Ilgus metus neslepianti patirtų sunkumų bandant susilaukti vaikų, Diana Gaičiūnaitė-Dirmė pasakoja, kad tokia patirtis aplankė ne veltui ir šiuo metu kartu su vyru yra tik dar labiau artimesni ir galintys padėti tiems, kas yra labiausiai nuskriausti.
„Jei kalbėtume apie tai, koks yra skaudžiausias klausimas bevaikei porai, tai, žinoma, klausimas „Kodėl jūs neturite vaikų?“ Nuo netaktiškų klausimų ir patarimų kartais norisi pabėgti į negyvenamą salą“, – pradeda pasakoti Diana.
Apie nevaisingumo problemą kalbėti viešai Diana nebijo, atvirkščiai – stengiasi įkvėpti su tuo susiduriančias šeimas, kad šios neimtų savęs kaltinti ar gailėti:
„Pagrindinė šiuolaikinių žmonių iliuzija yra ta, kad vaiko gimimo klausimas yra visiškai mūsų rankose. Visų pirma, daugelis jų nesupranta, kad iš principo, ne visi gali turėti vaikų ir niekas dėl to nekaltas! Tuo pačiu metu mūsų visuomenėje moksliškumas ir medicinos pažanga yra keistai derinami su visokiais prietarais.
Keletą metų buvome tiriami ir gydomi, praėjome daug nemalonių procedūrų. Pykomės, taikėmės, atrodė kad turim nepasiekiamą tikslą. Vien tai gali išvesti iš proto.“
Tačiau tokia patirtis D. Gaičiūnaitei-Dirmei leido suprasti, kad per visus išbandymų metus kartu su vyru be galo pasikeitė. Atsigręždama žvilgsniu į praeitį, moteris pasakoja, kad anksčiau viskas atrodė ir turėjo būti taip, kaip nori jie patys, tačiau šiuo metu Diana tikina, kad suprato, jog reikia orientuotis ne į tai, ko neturi, o į tai, ką turi.
„Turime laiko geriems darbams, ir apskritai – bet kokiems globaliems gyvenimo pokyčiams. Mes laisvi ir atviri tobulėjimui. Nors savų vaikų neturime, tačiau turime meilės perteklių, dėl ko šia meile galime aktyviai dalintis su visais aplinkiniais. Galime nuveikti ką nors naudingo: padėti draugams, tėvams ir net nepažįstamiems žmonėms. Galime padėti vaikams, kurie liko be tėvų globos. Būtent šiame etape dabar ir esame“, – šypsosi pašnekovė.
Kelionė, kuri gyvenimui atnešė naujų spalvų
Ilgus metus kartu su broliu Arvydu Gaičiūnu, Diana Gaičiūnaitė-Dirmė skyrė sceninei veiklai, tačiau užklupus pandemijai, atsirado ir nemalonių minčių:
„Paskutiniai metai man nebuvo itin sėkmingi... Profesija neteko paklausos, nežinomybė tęsiasi, o Covid-19 epidemija nesibaigė. Tai buvo išgyvenimo, laukimo, sustingimo metai. Tačiau negaliu pasakyti, kad tuo didžiuojuosi. Visgi, galbūt tada, kai išgyveni nesėkmės etapą, atrandi savyje ir aplinkiniame pasaulyje naujas savybes. Visai netyčia atradau naudingą receptą, kuris labai paprastas: jei jaučiatės blogai, padėkite tiems, kuriems reikia globos bei žmogaus dėmesio ir jūs pajausite, kad grįžta energija, pakyla savivertė ir gyvenimas sužiba naujomis spalvomis (šypsosi).“
Dar niekada nematytos naujos gyvenimo spalvos Dianai įprastą kasdienybę nuspalvino ir lemtinga kelionė į Ukrainą. Šios išvykos metu, į moters gyvenimą ir atėjo mintys apie globą, o pati kelionė Dianai buvo visai netikėta.
„Viskas prasidėjo nuo vienos nuotraukos, kurioje pamačiau mažą berniuką mėlynomis akimis, atvira šypsena, kuris sėdėjo ant sūpynių apkabinęs savo dar mažesnę sesutę. Tie vaikučiai buvo iš Ukrainos vaikų namų, o tuo momentu mano požiūris į gyvenimą ir apsivertė.
2021 metų vasarą, po kelių mėnesių planavimo, kartu su drauge atskridome į Kijevą, o paskui dar penkias valandas važiavome mašina. Kai atvykome jau buvo tamsu, tačiau vaikai nemiegojo ir laukė svečių iš Lietuvos. Susipažinome ir kartu suvalgėme kalną saldainių“, – dalinasi įspūdžiais moteris iš kelionės į Ukrainos vaikų globos namus.
