Galina, 28 m., gyvena nedideliame miestelyje, ištekėjusi, namu šeimininkė. Turi du vaikus (3 ir 5 m.).
Santykiai su vyru yra geri. Kartais susipyksta dėl smulkmenų, bet Galina visada sąmoningai nusileidžia, net ir jeigu vyras neteisus (jos manymu). Vyras verslininkas, bet jo pajamos nėra didelės.
Galina turi pradini medicinini išsilavinimą, ligoninėje dirbo sesele. Darbas jai labai patiko.
Gimus pirmajam kūdikiui, į darbą nebegrįžo. Dabar abu jos vaikai lanko vaikų darželį, o Galina namuose lieka viena. Jos tėvas mirė prieš porą metų, o motina antrą kartą ištekėjo ir išvažiavo gyventi į kitą miestą. Kai Galina lieka viena, ją apima baimė, abejonės, pyktis ir kiti neigiami jausmai.
Maždaug prieš metus Galina pajuto negalavimą, apatiją, depresiją ir skausmus krūtinėje. Po medicininio patikrinimo gydytojai pasakė, kad fiziškai ji yra sveika. Lankymaisi pas įvairius ekstrasensus davė rezultatų, bet tik trumpalaikių.
Situacijos diagnozė
Šios šeimos problema yra ne tiek idealizacijos, kiek neteisingas gamtinių resursų naudojimas.
Galinos akys yra pilkos. Tai paprastai reiškia, kad jai Gamtos lemta būti energijos donore. Jos vyras taip pat pilkaakis, taigi ji negali su juo pasidalyti gyvybingumo jėgų pertekliumi, – jam užtenka ir savų.
Kai ji dirbo ligoninėje, užjautė pacientus ir tuo pačiu dalijosi savo gyvybinėmis jėgomis. Vėliau gimė vaikai, kurie atimdavo visas jos jėgas. Tačiau vaikai paaugo ir pradėjo lankyti vaikų darželį, ir Galinai nebeliko sferos, kurioje ji galėtų išreikšti save.
Nekontroliuojamas protas yra energijos vampyras
Tačiau kaip sako patarlė, šventa vieta nebūna tuščia. Perteklinių gyvybingumo jėgų vartotoju tapo jos pačios protas, kuris pradėjo formuoti neigiamus ateities modelius. Kas yra baimė? Tai nežinomos ateities, kuri blogai baigiasi, planavimas. Kaip jos atsikratyti? Labai paprastai –nustoti planuoti, t.y. sustabdyti „žodžių maišyklę“.
Kadangi Galina sąmoningai slopina įvairias idealizacijas ir beveik nereiškia pretenzijų nei vyrui, nei vaikams, nei motinai ar kitiems giminaičiams, tai jos protas priverstas kurti specifinius modelius. Tai be jokios priežasties kuriami neigiamos ateities modeliai. Iš pažiūros Galinos gyvenimas yra gana vykęs, tačiau jos nekontroliuojamas protas kuria įvairių nelaimių ir neigiamų įvykių modelius, dėl kurių vėliau pati jaudinasi. O kadangi Galina niekaip negali sutramdyti to savo gyvybingumo jėgų naikintojo, tai jis taip išsiplėtė, kad jam tų jos jėgų nebepakanka. Ji pradėjo jausti silpnumą, depresiją ir skausmus krūtinėje. Šie simptomai yra gyvybingumo sumažėjimo padarinys; jos pačios protas pertvarkė tas gyvybingumo jėgas ir pasiuntė nelaimingo gyvenimo egregorui. T. y. ji buvo psichiškai užpulta savo pačios sieloje. Ją užpuolė jos protas! Jis kūrė nelaimingos ateities modelius, ji emocionaliai į tai reagavo, todėl neteko jėgų. Turbūt dauguma skaitytojų gali tą patį pasakyti apie savo protą.
Be nekontroliuojamo proto užpuolimų, Galina dar yra ir karmiškai „auklėjama“.
