Visiems skaitytojams Audrius paaiškino, kad bipolinis sutrikimas – tai ekstremalūs nuotaikų svyravimai, kurie apima emocinius pakilimus ir nuosmukius. Jie skirstomi į depresijos epizodą ir į pakilimo, t. y. manijos, euforijos epizodą.
Pašnekovas pridėjo, kad šia istorija dalijasi pasakodamas apie savo šeimos patirtį ir ja siekdamas atkreipti dėmesį į problemą – įstatymus, kurie yra ligonių pusėje ir kurie sergančiųjų artimiesiems neleidžia padėti ligoniams.
Danutės vaikystė ir pirmieji ligos požymiai
Tik praėjus daugiau nei metams po mamos netekties Audrius ryžosi viešai prabilti apie jos gyvenimo istoriją einant koja kojon su liga. Jis prisiminė mamos vaikystę, kuri, kaip pašnekovas mano, galėjo prisidėti prie ligos eigos.
Audrius pasakojo, kad nors mama labai nedaug yra jam pasakojusi apie savo vaikystę, visgi kartais, kai jausdavosi geriau, ji šiek tiek papasakodavo apie tai, kaip atrodė jos gyvenimas.
„Mama (aut. past. – Audriaus senelė) jos susilaukė būdama jauna, paskui vyras, mamos tėtis, kažkur dingo ir ji susirado kitą vyrą. Kitas vyras iškėlė sąlygą – arba būname kartu be vaiko, arba išeinu. Ji labai mylėjo vyrą ir mano mamą atvežė pas savo tėvus, mamos senelius. Taip sutarė, kad dukrą atidavė gyventi į ten ir dar gavo už tai kiaulę.
Mama visą laiką, net sirgdama, sakydavo, kad mane išmainė į daiktą. Kai jai buvo labai blogai, jau rodėsi haliucinacijos, ji vis kartodavo, kad turi atleisti savo mamai, bet negali, nes ją išmainė į kiaulę“, – svarbų epizodą mamos gyvenime prisiminė Audrius.
Jis samprotavo, kad galbūt mamos liga nuo to neprasidėjo, tačiau tokia patirtis turėjo stipriai atsiliepti jos charakteriui. Kiek prisimena mamą, ji tapo kovingo ir valdingo charakterio, niekuomet nepaisydavo kitų nuomonės. Visa tai, pasak Audriaus, galėjo būti atstūmimo pasekmė.
O kadangi augo senelių namuose, kurie, pašnekovo teigimu, buvo seno kirpimo, griežti, mamos niekur neišleisdavo, ilgainiui ji įstojo į sporto mokyklą ir pradėjo gyventi internato bendrabutyje.
Vėliau, prabėgus daugeliui metų ir pasaulį išvydus Audriui, jis pasakojo, kad dar tuo laiku, kai lankė mokyklą, pastebėdavo, kad mamos nuotaikos stipriai svyruoja. „Aš eidavau namo iš mokyklos ir niekada nežinodavau, ar mama bus gera, ar bus pikta“, – prisiminė Audrius.
Panašiai atsiliepdavo ir Danutės kolegos darbe. Audrius atskleidė, kad jie atėję į darbą pirmiausia atkreipdavo dėmesį, kokia mamos nuotaika ir tik tada spręsdavo, kalbinti ją ar ne.
„Kai ji būdavo gera, tai dūšią atiduodavo už kitus žmones, už tuos, kurie jai būdavo pavaldūs, bet kas nepataikydavo pasakyti kažko laiku, tai būdavo blogai.
Jautėsi dideli jos nuotaikų kraštutinumai, ji buvo labai valdinga, norėjo viską kontroliuoti. Tas turbūt ją irgi slėgė, gilino ligą ir paskui ji nebegalėjo kontroliuoti gyvenimo ir ligos“, – atskleidė pašnekovas.
32 kartus gulėsi į psichiatrinę ligoninę
Prieš 11 metų situacija ėmė krypti į blogąją pusę. Audrius pasakojo, kad tuo metu pastebėjo ryškius mamos elgesio pokyčius, įtarė jai stiprią depresiją. Jis pasakojo, kad Danutė maždaug du mėnesius gulėjo lovoje, žiūrėjo į vieną tašką ir nebegalėjo savimi pasirūpinti.
Tuo metu Audrius su žmona vis veždavo mamai valgyti, stebėdavo jos elgesį, tačiau prabėgus kuriam laikui pradėjo su ja kalbėtis apie pagalbą.
„Ji sutiko, kad reikia kreiptis pagalbos, ir mes nuvažiavome į Panevėžio psichiatrinę. Bipolinis sutrikimas eina etapais – iš depresijos į euforiją. Gali būti, kad tada gydytojai pataikė vaistus, o gal praėjo tas periodas, kol ji gulėjo, dėl to, kai grįžo namo, buvo kupina jėgų.
Tik tos veiklos buvo labai daug, bet galvojau, kad ji visą laiką dirbo aktyvų darbą, gal nieko nuostabaus, kad nori keliauti, veikti, dirbti. Pagalvojau, kad žmogus nori kaip geriau, o kadangi ji valdinga, leidau jai taip elgtis“, – atskleidė pašnekovas, pridurdamas, kad Panevėžyje jai buvo gydoma depresija.
Vėliau depresijos epizodai ėmė kartotis. Tuo metu Audrius ieškojo išeičių, ką daryti su mama, ir kreipėsi į Vilniaus Ąžuolyno kliniką. Jis pasakojo girdėjęs, kad siuntimą gauti į ten nesunku, o medikai pacientams skiria daugiau dėmesio.