Anot Dianos, kelionė tapo ypatinga ir tuo, jog susipažino su nuotraukoje matytu berniuku bei jo sesute. Labiausiai moteriai įstrigo vaikų poreikis būti apkabintais, pamyluotais.
„Berniukas iš nuotraukos prie manęs priėjo pats, užlipo ant rankų ir apkabino. Mažutis gyvena vaikų namuose nuo 2-jų metukų, o dabar jam jau beveik 5-eri. Turi dar tris seses ir du broliukus, kurie irgi gyvena vaikų namuose. Man tuo metu galvoje kilo klausimas: Kaip jiems padėti? Juk pakeisti tai, kas įvyko, dėl ko jie atsidūrė vaiku namuose – neįmanoma. Tačiau prisidėti prie jų gerovės ateityje – realu“, – dalinasi įžvalga D. Gaičiūnaitė-Dirmė.
Tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje esančių vaikų globos centrų tikslas niekuo nesiskiria, nes svarbiausia yra užtikrinti tai, kad į juos patekę ir tėvų globos netekę vaikai – gyventų šeimos aplinkoje. Pasak Dianos, Lietuvoje jau seniai siekiama tikslo, kuris iš esmės yra pasiektas, kad šalyje kuo mažiau vaikų gyventų didelėse globos įstaigose:
„Lietuvoje patekę į krizinę situaciją vaikai yra apgyvendinami pas budinčius globotojus, globėjų šeimose ar visuomenės globos namuose. Ukrainoje situacija liūdnesnė – vidutiniškai per metus našlaičiais lieka 10 tūkstančių vaikų, kur dauguma jų patenka į vaikų namus, kurie stipriai skiriasi nuo bendruomeninių vaikų globos namų Lietuvoje. Manau, kad Lietuvos pasirinktas kelias – vaikams suteikti galimybę augti šeimoje ar kuo artimesnėmis šeimai gyvenimo sąlygomis yra pažangus ir labiau atitinkantis vaiko poreikius.“
„Padarysiu viską, kad padėčiau Ukrainos našlaičiams“
Moteris pasakoja, kad būdama Ukrainoje aplankė vaikų namus, kuriuose gyveno apie 50 į bėdą patekusių vaikų. Vieniems jų – šie namai tapę gyvenimo atramos tašku, tačiau kaip tikina Diana, liūdna, kad jiems trūksta lėšų.
„Šių vaikų namų gyventojams nuolat trūksta medikamentų, higienos priemonių, vitaminų, naudingo organizmui maisto, vaisių, saldumynų, kultūrinių ir edukacinių renginių. Jiems neužtenka simbolinės valstybės skiriamos paramos, todėl jie išgyvena tik dėl rėmėjų ir rūpestingų globėjų pagalbos. Džiugu, kad pavyko išsiaiškinti vaikų poreikius ir užmegzti ryšį su vietos bendruomene, kad suteiktume nuolatinę pagalbą. Grįžusi į Lietuvą nutariau, jog padarysiu viską, kad galėčiau padėti Ukrainos našlaičiams“, – tikina Druskininkuose gyvenanti pašnekovė.
Galima džiaugtis, kad Lietuvoje gyvena žmonės neabejingi kitų nelaimėms ir skausmui, todėl visuomenėje netrūksta istorijų, kaip vienu ar kitu būdu žmonės prisidėjo ir suteikė kitiems antrą šansą gyventi geriau. D. Gaičiūnaitė-Dirmė tvirtina, kad vengdami pamatyti kito skausmą, neretai nesuprantama, kad galime jame atrasti patys save:
„Pats paprasčiausias dalykas yra užsimerkti, nepastebėti, sakyti, kad gyvename kiekvienas sau ir kitų gyvenimas nėra įdomus. Jeigu kito žmogaus skausmas mums nerūpės ir lauksime, kol viską padarys kiti, nepastebėsime, kad tie kiti ir esame mes patys, kad jie tokie patys...
Išsivysčiusią galima vadinti tik tokią visuomenę, kurioje žmonės nėra abejingi artimo nelaimei. Palikti vaikai nėra svetimi, jie mūsų visų ir padėti jiems gali visi, kas turi tam noro.“
Pasak moters, vaikams bet kokiais atvejais yra svarbu padėti ne tik todėl, kad jie negali savimi pasirūpinti patys, tačiau ir todėl, kad jie netenka pagrindinio savo užnugario, kuris kaip siena juos apsaugo nuo priešiško pasaulio. Beglobiai vaikai neturi nei mamos, nei tėčio, nei tų, kurie juos galėtų apginti.
„Turėjau galimybę išbandyti įvairius pagalbos būdus vaikams iš Ukrainos. Kartu su drauge, lėktuvu gabenome drabužius, žaislus ir net pačiūžas! Siuntėme dovanas paštu. Ieškojome pažįstamų, kurie skrenda į Kijevą ir galėtų perduoti lauktuves, kompiuterį. Praktika parodė, kad tai sudėtingas kelias, todėl, kad pagalba turi būti sisteminga.
Dabar kartu su žmonėmis, kurie nori padėti, mes renkame tam tikrą sumą konkrečiam tikslui, pavyzdžiui, nupirkti vaisių ar jogurto visiems vaikams, higienos priemonių, nuotoliniam mokymuisi reikalingų dalykų. Tada siunčiame lėšas į vaikų namus, kur suaugusieji, vaikų namų atstovai, nuperka reikalingus daiktus. Tokia paramos sistema leidžia suteikti tiesioginę, kryptingą pagalbą. Vyresniems vaikams galima nupirkti nuotolinius kursus, pasamdyti dėstytoją ar psichologą. Po kiekvieno tokio veiksmo gauname laimingų vaikų nuotraukas ir įsitikiname, kad pagalba panaudojama tikslingai“, – džiaugiasi moteris.
Pagalbos ranką tiesia ir kitoms labdaringoms veikloms
Nuo tada, kai Ukrainoje aplankė vaikų namų ir susipažino su ten globojamais vaikais, Diana pasakoja, kad pradėjo dar labiau domėtis ir kontaktuoti su sunkaus likimo nuskriaustais vaikais. Tokia bendrystė, kaip tikina pati moteris, padėjo nusileisti iš dangaus atgal į žemę:
„Vieną kartą išgirdau mažos mergaitės maldą. Kalbėdama su Dievu, ji dėkojo už tai, kad turi stogą virš galvos, už duoną, už šilumą. Ji prašė, kad mama ir tėtis nustotų gerti, rūkyti ir parvežtų ją kartu su broliuku atgal namo. Po to aš supratau, kad visos mano problemos yra visiška nesąmonė. Esu dėkinga šiems vaikams už tai, kad mano širdis buvo sudaužyta į tūkstantį mažų gabalėlių ir už tai, kad jie surinko šias daleles bei grąžino mano širdį dvigubai didesnę. Labdara naudinga ne tik tiems, kas priima, bet ir tiems kurie ją suteikia.“
Grįžusi po kelionės į Lietuvą, moteris pradėjo galvoti, kaip gali prisidėti prie Ukrainos vaikų gerovės ir parodyti jiems šviesą, kad gyvenimas gali tapti gražus. Šia mintimi kilo ir idėja surengti vaikams atostogas Lietuvoje, kur jie pamatytų ne tik mūsų gražią šalį, tačiau ir pastovyklautų.
„Deja, tačiau vienas žmogus gali nedaug. Jau 14 metų priklausau Druskininkų „LIONS“ moterų klubui, todėl parašiau prašymą ir paprašiau palaikymo Lietuvos „LIONS“ asociacijos gubernatoriaus ir jau už savaitės turėjau patvirtintą labdaros projektą“, – džiaugiasi Diana gauta parama vasaros stovyklai Ukrainos vaikams Lietuvoje.
Tarptautinė liūtų klubų asociacija yra viena didžiausių ir efektyviausių visuomeninių organizacijų pasaulyje, kurios tikslas – organizuoti labdaringą pagalbą ir paramą tiems, kuriems jos reikia. Druskininkuose šis klubas, kuriam priklauso Diana vienija bendrus tikslus turinčias moteris, kurios dalinasi savo įdirbiu ir gyvenimiška patirtimi bei vėliau ją pritaiko socialiniams visuomenei skirtiems projektams.
„Viena iš pagrindinių „LIONS“ judėjimo krypčių – pagalba silpnaregiams. Todėl klubas sistemingai skiria lėšas akinukų akcijai. Kiekvienais metais su moterimis organizuojame tradicinę labdaros akciją „Po angelo sparnu“, kur akcijos metu surinktos lėšos yra skiriamos sunkiai sergantiems vaikams. Klubas nuolat teikia finansinę paramą šeimoms, auginančioms neįgalius vaikučius.
