Renaldas MALYCHAS
Medžių lapams paliekant šakas, o rudeniniam lietui vis dažniau skalbiant miestą pats metas vykti ten, kur dar galima nevaržomai mėgautis saule, jūra ir šilumos teikiamais privalumais. Fotografo atostogos dažniausiai vadinamos pažintinėmis išvykomis, o fotoarchyvas solidžiai papildomas naujais įspūdžiais.
Be plano
Taigi planas toks – perkam lėktuvo bilietą į saulėtąją Ispaniją, nuomojam mašiną ir važiuojam... Bet kur. Kad ir į Europos pakraštį, kur senasis žemynas nosimis trinasi su Afrika. Iš Alikantės automobiliu 600 kilometrų Viduržemio jūros pakrante riedame į piečiausią tašką – nedidelį, jaukų miestelį Tarifą, į kurį suvažiuoja visos Europos kaituotojai (jėgos aitvarų sporto fanatikai).
Sėdint paplūdimyje prie Atlanto vandenyno Afrikos kontinentas ranka pasiekiamas – siauriausioje vietoje plotis tik 15 kilometrų. Šiose vietose gausu įvairių rūšių delfinų, o jei laimė nusišypsos, galima pamatyti orkų ir kitų banginių. Iš horizonto niekad neišnyksta krovininiai laivai, į Europą ir atgal gabenantys nesuskaičiuojamą kiekį konteinerių.
Į šalimais esantį Gibraltarą neužsukti būtų didžiulė nuodėmė. Ypač kai pastaruoju metu pasaulio žiniasklaidoje vis mirga pranešimai apie nesibaigiančius nesutarimus tarp Ispanijos ir Didžiosios Britanijos.
Konflikto objektas – Gibraltaras – 6 kvadratinių kilometrų lopinėlis Ispanijos teritorijoje, tačiau kaip teritorinis vienetas priklausantis Jungtinei Karalystei (UK), su savo gubernatoriumi, muitine ir laisva ekonomine zona. Net valiuta – svaras sterlingas (tačiau be problemų atsiskaityti galima eurais), siauromis gatvėmis burzgia raudoni dviaukščiai autobusai, o languose plevėsuoja UK vėliavos.
Jei trumpai perbėgtume istorijos labirintais, sužinotume, kad ši vieta nuo 1501 metų buvo Ispanijos karalystės sudėtyje, 1830 metais pagal Utrechto taikos susitarimą buvo amžinai perduota Didžiajai Britanijai. Antrajame Pasauliniame kare sąjungininkų karinėms pajėgoms tarnavo kaip svarbus taškas mūšiuose su vokiečiais Viduržemio jūroje. Iki šiol 430 metrų kalno viršūnėje išlikę gynybiniai įtvirtinimai, iš kurių puikiai atsiveria įspūdinga panorama.
Ne kartą Ispanijos valdžia reiškė pretenzijas į šią teritoriją, tačiau du kartus surengti referendumai (1967 ir 2002 m.) palaidojo visas ispanų viltis – gibraltariečiai beveik vienbalsiai (95 proc.) pasisakė už lojalumą britiškajai karūnai.
Jokių mokesčių
27 tūkstančius gyventojų turintis Gibraltaras patrauklus savo laisva ekonomine zona. Aplink didžiulį kalną, apjuostą gyvenamųjų namų, viskas gerokai pigiau nei kaimyninėje Ispanijoje. Ypač turistus domina akcizinės prekės. Todėl nenuostabu, kad į šį mažą žemės lopinėlį keliasi vis daugiau pasiturinčių verslininkų, registruoja savo firmas. Čia valstybei mokamas vienintelis mokestis – tik tam tikras procentas nuo gaunamų pajamų, kuris keičiasi nuo uždarbio dydžio. Nėra jokių akcizų, pridėtinės vertės mokesčio ar privalomojo sveikatos draudimo. Todėl ir litras degalų čia kainuoja kiek daugiau nei 4 litai, o alkoholio ir tabako kainos atostogaujantiems britams atrodo juokingos.
Pagrindinėje miesto alėjoje gausu pasaulinių prekių ženklų parduotuvių, įvairių pasaulio virtuvių kavinių, užeigėlių. O perkybos uostas taip perpildytas, kad uodas nosies neįkištų. Architektūroje vyrauja britiškas konservatyvumas, ispaniškas nerūpestingumas su šiaurės Afrikos prieskoniais.
Plaukuoti vagys
Ko gero, bene vienintelėje ES valstybėje po miestą Gibraltare laisvai šmirinėja beždžionės makakos. Visur gausu lentelių su perspėjimu nemaitinti šių pilnateisių gyventojų ir svarbiausia – saugoti savo daiktus. Teko matyti, kaip iš prancūzės rankinės akimirksniu buvo ištraukta piniginė. Miklūs pirštukai per kelias sekundes iškraustys kišenes, ir po to gaudyk vėją laukuose. Nesibodi šie gauruoti padarai užšokti ir ant žmogaus nugaros. Nors beždžionės neagresyvios, tačiau skriausti savęs neleis.
Maitinti šiuos gyvūnus griežtai draudžiama. Jų mityba rūpinasi vietos valdžia. Nepaklusniuosius grasinama nubausti net 2000 litų siekiančia bauda.
Oro uostas
Tik pravažiavus muitinę, už keliasdešimties metrų automobiliu kertame oro uosto nusileidimo taką. Jūs supratote teisingai – dėl vietos stokos lėktuvų pakilimo ir nusileidimo takas įrengtas išilgai salos, mat nedidelėje teritorijoje buvo sudėtinga rasti tinkamo dydžio plokštumą. Iš abiejų pusių oro uostą supa vanduo, todėl Gibraltaro oro uostas įtrauktas į pavojingiausių tokio tipo objektų sąrašą pasaulyje.
Lėktuvui kylant ar leidžiantis kelias uždaromas tarytum geležinkelio pervaža, tik skirtingai nei esame įpratę matyti, čia ne pravažiuoja traukinys, o pralekia lėktuvas.
Kontrabanda
Kasdieną į Gibraltarą dirbti vyksta tūkstančiai ispanų. Skirtingai nei kaimyninėje šalyje, britams pavaldžioje teritorijoje nebūna sunkmečių, negąsdina jų ir bankų krizės. Kai šiandien Ispanija neišsivaduoja iš didžiulio nedarbo, Gibraltare dirbantys ispanai džiaugiasi stabiliais atlyginimais.
Tačiau išvykstant jūsų lauks nuodugni patikra. Piktokai atrodantys ispanų muitininkai kruopščiai apžiūrės jūsų automobilį ir būtinai paklaus, ar negabenate cigarečių ar alkoholio. Mat jau daug metų Gibraltaras vadinamas kontrabandos lopšiu, iš kurio keliauja dideli kiekiai akcizinių prekių. Nejučiomis šmėsteli mintis apie gimtuosius kraštus ir pasienį su Kaliningradu... Ką gi, laikas grįžti namo.
