Ir štai jau šių metų vasara – lietinga, gailinti saulės ir šilumos. Praėjo pusantrų pandemijos debesies pritemdytų metų, o per juos žirgyne būta tiek daug. Gero, be abejo, sočiai, tačiau gyvenime būta ir juodų etapų. Šį kartą susitikimas kitoks – mažiau kalbėsime apie žirgus ir jų auginimo, veisimo, sporto subtilybes. Šį kartą apie tai, koks gyvenimas kartais būna nenuspėjamas ir priverčia sustoti tada, kai mažiausiai to tikiesi.
Karo pabėgėliai
Susitikusios prie žirgyno su Irma patraukiame ganyklų link. Einame pro gardus. Ten dar vėsiau, tvyro prieblanda, šieno ir žirgų kvapas. Išgirdę žmonių žingsnius žirgai iškiša savo galvas iš gardų ir neramiai kinkuoja tarsi laukdami, kol bus išvesti į lauką. Tačiau tam dabar ne laikas.
„Turime du naujus poniukus, – sako Irma, stabtelėjusi prie vieno gardų. Jame vienas ponis, užuodęs morkas, jau iškišo galvą laukan prašydamas gardaus kąsnelio, kitas, nejaukiai susispraudęs, stovėjo kampe, tik pro karčius jam pajudinus galvą sužybsėdavo neramus žvilgsnis. – Jie atkeliavo iš Ukrainos, karo pabėgėliai Multikas ir Silveris“.
Poniukai į Kėdainius atkeliavo iš Kijevo.
„Mano vyro Mariaus treneris ir šeimos draugas Rimas Karmazinas, juos paėmė į globą iš savo draugų Kijeve. Jis savo žirgyno neturi, tad mes juos mielai sutikome priglausti vasarai ir, jei reikės, ir ilgesniam laikui.
Šiaip jie labai meilūs, nors pirmos savaitės buvo labai sudėtingos, kaip pasakojo treneris Rimas jie tikrai lipo sienomis, buvo tiek įsiaudrinę nuo viso triukšmo, pavargę nuo ilgos ir varginančios kelionės“, – pasakoja Irma.
Ji pridūrė, kad iš Kijevo atvežti kiti žirgai ir poniai pasklido po visą Lietuvą, dalis apsistojo Kaune, dalis – kitų miestų žirgynuose.
„Jei neturi savo žirgyno, išlaikyti žirgą ar ponį, už gardą mokėti, už pašarus, labai daug kainuoja. Na, o kai turi savo žirgyną, savo gardus, tai ir to pašaro negaila. Žolės pakaks visiems.
Svarbu, kad mylimi, kad šeriami, kad prižiūrėti“, – kiek užsisvajojusi kalba moteris.
Lemtinga vasaros diena
Palikusios arklides einame laukan. Šone paliekame aptvarus su žirgais ir patraukiame prie tvenkinėlio, pilno kurkiančių varlių. Nors ir šaltas, visgi pavasaris – varlių meilės šventei nei karas, nei kovidas tikrai netrukdo.
Tačiau žmonėms viskas visai kitaip.
„Ir kovidas užpuolė, ir karas, ir viskas supuolė mums vienu metu.
Kas finansiškai nukentėjo, kas emociškai“, – kalba pašnekovė, o man net juodžiausiame scenarijuje nebūtų kilusi mintis, kad išgirsiu tai, ką ji pasakys visai netrukus.
Lyg bandydamas sušvelninti artėjančią istoriją, lauko aptvare ima šėlti jaunas kumeliukas. Bėga atsispirdamas ir vis išmesdamas aukštyn galines kojas. Galiausiai griūna ir ima raitytis po žolę ant nugaros. Suaugę žirgai kantriai žiūri, aiškiai jau įpratę prie tokių jaunimėlio išsišokimų.
„Mums šie metai buvo žiauriai didelių išbandymų metai.