Būdama Ukrainoje mūsų klubo paramos pagalba turėjau galimybę vaikus nuvesti į baseiną, kuriame jie lankėsi pirmą kartą. Jų akyse buvo tiek daug džiaugsmo. Jie nardė, taškėsi, verkė, juokėsi... Instruktorius pravedė plaukimo pamoką“, – dalinasi kartu su labdaros organizacija pasiektais pasiekimais D. Gaičiūnaitė-Dirmė.
Kartu su kitomis klubo moterimis Diana šiuo metu aktyviai ruošia Ukrainos vaikams edukacinę, sveikatingumo vasaros stovyklos programą. Pasak moters, Lietuvoje ji turėtų įvykti 2022 metų vasarą, kuomet vaikams bus vasaros atostogos. „Kelionė į Lietuvą suteiks vaikučiams daug džiaugsmo ir paliks jiems gerus prisiminimus visam gyvenimui“, – priduria pašnekovė.
Atsakingos pareigos ir kvietimas tapti Globos ambasadore
2022-uosius metus Diana pasitiko be galo atsakingomis naujomis pareigomis. Globos centro pakviesta moteris tapo globos ambasadore:
„Pakvietimą tapti globos ambasadore priimu kaip garbę ir galimybę. Galimybę, dar plačiau ir garsiau kalbėti apie tėvų globos netekusius vaikus bei apskritai, pačią globą, nes informacijos sklaida yra tokia pat svarbi, kaip ir pati labdara ar savanorystė. Globa – siela, gebanti reaguoti į vaikų sielvartą ir vienatvę. Siela, skirtingai nei protas, nemąsto, ji jaučia ir žino. Todėl niekada neklysta.“
Moteris tikina, kad kuomet su vyru rimtai susimąstė apie galimybę globoti vaiką, teko tam atsakingai ir rimtai pasiruošti. Toks procesas, pasak Dianos, gali užtrukti savaites, mėnesius ar net metus.
„Tai didžiulis gyvenimo iššūkis, pokytis sąmonėje, sieloje. Norėdami išsigryninti savo motyvus ir įsivertinti savo stipriąsias puses, užsirašėme į „GIMK“ mokymus Druskininkų globos centre. Mokymai buvo naudingi, reikalingi ir produktyvūs. Gavome daug svarbios ir naudingos informacijos, bendravome su kitais žmonėmis, kurie taip pat turi lūkesčių globoti vaikus“. – pasakoja Diana Gaičiūnaitė-Dirmė.
Tokie mokymai šeimai suteikė ne tik žinias, tačiau ir tam tikrą suvokimą, kaip tinkamai pajusti galima vaiko būsenas, reakcijas, kurios neretai būna tarsi atspindys pačių tėvų ar globėjų emocijų. Moteris pasakoja, kad po šių mokymų į daugumą dalykų pradėjo žiūrėti kiek kitaip, pasikeitė situacijų vertinimas.
„Kai buvau vaikų namuose, mačiau mažų vaikų akis, pilnas vilties, kurios tarsi klausė „Ar gali tapti mano mama?“ Tuo metu, vyresni vaikai, paaugliai tylėdami žiūrėjo per atstumą. Supratau, kad jie labai nori būti pastebėti, bet netiki, kad bus paimti į šeimą. Tapusi globos ambasadore noriu atkreipti dėmesį į paauglius, likusius be šeimos. Sunku įsivaizduoti, kaip baisu žiūrėti į ateitį, kai žinai, kad tavo likimas niekam nerūpi. Nėra baisesnės lemties vaikui, kai tenka gyventi be mamos ir tėčio“, – atvirauja Diana.
Pasak pašnekovės, visi gali prisidėti prie Ukrainos vaikų gerovės, mat šiuo metu pagalba jiems yra ypač reikalinga: „Tikiu, kad bendromis pastangomis galime jiems padėti. Mažyliai turi turėti galimybę normaliai valgyti, rengtis, gydytis. Šie poreikiai neįmanomi be finansavimo. Noriu visų paprašyti, jeigu galite – padėkite Ukrainos vaikų namams. Mūsų visų pagalba jiems yra neįkainojama dovana.“
Visi norintys prisidėti ir suteikti Ukrainos našlaičiams gražesnių spalvų gyvenime, gali paaukoti šiais rekvizitais:
LIONS klubo sąskaita paramai:
Gavėjas: Druskininkų LIONS moterų klubas (įm. kodas 300992652 )
AB Luminor bankas: Nr. LT 62 4010 0409 0032 2517
Mokėjimo paskirtis: Ukrainos vaikams
