• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė, kurios metu prisimename mums brangius artimuosius ir uždegame žvakutes ant jų kapo. Nors tokia žvakučių tradicija Lietuvoje paplito nesenai, etnologas ir Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka pastebi, kad vis dažniau žmonės skiria perdėtą dėmesį mirusiųjų kapavietėms.

Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė, kurios metu prisimename mums brangius artimuosius ir uždegame žvakutes ant jų kapo. Nors tokia žvakučių tradicija Lietuvoje paplito nesenai, etnologas ir Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka pastebi, kad vis dažniau žmonės skiria perdėtą dėmesį mirusiųjų kapavietėms.

REKLAMA

Lapkričio 2 – ąją dieną minimos Vėlinės buvo švenčiamos dar senovėje. Mūsų protėviai tikėdavo, kad mirštančio žmogaus vėlė atsiskiria nuo kūno ir vėliau lanko savo namus, bendrauja su gyvais artimaisiais. Lapkričio mėnesį jie vadindavo vėlių laiku.

Etnologas ir Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka pasakoja, kad Vėlinės Lietuvoje atsirado kartu su žemdirbystės laikotarpio pradžia.

REKLAMA
REKLAMA

„Ši diena yra kilusi iš senų tikėjimų ir baltų religijos. Kai Lietuvoje prasidėjo žemdirbystė, kartu su ja atsirado ir protėvių kultas.

REKLAMA

Žmonės manė, kad protėvių dvasios ir jų vėlės padeda žmonėms atlikti žemdirbystės darbus. Todėl rudenį jie padėkoja už tokią pagalbą. Būdavo rengiamos įvairios pabaigtuvių vaišės ir minima derliaus šventė“, – apie Vėlinių atsiradimą Lietuvoje komentuoja jis.

Krikščioniška Vėlinių šventė pradėta rengti dar 998 metais. „Prancūzijoje esančiame Kliuni mieste benediktinų vienuoliai pirmą kartą surengė Šv. Mišias, skirtas visiems mirusiesiems“, – sako etnologas.

REKLAMA
REKLAMA

Geriau praleisti laiką namuose

Etnologas L. Klimka mano, kad aplankyti kapus būtinai šią dieną nėra svarbu. „Visi žmonės mano, kad būtina nuvažiuoti prie savo giminių kapų būtent šią dieną.

Neretai jie kapus pernelyg išpuošia gėlėmis ir žvakutėmis. Man nepriimtina ši nauja tendencija, kad išorinis pagarbos reiškimas įgauna priverstines formas.

Mano manymu, taip yra maskuojamas giluminis širdies šilumos trūkumas, kurį bandoma kompensuoti. Kuo didesnis gėlių kiekis rodo blogo skonį, granitinės šlifuotos plokštės atstumia nuo žemės. O lietuviui žemė yra šventa“, – mano jis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Į bažnyčią pabūti šventosiose mišiose ir pasimelsti už visus šventuosius derėtų eiti Visų šventųjų dieną lapkričio 1 – ąją. Tuomet žmonės pasimeldžia už tuos, kuriuos per metus pamiršo ar skyrė mažai jiems dėmesio. O štai Vėlinių dieną etnologas rekomenduoja pabūti su šeima ir pasidalinti savo istorijomis.

„Geriau tą dieną vaikams papasakoti apie giminės istoriją, paruošti iškilmingą vakarienę, surinkti visą šeimą ir pasidalinti prisiminimais. Jeigu iki tol nuvažiuosite prie kapų – bus gerai, bet jeigu ir nenuvažiuosite – nieko baisaus, aplankysite juos kitą dieną. Reikia rūpintis gyvaisiais, o mirusiųjų atmintį saugoti“, – tikina jis.  

REKLAMA

Nuo laužų iki žvakučių 

Nors Vėlinių dieną imta švęsti jau seniau, vis dėlto tradicijos, kurių žmonės laikydavosi tuomet ir dabar, skiriasi. Dar XIX amžiuje lietuviai ruošdavo vaišes namuose. Taip jie bandydavo kviesti mirusiųjų vėles pabūti šį vakarą drauge. Neretai lietuviai maisto palikdavo ir kapinėse, palaistydavo kapus medumi ar vynu.

Anksčiau mūsų protėviai didžiulį dėmesį skirdavo ir šeimos kryžiui, kurį vertindavo ir prieš žiemą sutvarkydavo. Dabar lietuviai tokių kryžių vis dažniau atsisako, renkasi prabangius antkapius ir dega vis daugiau žvakių ant kapų. Etnologas tikina, kad toks žvakutės uždegimas yra graži tradicija, jeigu ji netampa manija ar noru demonstruoti kuo daugiau pompastikos.

REKLAMA

„Žvakutės uždegimas siejasi su mūsų tautos istorija. Visais laikais laidotuvės Lietuvoje vykdavo su ugnies apeigomis. Pati žvakės tradicija yra paplitusi nuo 1888 metų.

Anksčiau iš senų išvirtusių kryžių buvo sukuriamas laužas kapinių viduryje. Tuomet visa kaimo bendruomenė susirinkdavo aplink laužą su vaikais, pasakodavo savo protėvių nuotykius ir istorijas. Tokiu būdu vaikai būdavo įvedami į kaimo bendruomenės istoriją. Tai buvo labai graži tradicija, kuri puoselėjama dar dabar kai kuriuose Dzūkijos kaimuose“, – pasakoja L. Klimka.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų