Būdama vos 6 metukų, daugiau nei 20 metų Graikijoje gyvenanti žymi fotografė Raminta Tubenytė pateko į Trakų vaikų globos namus, kuriuose augo iki 18-ojo gimtadienio. Įsitvirtinti moteriai teko pačiai, kad šiuo metu galėtų sau leisti tai, apie ką tik galėjo pasvajoti vaikystėje.
„Esu užsispyrusi kaip ožka, nes nuo vaikystės turėjau svajonę pasiekti kažką tokio, kad man nieko niekada netrūktų, kad turėčiau, ką valgyti. Tokios mintys kilo iš didelio skurdo, todėl vis sakydavau, kad visko pasieksiu viena ir man nieko niekada netrūks“, – atvirauja moteris.
Sunki vaikystė
Būdama keturių metų, Ramina kartu su mama išsikraustė į Trakų rajone esantį kaimą, kuriame kartu gyveno su naujuoju mamos draugu. Apie savo biologinį tėvą moteris žinojo tik du dalykus: vardą ir kaip atrodo, nes turėjo vienintelę jo nuotrauką. Deja, tačiau naujasis gyvenimas kitame mieste nebuvo rožėmis klotas:
„Buvo labai blogai, ir alkoholizmas, ir smurtas. Mama pagimdė dar dvi seses, tačiau aš pirmoji patekau į globos namus, į kuriuos vėliau papuolė ir jos abi. Nebegalėjome augti tokioje aplinkoje, šeimoje, kur nėra nei maisto, vien smurtas, alkoholis. Yra tekę miegoti ir tvarte žiemą ant sniego.
Dėl tokių gyvenimo sąlygų ir atsidūrėme Trakų globos namuose, kur savaitgaliais galėjome aplankyti tėvus, važiuodavome pas tetą, senelius vienai dienai, tačiau tokių išvykų privengdavome, nes labai bijodavome.“
Iki 18-os metų Raminta augo ir mokėsi Trakuose. Kartu su kitais vaikais iš globos namų eidavo mokytis į Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija, tačiau dėl nuolatinių patyčių ji jautėsi nelaiminga. Moteris tikina, kad jei ji būtų ten šiuo metu – ji didžiuotųsi, nes tik metams bėgant ji suprato, kokia iš tiesų ji buvo laiminga, prižiūrėta, sveikai pamaitinta.
„Prisimenu, kaip verkdavau, kad negaliu valgyti kaip kiti vaikai nesveiko maisto, nes mes maitindavomės tik tam tikromis valandomis, duodavo tik sveiką maistą, o saldumynus gaudavome tik per šventes.
Tačiau, galbūt todėl dabar ir neturiu didelių problemų su sveikata, nes vaikystėje turėjome tam tikrą ritmą, įprastą rutiną. Kartais jausdavausi, kad esu tarsi kariuomenėje. Visgi, dabar suprantu, kad būdama vaikas to neįvertinau ir kad iš tiesų man nieko netrūko, nes net į namus savaitgaliais nenorėdavau grįžti“, – pasakoja ji.
Savo tikrojo tėčio Raminta taip pat nebuvo niekada pažinusi, kadangi vis klausdama prieš mirtį mamos ir močiutės sulaukdavo vienintelio atsakymo, kad ji neturi tėčio ir tokios kalbos – uždraustos. Kiek paaugusi moteris iš savo mamos ir vėl išgirdo panašų atsakymą, kad Raminta yra per jauna žinoti tiesą, tad, kai suaugs – ji jai papasakos.
Deja, tačiau R. Tubenytei iš mamos lūpų taip ir neteko sužinoti kas yra jos tėtis. Ji turėjo tik jo nuotrauką ir žinojo jo vardą bei kad turi dešimt metų vyresnę dukrą:
„Kai mirė mama, pradėjau ieškoti savo tėčio, imdavau telefonų knygą ir skambinėjau visiems vardu Kazimieras Valatka, kurie gyveno Vilniuje, tačiau man niekaip nesisekė rasti. Kreipiausi į pirmą atsidariusią kontorą Lietuvoje, kuri padėjo ieškoti dingusių vaikų, tėvų, artimųjų, tačiau jie taip pat man negalėjo padėti, nes jokių detalių daugiau nežinojau.
Galiausiai prisiminiau, kad jis turi dešimt metų vyresnę dukrą Aistę, tad atskaičiavau galimus gimimo metus juos pasakiau. Tada ir sužinojau, kad Vilniuje gyvena tik vienas toks vyras, kurio gavau kontaktus. Aš vis skambinau ir sakiau, kas aš esu, bet jis vis sakė, kad nežino, nepažįsta, tačiau aš, kai jis tik pakėlė ragelį supratau, kad tai yra jis.
Žinoma, jis buvo išsigandęs, nežinojo, ko tikėtis. Jis sutiko susitikti ir prisipažino, kad yra mano tėtis tik tada, kai pasakiau, kad mano mama yra mirusi.“
Pirmąjį susitikimą su tėčiu Raminta prisimena iki šiol, kuomet nežinodama nei kaip jis atrodo, minioje žmonių sugebėjo jį atpažinti.
Vėliau moteris sužinojo, kad jos vyresnė sesuo, kuri šiuo metu gyvena Anglijoje, jos taip pat ieškojo, rašė jai laiškus. Pasidžiaugti tėčio draugija Ramintai pasisekė 6-7 kartus, kuomet vėliau išvykusi gyventi iš Lietuvos sužinojo skaudžią žinią, kad jis mirė.
Gyvenimas vaikų namuose
Vaikų globos namuose užaugo ir dvi jaunesnės R. Tubenytės seserys. Būdama 15-os metų, Raminta sužinojo, kad mirė jos mama, o kiek vėliau dėl patirto šoko ir jos seneliai. Moters seserims tuo metu buvo vos dešimt ir devyneri. „Taip ir likome su sesėmis, kurios vaikų globos namuose taip augo iki 18-os metų“, – priduria ji.
Pasiteiravus, kaip Raminta vertina stereotipą, jog vaikų globos namuose auga neretai problematiško elgesio vaikai, ji nusišypso ir patikina, kad daug kas priklauso nuo paties vaiko:
„Man pasisekė, kad ten mane labai mylėjo, nes visuose būreliuose buvau aktyvi, o pamokose mokiausi dešimtukais. Man atrodo, kad daug kas priklauso nuo paties vaiko, pati esu mačiusi kaip vaikai vogė, tačiau neteko matyti jų smurtaujančių.“
Dabar Raminta taip pat prisimena ir tuometinius jausmus, kuomet jautėsi tarsi nuskriausta, nes negalėjo pavalgyti daugiau ar mažiau nei buvo leidžiama, o visi vaikai, augę globos namuose, pasak jos, atrodė vienodai aprengti, vienodai apkirpti.
„Prisimenu, kaip man nuskuto mano ilgus plaukus. Tai buvo didelis šokas man kaip mažai mergaitei. Tikrai labai griežtas režimas buvo. Gal netgi sakyčiau, kad pernelyg griežtas, tačiau daugiau nieko blogo nėra tekę patirti.
Gal taip atrodo, kad buvau jauna ir nesupratau, tačiau tikrai jutau savo auklėtojos dėmesį, meilę. Prieš dešimt metų ji, deja, mirė, tačiau jai padėkoti norėčiau iš visos širdies. Kiekviena grupė turėjo savo auklėtojas, tačiau jos buvo visos labai skirtingos. Pavyzdžiui, mano sesė nėra labai patenkinta, nes jai jos auklėtoja nepatiko, tačiau daug kas, vėlgi, priklauso tiek nuo pačio žmogaus, tiek vaiko“, – pasakoja Graikijoje gyvenanti fotografė.
Augant Vaikų globos namuose Ramintai teko proga pagyventi ir Vokietijoje, kuomet kiekvienais metais ten vykdavo dalyvaudama mainuose. Būtent ten moteriai ir pavyko gerai pramokti užsienio kalbą, kuri pravertė ir ateityje, kuomet ji išvyko gyventi į Vokietiją.
„Į Lietuvą vokiečiai atvykdavo ne todėl, kad gerai mokėsi ir buvo geri, o todėl, kad jiems čia rodydavo, kaip mes, lietuvaičiai gyvendami tokiomis sąlygomis galime džiaugtis tuo, ką turime, būti geri vaikai ir kad jie nesugeba vertinti to, ką turi.
Kiekvieną vasarą gyvenau po dvi savaites Vokietijoje, kur kiekvienas vaikas globos namuose turėjo po savo atskirą kambarį, dviratį, virtuvę. Mums buvo šokas, nes mes gyvendavome po 5-6 kambaryje kaip kalėjime, o jie gyveno taip, kaip ir turi gyventi vaikai“, – pasakoja ji.
Gyvenimas Graikijoje ir pripažintos fotografės titulas
Išvykusi iš vaikų globos namų, moteris bandė studijuoti Lietuvoje, o vėliau buvo išvažiavusi dirbti vertėja į Vokietiją, tačiau po metų suprato, kad ši šalis – ne jai ir patraukė vėl atgal į Lietuvą.
Svajodama apie šilumą ir draugišką bendravimą, pašnekovė tai sunkiai rado Vokietijoje, tad būdama Lietuvoje, kuomet sulaukė draugės pasiūlymo vykti dirbti į Graikiją – ilgai nesvarstė ir stačia galva nėrė į gyvenimo nuotykį, kuris vis dar tebedžiugina iki šiol:
„Tuo metu man parašė draugė, kurios pusseserė dirba Graikijos saloje ir artėjančiam vasaros sezonui reikia atlyginimo. Pasakė, kad už paros išvyksta autobusas turistų ir jame yra trys laisvos vietos, tad man teko apsispręsti per mažiau nei parą laiko. Paprašiau, kad duotų man valandą pasakyti atsakymą, o kitą dieną jau sėdėjome autobuse ir važiavome į Graikiją.
Nespėjau prieš atsisveikinant nei sesių pamatyti, nei su giminėmis atsisveikinti. Parašiau sesėms laišką į vaikų namus, susirinkau daiktus ir išvykau. Buvau be galo išsigandusi, nes prisiskaičiusi buvau įvairiausių istorijų, kaip gali parduoti arba apgauti svetimoje šalyje.“
Atvykus į šalį Ramintai teko sunkiai dirbti, o tuo pačiu patirti ir kultūrinį šoką. Visgi, bėgant laikui moteris užsispyrė išmokti vietinių kalbą, kad galėtų įsidarbinti ir kitose vietose.
R. Tubenytė ieškodama savo pašaukimo dirbo ir padavėja, ir pardavėja ir barmene, kol galiausiai, netikėtai vieną dieną jai akis atvėrė dabartinė mylima veikla.
„Visuomet patiko fotografuoti su muiliniu fotoaparatu, tad nesuprantu kodėl man anksčiau nešovė į galvą mintis, jog galėčiau būti fotografe. Vis dėlto, akys man atsivėrė tada, kai viena mano sesė pasidarė dokumentui skirtą nuotrauką ir gavusi ją pradėjo verkti.
Ji sakė: „Labai negražiai, kaip aš gyvensiu visą gyvenimą su tokia nuotrauka.“ Prisimenu, kad ją apsikabinau ir pravirkau pati. Kitą dieną nusipirkau fotoaparatą, pradėjau studijuoti ir taip tapau fotografe. O paskui labai greitai pradėjo eiti pasiūlymai dirbti, tad šiuo metu fotografuoju jau daugiau nei dešimt metų“, – šypsosi prisimindama moteris.
Pašnekovė atvirauja, kad mieliausiai jai yra fotografuoti tuoktis ar poilsiauti atvykstančius lietuvius. Neretai jie atveža Ramintai ir lauktuvių, tai, ko labiausiai gyvendama Graikijoje pasiilgsta moteris, pavyzdžiui, juodos duonos.
„Kartais pagalvoju, kad norėčiau grįžti į Lietuvą ir gyventi ten, kur gyvenau vaikystėje – gamtoje, kaime, tarp arklių ir ožkų. Tai man yra labai svarbu, tačiau tokie planai manau artimi tik dar po dvidešimties metų, senatvėje, kuomet galėsiu sau auginti braškes, bulves ir ramiai gyventi.
Būtų tikrai šaunu ir įdomu užsiimti kokiu nors kaimo turizmu, nes kartais labai pervargstu nuo bendravimo ir šurmulio“, – nusijuokia Raminta.
Glaudus ryšys su seserimis ir mintys apie vaikus
Kalbant su Raminta – jos balse girdėti nežymūs tylūs sustojimai, kuomet moteriai tenka pagalvoti, kokį tinkamą lietuvišką žodį geriau pavartoti. Taip yra todėl, kad gyvendama daugiau nei penkiolika metų Rodo saloje, ji net su sesėmis kalba graikų kalba:
„Su seserimis labai gerai sutariame, o tarpusavyje kalbame daugiausiai graikiškai, nes taip mums patogiau. Manau, kad jos mane mato kaip mamą, nes ir išvykstant iš Lietuvos mano didžiausia motyvacija buvo jos, nes žinojau, kad joms išėjus iš vaikų namus teks suteikti namus, pagalbą, duoti, ką pavalgyti.
Visą gyvenimą mano sesės buvo man svarbiausios, tad tikriausiai todėl šiuo metu ir nenoriu turėti savo vaikų, nes jos man buvo kaip vaikai. Kartu su drauge psichologe apie tai buvome kalbėjusios, kad daug metų aš atlikau mamos vaidmenį ir nuo to pavargau.
Aš be galo myliu vaikus, tad norėčiau geriau jau įsivaikinti vaiką, kuris yra našlaitis ir neturi nei tėvų, nei meilės, nieko.“
Graikijoje gyvenanti lietuvė mano, kad galimybės įsivaikinti vaikus turėtų būti paprastesnės ir prieinamesnės šeimoms, kurios tai nori padaryti ir suteikti našlaičiui vaikeliui namus.
„Manau, kad sąlygos turėtų būti palengvintos, nes kiekvienas vaikas yra nusipelnęs gyventi namuose, šeimoje“, – priduria ji.
Baigdama pokalbį moteris padėkoti nori ne tik ją auginusiam Trakų vaikų globos namų kolektyvui, tačiau ir savo krikšto mamai Marytei: „Ji buvo vienintelis žmogus, kuris man labai padėjo ir mane mylėjo. Jai būsiu visą gyvenimą dėkinga.“