Praeitų metų rugpjūčio 16 dieną jojau su mūsų jaunu didžiuoju eržilu, leidau jam įsilėkti… viena klaida… ir aš kritau – trenkiausi į betono sieną. Susilaužiau klubą, kryžkaulį, gūžduobę, stuburo ataugėles visas, šonkaulius, mentę. Plyšo plautis, trūko kepenys.
Ačiū Dievui už šalmą, kuris nuo smūgio perpus perlūžo.
Aš nepraradau sąmonės, krisdama girdėjau, kaip mano kaulai lūžta. Tada, atsimenu, gulėjau ir galvojau: „Dieve, viską iškęsiu, tik leisk man vaikščioti.“
Šiandieną džiaugiuosi, kad esu gyva. Ne visi turi savo laimingą žvaigždę, bet aš tikrai ją turiu ir džiaugiuosi, kad tądien ji man sužibo“, – šypteli Irma.
Žmogaus klaida
„Tai buvo mano klaida, ne žirgo, – sako Irma ir priduria, kad sužinoję apie įvykį žmonės puola klausinėti, o ką Irmos vyras Marius Grūdė padarė su raitelę numetusiu žirgu. – Juk jis nekaltas, tai buvo mano klaida. Kai aš nukritau, žirgas iškart sustojo, grįžo atgal ir ėmė man galvą uostyti, tikrinti.
Jodama aš pasidaviau akimirkai baimės, pasimečiau, padariau veiksmą, kuris buvo visiškai nelogiškas, ir žirgas metėsi priešais betoninę sieną į vieną pusę, o aš iš inercijos išlėkiau į priešingą pusę ir trenkiausi tiesiai į sienos kampą.“
Irma sako vėliau, kai jau ėmusi vaikščioti, nuėjusi prie lemtingą dieną jos kelyje pasipainiojusio maniežo statinio. Juokais sako pyktelėjusi, kad nuo sienos nei trupinėlis neatskilo.
„Visa laimė, kad tądien mano jojimą stebėjo vyras. Jodama viena akimi mačiau, kad vyras kažką rėkia, rankomis mojuoja, tačiau aš lėkiau greitai, vėjas košė, nieko negirdėjau. Vos tik supratau, kad krisiu, pamaniau, kad gal nieko tokio – esu kritusi šimtus kartų. Na, maniau, nukrisiu ant žolės, nusirisiu, atsistosiu, nusivalysiu purvą ir josiu toliau. Bet pasitaikė ta betoninė siena, kad ją kur.
Aš galvojau, gal vienas kaulas koks lūžo, bandžiau dar stotis, ir vyras pribėgęs tik greit mane atgal ant žemės paguldė ir liepė gulėti. Atsimenu, kad tik labai krūtinę skaudėjo, sunku buvo kvėpuoti, greitoji atlėkė gana greitai, morfijaus suleido ir tiesiai į Kauno klinikas išvežė“, – pasakoja žirgyno savininkė.
Taip sutapo, kad visi Irmai lūžę kaulai buvo neoperuotini, jų lūžiai gydomi ramybės būsena, gulimu režimu. Tiek kepenys sugijo pačios, tiek ir iš plaučio medikai tikėjosi to paties, tačiau padėtį sunkino prasidėjęs stiprus vidinis kraujavimas. Dvi savaites Irma ligoninėje praleido su įvestais piršto storumo drenais, nes medikai vylėsi, kad plautis išsivalys pats ir bus galima apsieiti be operacijos.
Tačiau situacijai blogėjant, visgi nuspręsta Irmą operuoti. Tik išoperavus ir išvalius plautį moters sveikata ėmė žaibiškai taisytis, o netrukus ją parvežė toliau gyti namo.
„Pamenu, vežė mane, o man ašaros iš laimės riedėjo, kad pagaliau grįžtu namo. Tris savaites prabuvau ligoninėje, ir buvo dienų, kai maniau, kad iš jos namo jau nebegrįšiu. Ligoninėje buvo labai sunku. Guli viena. Šeima kažkur. Koronavirusas, lankyti niekas neleidžia… Labai džiaugiuosi, kad nepalūžau“, – neslepia moteris.