Pavyzdžiui, jos tėvas buvo labai šeimyniškas ir daug dirbo namuose. Atitinkamai jos mintyse atsirado visus namų darbus atliekančio vyro modelis (vyro ir šeimyninio gyvenimo idealizacija). Kad ši idealizacija būtų sugriauta, jos gana geras ir mylimas vyras namuose nenori nieko daryti. Ji pati turi taisyti tualeto bakelį, keisti elektros lemputes ir klijuoti apmušalus. Vyras tuo nesidomi, jis labai pavargsta darbe, namų darbams jam nekyla rankos.
Dar viena idealizacija – tai specifinis šeimyninio gyvenimo modelis, kai moteris sėdi namuose ir tvarko ūkį. Tai labai tinkamas modelis tiems, kurių buitis labai apkrauta (vaikais, ūkiu, tėvais ir t. t.). Galinai tai netinka, tačiau ji turi labai daug energijos. Toks žmogus paprastai nesugeba būti „kambarinėmis šlepetėmis“. Jam reikia sferos, kurioje galėtų aktyviai naudoti savo gyvybingumo jėgas. Jeigu jų negalima panaudoti namuose, tai jas reikia atiduoti kitiems žmonėms, taip sakant, sociumui. Todėl Galinai gali padėti darbas, kuris ją traukia. Būtent darbas ligoninėje suteikia galimybę pasidalyti savo gyvybingumo jėgų pertekliumi su ligoniais.
Daugiau idealizacijų Galina neturi. Ji truputį pyksta ant motinos už tai, kad toji išvažiavo ir sugriovė jos didelės šeimos, kurioje gyvena visų kartų giminaičiai, modelį. Tačiau ši idealizacija nėra stipri, todėl negali būti ligos priežastis. Karminis „auklėjimas“ Galinai beveik netaikomas (jos „karmos ąsotis“ užpildytas 45%). Moters pagrindinė problema glūdi energetinėje sferoje (eterinis lygmuo) bei jos nedrausmingame prote. Taigi viskas yra jos rankose. Susipažinkime su dar vienu atveju.
Atvejis. Tatjana, 39 m., turi 14 m. dukrą, 15 m. ištekėjusi, bet pastaruosius trejus metus vyras su jomis negyvena. Tatjana dirba firmoje ir gerai uždirba.
Prieš trejus metus ji pati su dukra paliko vyrą po to, kai jam buvo pranešta, kad ji susitikinėja su kitu vyriškiu. Nors tie santykiai buvo trumpalaikiai ir prieš pusmetį nutrūko, to visiškai pakako pavy–džiam sutuoktiniui.
Kai ji išėjo (išsinuomojo butą), vyras ir toliau jas lankė, juodu ir toliau aktyviai gyveno lytinį gyvenimą, nors kas naktį jis išeidavo nakvoti į savo butą. Bet pastaraisiais metais padėtis pablogėjo –Tatjanos vyras susipažino su jauna moterimi, su kuria net važiavo atostogauti į užsienį (apie tai su malonumu papasakojo Tatjanai).
Kita vertus, jis kasdien skambino Tatjanai, prisipažino jai meilėje, skundėsi, kaip jam jos trūksta ir t. t. Ji gana kritiškai išklausydavo ir komentuodavo.
Vaikystėje Tatjana auklėta šeimoje, kuriai vadovavo labai valdinga motina. Tėvas buvo pasinėręs į darbą ir sutikdavo su viskuo, ką tik pasakydavo žmona (tačiau viską darydavo savaip), bet tai nepadėdavo jam išvengti konfliktų, kurie kildavo dėl visokių menkniekių. Šeima buvo aprūpinta, nes tėvas gerai uždirbdavo.
Pirmuosius 12 metų Tatjanos šeimyninis gyvenimas bėgo gana sėkmingai, be to, ji visada uždirbdavo daugiau už vyrą. Todėl Tatjana šeimoje buvo neformali lyderė, nors ir stengėsi realizuoti lygiateisių sutuoktinių modelį.
Jos vyras visada pretendavo tapti šeimos galva ir gana dažnai išgėrinėjo. Tik per pastaruosiuos trejus metus jis pakilo karjeros laiptais ir pradėjo gauti didelį atlyginimą. Tatjana pati paprašė, kad jis jai ir dukrai nupirktų dviejų kambarių butą, kuriame jos dabar ir gyvena.
