Jauniausių, mažiausių ir nelygiausių iš septynių Kanarų grupės salų - Gomeros ir Hierro -laikas dar nespėjo nugludinti, todėl mišku neapaugusiose vietose jos atrodo lyg vaikščiotumėte po ką tik iškasinėtą stambaus žvyro karjerą. Vešli augalija, žinoma, paslepia visus jaunėlių salų trūkumus – mat jos nepalyginamai žalesnės už vyresnes savo kaimynes: šlaituose šilto vėjo glostomos linguoja palmės, noksta sunkios bananų kekės, iš lysvių galvas kelia geltonšoniai ananasai. Kalnų slėniuose veši gaiviai kvepiantys lauramedžių miškai, o krantus vainikuojančius juodos lavos paplūdimius išryškina baltais purslais į juos dūžtančios bangos.
Ką veikti Gomeroje?
Visą dieną klaidžioti vaiduokliškame lauramedžių ir kerpių miške. Salą vagoja nesuskaičiuojami takeliai, persipynę vienas su kitu. Jie kyla aukštyn stačiais, tankiu mišku apaugusiais lavos šlaitais ir leidžiasi žemyn, kol pasiekia plikas, pilkas ir tuščias lygumas, meniškais ornamentais sustingusios lavos gabalus, tada vėl įsuka į mišką ir užkyla viršūnėn. Debesyje paskendusiame miške nuo lauramedžių šakų, stiebų ir net mėsingų kaktusų spyglių žemyn nukarusios tankios kerpės ir samanos. Šioje saloje mažai lyja, tačiau ji nuolat tvyro debesyje, tad žemė ir augalai daugiausia drėgmės gauna iš oro. Net pušys čia ypatingos - ilgaspyglių kanarinių pušų spygliai siekia iki 15 cm ilgio ir iš akutės išdygsta sujungti po tris. Tokie pušynai tarsi kilimu užkloję aukštesnius kalno šlaitus. Sakoma, kad ilgaspyglės pušys melžia debesis, nes debesiui pasiekus miškingą šlaitą, jų spygliai sugeria vandenį. Lašiukai plonais grioveliais spyglio vidinėje pusėje nulaša žemyn ir sudrėkina žemę. Kadangi saloje lietaus tikimybė labai nedidelė ir paprastai jo sulaukiama vos 20 dienų per metus, ilgaspyglių pušų miškai patys pasirūpina sau vandens iš pro šalį slenkančių debesų.
Paskęsti debesyse. Nepakartojamas jausmas, kai matai šlaitu atslenkantį minkštą baltą debesėlį, kuris po akimirkos apsiveja aplink kūną, atvėsina, viską aplinkui paslepia migloje, o kitą akimirką vėl palieka ir nuskuba tolyn. Debesys čia tarsi gyvi – tokie judrūs ir žaismingi, bet kada galintys sušlapinti arba užstoti gražiausią vaizdą, o kai pasitrauksite iš apžvalgos vietos, vėl staiga jį atidengti. Debesėliai dažniausiai trumpalaikiai, praslenka taip pat greitai kaip ir atsiranda. Bet būna ir kitokių – lėtų, įkyrių ir “užsispyrusių”… “Šią vasarą visą mėnesį gyvenau debesyje, nors kelių kilometrų negailestingai pleskė saulė. Debesis karojo tik virš mano namo, o gretimose sodybose gyvenantys kaimynai mėgavosi saulėkaita…” – prasitarė vienas Gomeros gyventojas. 1487 m aukštį siekiančiame Garajonay kalne ir jo šlaituose drėgna, tačiau žemumas kankina sausra. Debesų žemumose niekas nesulaiko, jie kūlvirsčiais ritasi salos kraštais, kol vėl nupučiami į vandenyną. Tokį vaizdą galima stebėti net oro uoste: nerūpestingai atplaukęs debesėlis apgaubia lėktuvą, tas akimirkai paskęsta migloje, ir vėl išlenda pro kitą pusę… Iš pradžių maniau, kad oro uoste tai retas reiškinys, tačiau, pasirodo, debesėliai nuolat per jį ridenasi, lygiai taip kaip ir kitomis salos lygumėlėmis.
Žaisti golfą vaizdingoje golfo aikštelėje, kurią iš trijų pusių supa Atlanto vandenynas. Tecina golfo laukų ir viešbučio kompleksas užima nemažą pietinės Gomeros dalį, o už mėlynos Atlanto juostos matyti Tenerifės sala su aukščiausia Ispanijoje Teidės viršukalne. Lavos laukuose veši sodriai žalia ir stropiai apkarpyta veja, o ten, kur baigiasi aikštė, žemyn į putojančias bangas leidžiasi stačios juodos uolos. Ant tokios įsikūręs ir Tecinos golfo viešbutis – mažų namelių kaimas. Viešbučio teritoriją ribojančius aukšto kranto linkius vainikuoja siauras promenadas. Nuo jo į visas puses plyti beribis vandenynas su horizontą puošiančiomis salomis. Aukščiausią ir žemiausią golfo aikštelės tašką skiria 175 m aukščio skirtumas, o nuo kiekvienos duobutės atsiveria pasakiški Atlanto vaizdai!
Pasijusti Mažuoju Princu - vienoje salos pusėje palydėję saulę į vandenyną, kitoje ryte galite pasitikti ją išnyrančią. Ir ne tik dėl salos dydžio bei čia tvyrančios ramumos Gomeroje pasijusijusite pasakos herojais, bet ir dėl saloje galiojančių, atrodytų, kitokių gyvenimo dėsnių. Čia niekas neskuba, nesibara, nerėkia, nesiekia karjeros aukštumų... Atrodo, kad tarp gamtos ir Gomeroje gyvenančių žmonių tvyro darni harmonija. Čia galite išgirsti tylą, visais akordais suskambančią ausyse, kai jų nepasiekia joks technikos amžiaus garsas... Tikriausiai net negalvojote, kad tokią tylą dar galima išgirsti. Vienatvės ir gamtos draugijos čia tikrai netrūks – dienų dienas takeliais klajosite vieni, kelyje nesutikdami nė gyvos dvasios. O jei ką nors sutiksite, tai nenustebkite, jei iš “kitos planetos” – tokie skirtingi ir kitaip mąstantys Gomeros žmonės. Argi nepanašu į sapną, ar į pasaką?
Pasivažinėti siaurais kalnų keliukais. Gomeros skersmuo – tik 27 km, tačiau nusigauti iš vienos jos pusės į kitą automobiliu dažnai prireikia ir gero pusdienio. Tarsi burbulas virš vandens plūduriuojančios salos šlaitai itin statūs, kalnų serpantinai juos vagoja plačiais zigzagais. Norint užvažiuoti viršun, atstumas pailgėja kelis kartus, nes tiek, kiek automobilis pasistumia pirmyn, už posūkio dažniausiai tenka grįžti atgal šlaitu vos keliais metrais aukščiau, ir taip visą kelią. Garajonay nacionaliniame parke kasdien budi gaisrininkų būreliai, nes pušys dėl sausros dažnai užsidega.
Pasiklausyti švilpiamosios “El silbo” kalbos, kuri čia iki šiol gyva. Dar pasitaiko žmonių, sugebančių sušvilpauti ištisus sakinius ir net pasakojimus. Kadaise švilpaudami kasdien kalbėdavosi kalnų slėnių ir raukšlėtų lavos prarajų atskirti kaimynai, tačiau Franko laikais toks bendravimo būdas buvo uždraustas – mat laikytas per daug pavojingu: diktatūros priešininkai galėjo lengvai perduoti vieni kitiems žinias ir surengti sąmokslą, nes gomeriečių švilpavimo be jų pačių niekas nesuprato. Nuo seno švilpavę salos gyventojai, atrodo, itin gabūs ir kitos rūšies kalboms: ispanai sako, kad ir ispaniškai jie kalba taisyklingiausiai ir gražiausiai iš visų šalies piliečių.