Du mėnesiai su vaizdu pro langą
Irma namuose gijo ir ramiai gulėjo du mėnesius. Tiek reikėjo, kad kaulai sugytų, kad būtų galima pradėti reabilitaciją.
„Porą mėnesių gulėjau kaip pagaliukas. Galėjau pakelti tik galvą nuo pagalvės ir vieną ranką judinti. Jaučiausi tokia bejėgė. Toks elementarus dalykas, kai guli, matai tualetą, bet iki jo nueiti negali. Reikia nuryti tą kartėlį, gėdą, perlipti per save, šlapintis į basoną, leisti kitiems rūpintis tavo bejėgiu kūnu, elementariausiomis funkcijomis.
Už tai kiek laiko apmąstymams turėjau. Pergalvoti gyvenimą, pasirinkimus, elgesį, ką ne taip darau, ką teisingai darau, kur patobulėti, ką pakeisti“, – pasakoja moteris.
Tiek laiko pragulėjus funkcinėje lovoje, kuri leisdavo bent kiek pasikelti ir pažiūrėti pro langą į gyvenimą, kuris virė lauke, Irma labai sunyko. Tačiau vaikščioti labai norėjo, todėl nieko nelaukusi susirado gydytoją reabilitologą ir vos tik jau galėjo bent minimaliai pajudėti, tą ir darė – judėjo.
„Per tuos du mėnesius taip sunykau, nebūčiau net pagalvojusi. Kojos liko kaip pagaliukai, plonos plonos.
Susiradau nuostabų kineziterapeutą Mindaugą Kriščių čia pat, Kėdainiuose. Dar negalėjau nei sėstis, nei ant šono gultis, o mes jau pradėjome rankas ir kojas kilnoti su svareliais.
Juk kol nejudi, kaulas negyja. Kodėl senoliai po traumų kaip atsigula, taip dažniausiai ir nebeatsistoja – nes nejuda. Tam, kad sveiktum, reikia judėti.
Aš labai norėjau vaikščioti, labai stengiausi dėl to. Gydytojai, tiesa, niekad ir nesakė, kad nevaikščiosiu, sakė, kad atsistosiu tikrai. Žinoma, nugarą visuomet skaudės, su klubo sąnariu problemų gali būti…
Joti griežtai uždraudė metus laiko.
Sakė, kad ir po to geriau ant žirgo nebesėsti…“, – nuleidžia galvą Irma. Tada nusuka akis ir šypteli. Aišku kaip dieną – Irma gydytojų iki galo taip ir nepaklausė.
„Na nesusilaikiau! – šūkteli ji ir juokiasi. – Nesusilaikiau. Bet aš ramiai, palengva, tik atsisėdau, kad bent kiek pabūti ant žirgo, kad atsiminimai grįžtų. Negaliu be to gyventi. Bet tikai nelekiu, saugau save.“
Klausimai ir atsakymai
Ji neslėpė, kad ilgą laiką galvoje sukosi klausimai „už ką?“, „kodėl man?“, „kuo prasikaltau?“. Ir vis dėlto atsakymų į juos rasti neįmanoma. Vargu ar gyvenime dalykai apskritai įvyksta už kažkokius nuopelnus ir klaidas.
„Visi turime per gyvenimą išbandymų, pamokų, kurios skirtos mums. Galvoji o kodėl man taip atsitiko? Kas, ką padariau, kuo nusikaltau?
Manau reikia negalvoti, kodėl taip nutiko. Tiesiog priimti tas pamokas, išmokti jas ir stengtis elgtis taip, kad tokių pamokų mums daugiau nebereikėtų.
Įsivertinti viską, tą skubėjimą. Galvos užimtos šimtais reikalų, fiziškai esame vienur, o mintys visai kitur. Bėgi, skubi… o kai susiduri su ta trapia linija, skiriančia gyvenimą ir mirtį, viską pergalvoji.