Tatjana jaučiasi pasimetusi. Viena vertus, ji oficialiai yra ištekėjusi, bet vyras su kita moterimi gyvena buvusiame jų bute ir planuoja ją vesti. Kita vertus, ji nenori likti viena ir pageidautų, kad vyras grįžtų. Bet ką daryti, ji nežino.
Situacijos diagnozė
Tatjanos situacija ir paprasta, ir sudėtinga. Tatjana
– savarankiška ir valdinga moteris, iš prigimties yra lyderė. Savo šeimoje ji taip pat užėmė lyderės poziciją, nors ir ne taip atvirai kaip jos motina. Vaikystėje ji iškentė daug motinos skriaudų bei pažeminimų ir tvirtai nutarė, kad ji niekada taip nesielgs savo šeimoje. Taigi pirmasis atviras jos „karmos ąsočio“ vožtuvas
– kitų žmonių smerkimas, iš dalies motinos poelgių smerkimas. Tas smerkimas nepranyko ir šiandien, todėl pagal trečiąją karminio „auklėjimo“ taisyklę Tatjana privalo atsidurti savo motinos vietoje, t. y. ji turi mokyti savo vyrą gyventi, o jam pridera linkčioti galva ir viską daryti savaip. Faktiškai taip viskas ir vyksta.
Kitas atviras vožtuvas – aplinkinio pasaulio kontroliavimas. Tatjana yra savarankiška ir valdinga moteris, visada tvirtai žengianti gyvenimo keliu. Todėl jos mintyse susiklostė tvirtas modelis, kuris pagrindžia, kaip viskas turi vykti. Ir jeigu kas nors vyksta ne taip, ji stengiasi ištaisyti padėtį. Bet, kaip matome, jos norai ne visada sutampa su galimybėmis. Darbe jai viskas puikiai sekasi, bet namuose kyla daug problemų.
Dar kitas atviras vožtuvas – šeimos idealizacija. Tatjana neįsivaizdavo gyvenimo be vyro, nors gyvenimas jau trejus metus įrodinėja, kad taip irgi gali būti. Vyras gali būti, bet gali ir nebūti. Be to, tai gali būti vienu metu (kaip rodo jos padėtis).
Pagal jos šeimyninio gyvenimo modelį sutuoktiniai kartais gali flirtuoti su kitais, todėl sykiais ir ji žvalgosi į kitus vyrus. Pagal pirmąją karminio „auklėjimo“ taisyklę jos vyras idealizavo priešingą vertybę – moteriškąją ištikimybę ir buvo labai pavydus, ypač po to, kai sužinojo apie jos nukrypimus į šalį.
Pagaliau dar vienas atviras vožtuvas – žmonių elgesio idealizacija. Tatjana stebisi vyro elgesio nelogiškumu ir keistumu –jis nuolatos jai skambina ir prisipažįsta meilėje, o tuo pat metu su kita moterimi važiuoja atostogauti. Kodėl jis taip elgiasi? Ji tikrai taip nesielgtų.
Tatjana vertina kitų žmonių elgesį pagal savo pasaulio suvokimą ir pagal savo sveikatos būklę, tiksliau – pagal savo energetiką. O ji iš vaikystės yra labai didelė ir sąlygojo keletą idealizacijų. Jos vyro reikalai su energija prastesni –jis stengėsi, bet nepajėgė tapti šeimininku.
Vadinasi, Tatjana buvo energijos donorė, o vyras – priimančioji pusė. Jis priprato prie šio „maitinimo“ ir nenorėjo jo netekti, kol nesusirado visaverčio pakaitalo. Todėl jis nuolatos jai skambina ir stengiasi išlaikyti Tatjanos mintis bei dėmesį.
Bet dabar situacija pasikeitė. Kai vyras pradėjo gauti didelę algą, jis galėjo realizuoti savo pretenzijas į lyderio vietą. Jis susipažino su kita moterimi, kuri jį vertins ir nesistengs būti šeimos galva. Bet kuriuo atveju bent taip bus tik iš pradžių. Ji suteiks užuojautos, dėmesio, pagarbos, paklusnumo – kaip tik to, ko trūksta daugeliui vyrų, kad gerai jaustųsi savo namuose.