Nusipirkti… balkoną – tikrą arba suvenyrinį… Dailiais medžio drožiniais išpuošti balkonai puikuojasi bene ant kiekvieno kanariečių namo ir traukia praeivių žvilgsnį. Balkonų vaidmuo kanaruose kolonijiniais laikais matyt mažai kuo nusileido rūmų vaidmeniui Venecijoje, kur didikų šeimos pastatų puošnumu stengėsi parodyti savo padėtį. Senieji balkonai, žinoma, gražiausi ir išdrožinėti įmantriausiais ornamentais, o dabartiniai – tik tolima jų kopija, tačiau vis viena puikiai atrodo “pakabinti” ant akmeninių namų sienų. Tikroji jų paskirtis – pridengti langą nuo negailestingai spiginančios saulės ir taip suteikti kambariui nors kokį šešėlį, nes saulė čia išties nejuokauja. Susižavėję Kanarų balkonais turistai gali juos įsigyti kokio tik nori dydžio ir formos suvenyrų parduotuvėje.
Susisukti cigarą tabako krautuvėlėje. Jau nuo 1723 m. Kanarų salose auginamas tabakas. Kanarietiškiems cigarams sukti didžioji dalis tabako importuojama iš Kubos ir Santo Domingo, o jį maišant su vietiniu, mažuose cigarų fabrikėliuose “činčalėse” rankomis vyniojami cigarai. Tabakas Kanaruose sėjamas spalio mėnesį, o lapų derlius nuimamas atėjus vasariui. Iš kiekvienos augalo dalies gaminami cigarai pasižymi skirtingu aromatu, nikotino kiekiu ir smilkimo savybėmis. Cigarai parduodami mažose tabako krautuvėlėse, kuriose galima net stebėti, kaip šeimininkas rankomis mikliai vynioja tabako lapus. Jei parduotuvės savininkas leis, cigarų galėsite susisukti patys. Žinoma, po to juos teks ir nusipirkti.
Žvilgtelėti į Hierro salą pro debesų jūrą. Atlanto paviršių dažnai dengia tankūs balti debesėliai, kurie įdienojus taip sutirštėja, kad nuo kalno šlaito žvelgiant žemyn atrodo lyg vatos patalai. Jei jūs Gomeroje, tai iš vienos kalno pusės už vatinių patalų matysite Hierro, o iš kitos – Tenerifę. Na, o jei žiūrite iš Hierro, tai tokį reginį stebėsite tik iš vienos pusės. Nuo Malpaso šlaito Gomeros kupra irgi įspūdinga…
Paragauti Kanarų virtuvės patiekalų – raukšlėtų bulvių “papas arugadas”, trintos melionų sriubos, palmių medaus, “almogrote” vadinamo sūrio su alyvų aliejumi ir gofio. Paragaukite ir vietinių konditerijos gaminių.
Kaip atvykti į mažąsias Kanarų salas?
Kanarų gyventojai ir turistai tarp salų dažniausiai keliauja Fred.Olsen.Express greitaisiais keltais ir Binter Canarias oro bendrovės lėktuvais. Į Gomerą: keltai kursuoja iš Tenerifės (Puerto de los Christianos), kelionė trunka 40 min. Lėktuvu į Gomerą galima atvykti iš Tenerifės šiaurinio oro uosto (Tenerife Norte), skrydis trunka 30 min., arba iš Gran Kanarijos (tiesiogiai arba su persėdimu Tenerifėje, priklausomai nuo savaitės dienos).
Kur apsistoti?
Dauguma turistų nuomojasi “Casas Rurales” (kaimo turizmo namus) – butus arba apartamentus visai savaitei. Juos galima susirasti ir rezervuotis internetu ne tik mažosiose, bet ir visose kitose Kanarų salose bei apskritai visoje Ispanijoje. Keliaujant keliems asmenims drauge tai ir pigiausia viešbučio alternatyva. Kainos paprastai nurodomos visai savaitei, mažiausiai – trims dienoms, nes trumpesniam laikotarpiui tokių namų nenuomoja. Galima gyventi ir viešbučiuose bei svečių namuose – salose jų netrūksta. Įvairių tipų apgyvendinimo paslaugas galima užsisakyti internetu www.ecoturismocanarias.com arba www.clubrural.com. Šiuose tinklapiuose rasite ir daugiau informacijos apie salas. Kaimo turizmo namai vidutiniškai kainuoja 20 eurų vienam asmeniui parai. Nedidelį automobilį parai bet kurioje saloje išsinuomosite už 30-35 E. Daugiau informacijos apie Ispaniją rasite oficialiame Ispanijos turizmo biuro puslapyje adresu www.spain.info.
Kristina Stalnionytė