Susimąsčiau, kiek daug turėjau. Atsisijojo draugai. Išliko šeima ir patys artimiausi draugai, kurie nenusisuko ir padėjo net sunkiausiomis akimirkomis“, – dėkingumo neslepia pašnekovė.
Darbavosi kiti
Kol Irma sveiko, žirgynu rūpinosi jos vyras Marius, raitelės Lina, Ema, Dovilė, Kamilė.
„Arkliai toks dalykas, kuris reikalauja nuolatinio, kasdienio rūpesčio. Negali tiesiog uždaryti jo garde, paduoti maisto ir tikėtis, kad viskas bus gerai.
Kol sveikau, komanda su žirgais ir į varžybas vyko, ir į žirgų kiorungą – vertinimus. Aš, kai jau paėjau, su ramentais visur juos lydėjau kartu“, – sako Irma.
Įvertinimai ir mažyliai
Ir nors Irmos nelaimė buvo tikras iššūkis ir sukrėtimas, ji pati visuomet laikėsi labai optimistiškai. Iš paskutiniųjų stengėsi nepalūžti, įžvelgti geriausias reikalo puses, o svarbiausia, atkakliai stengėsi greičiau pagyti, imti vaikščioti, imti jodinėti.
Juo labiau kad per tą laiką būta ir malonių nutikimų. Pavasario pradžioje žirgynas sulaukė pagausėjimo – gimė trys kumelaitės ir vienas eržiliukas. Visi sveiki ir žvitrūs.
Be to, vienas iš „MG Horses“ žirgų kiorunge buvo licencijuotas 25 kumelių kergimui.
„Mūsų eržilas iš Vokietijos Escudo MG tapo vienu iš Lietuvos arklių augintojų asociacijos licencijuotų eržilų.
2021 m jis sulaukė tinkamo amžiaus licencijavimui – 4 metų. Kiorunge būna vertintojai iš Vokietijos, Olandijos, kitų šalių. Vertina bendrą žirgo išvaizdą, elgesį, kaip elgiasi šalia kitų eržilų, judesį, tipą, vertina šuolį. Skiriami balai, o surinkus pakankamą balų skaičių, gaunama licencija – arba visam gyvenimui, arba ribota, tarkime, leidžiama sukergti eržilą su 20 kumelių.
Licencija, pirmiausia, suteikia garbę žirgynui. Taip pat pakyla paties žirgo ir jo palikuonių kaina“, – aiškino I. Grūdė.
Vaikų rojus
„Įsileidžiame vis daugiau kėdainiečių į žirgyną. Labai daug vaikučių nori jodinėti, labai išpopuliarėjo edukacijos, terapijos.
Ypatingai karantino metu, kai visi buvo uždaryti, kai stigo bendravimo, kai dėl trinties ėmė rastis nesutarimai šeimose. Išvykos į žirgyną buvo tikra išsigelbėjimas.
Turime keletą vaikų su specialiaisiais poreikiais, hyperaktyvių vaikučių, sutrikusio intelekto vaikučių, kurie nuolat lankosi žirgyne, čia leidžia laiką, išmoksta rūpintis žirgais, atsipalaiduoja, susikoncentruoja, kai to reikia“, – pasakoja žirgyno savininkė.
Žirgyne jau suplanuotos ir darželinukų išleistuvės, ir vaikų gimtadieniai, krikštynos bei kitos šventės. Maždaug pusantros valandos trukmės užsiėmime su žirgais vaikai patiria gausybę įspūdžių, o vėliau žirgyno teritorijoje esančioje terasoje ir pievoje gali rengti pikniką, ilsėtis, žaisti ir fotografuotis.
„O mes čia įsirenginėjame namus. Turėsime pačią tikriausią žirgų rančą, – priduria Irma. – Šiemet planuojame ir vaikų vasaros stovyklą organizuoti. Kol kas svarstome tik apie dienos stovyklą, kai vakare vaikai grįš namo. Tačiau, manau, kada nors pribręsime ir ilgesnėms stovykloms“.