Šioje klinikoje Danutei oficialiai buvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas. Danutės sūnus pasakojo, kad mamos atvejis – išskirtinis. Pirmuosius kartus klinikoje psichiatrui niekaip nesisekė paskirti pacientei tinkamų vaistų.
„Jis sakė, kad duoda vaistų, kad ji pakiltų, kai guli, bet tie vaistai greitai sukelia euforiją. Tada reikia greitai keisti į kitus, kad numuštų tą euforiją. Jai reikdavo į savaitę po kartą eiti pas psichiatrą, kad kaitytų vaistus.
Kai ją parveždavo namo, vienais kartais lyg atrodydavo nieko, o kartais mus išleisdamas psichiatras pasakydavo, kad nieko negalėjo padaryti, o jau baigiasi mamos vizito laikas (aut. past. – Danutė klinikoje vieno vizito metu praleisdavo 21 dieną), ji grįžta su euforija. Sakydavau, kad ką padarysi, prisitaikysime, bandysime raminti“, – sakė jis.
Tokie vizitai į psichiatrinę ligoninę truko devynerius metus. Audrius prisipažino, kad jausmas buvo toks, jog vyksta į ligoninę kaip į darbą.
Jis pridūrė, kad kuomet mamai prasidėdavo euforijos būsena, jai atrodydavo, kad ji pasveiko. Vis tik Audrius su žmona žinodavo, kad tai – tik laikina stotelė, kuri neilgai trukus pereis į depresiją:
„Toks buvo gyvenimas. Gulėjimai būdavo labai graudūs, ji nieko nenorėdavo. Kol dar nebuvau su tuo susidūręs, bandydavau linksminti mamą, kartais pykdavau ant jos, bet po to supratau, kad nieko nepadarysi, čia ne įkalbinėjime, ne meilėje esmė.“
„Baigsis labai blogai“
Nepaisant varginančios kasdienybės, Audrius pasakojo, kad kol mama gėrė vaistus, tol jos ligą dar buvo galima kontroliuoti. Visgi, vieno vizito metu ji pasikalbėjo su palatos drauge ir ryžosi jų atsisakyti.
Danutės sūnus, prisimindamas tą laiką, pasakojo, kad mama buvo minėjusi, kad gyvena palatoje su moterimi, su kuria pasikalbėdavo apie vaistų žalą, pasakojo, kad jos abidvi buvo įsitikinusios, jog farmacininkai turi savų kėslų parduodami vaistus.
„Tuo metu mes vasaromis su ja gyvendavome, o žiemą atvykdavome aplankyti. Mes atvykome pas ją žiemą, ji buvo pakylėjime, euforijoje, juokėsi, pasakojo, kad pasveiko, nes nebegeria vaistų.
Pagalvojau, kad įkalbėsiu ją gerti, sakiau: mamyte, na, nereikia kvailioti, psichiatrai išrašo, reikia gerti. Ji man pasakė, kad yra sveika, kad vaistai kalti, kad ji atsigula, jai nepatinka ta būsena.
Aš tada nepuoliau įkalbinėti, pamaniau, kad gal praeis. Atvažiavome kitą dieną, vėl bandžiau įkalbėti ir pamačiau, kad ji pyksta, kad aš bandau pakeisti jos nuomonę“, – pirmuosius signalus prisiminė Audrius.
Maždaug po savaitės laiko Audrius sulaukė netikėto mamos skambučio. Jis pasakojo, kad Danutė telefonu pasakė jam, kad išsivežtų iš jos namų savo ir žmonos daiktus.
Tokio mamos prašymo Audrius nesitikėjo. Jis pasakojo, kad mėgino teirautis mamos, kodėl jai trukdo namuose esantys jų daiktai, o ši rėžė, kad nenori apkrautų namų ir nenori, kad sūnus su žmona vasaromis atvyktų pas ją.
„Tada puoliau skambinti psichiatrui, paaiškinau, kad ji negeria vaistų. Jis paklausė, kiek laiko negeria, pasakiau, kad mėnesį laiko. Jis pasakė, kad bus labai blogai, o aš paklausiau, kas bus blogo.
Jis atsakė, kad prasidės psichozė, pasireikš pačiais įvairiausiais dalykais ir baigsis labai blogai – savižudybe, kažkieno sužalojimu arba gaisru“, – iki šiol ausyse skambančius psichiatro žodžius prisiminė Audrius.
Jis pasakojo, kad tuo metu labai išsigando ir iškart nuvyko pas mamą susirinkti savo daiktų. Jis sakė, kad dar slapta vylėsi perkalbėti mamą, bet tuo metu pirmą kartą išvydo tikrąjį psichozės poveikį.
Audrius atskleidė, kad tuo metu vos jam atvykus ir pradėjus kalbėtis su mama, ši, nors anksčiau niekada nesikeikdavo, ėmė plūsti sūnų ir jo žmoną visokiais keiksmažodžiais, mėtyti jų daiktus pro duris ir mojuoti lazda. „Supratau, kad čia gerai nebus“, – niūriai pripažino Audrius.
Pasirodė tikrasis psichozės veidas
Neilgai trukus po incidento Audrius suprato, ką omenyje turėjo psichiatras, aiškindamas apie vaistų vartojimo nutraukimo pasekmes. Tuo metu jis pradėjo sulaukti skambučių iš kaimynų, kurie buvo nepatenkinti mamos elgesiu, nepatenkinti juo pačiu, kad šis niekaip nesugeba „išvežti“ mamos gydytis.
„Man skambindavo kaimynai, sakydavo, kad daryk kažką su mama, nes ji specialiai naktį pasiima metalinį bliūdą ir muša arba jie parvažiuoja iš darbo, ji laukia, pamato juos ir specialiai ima kolioti už nieką. Tada imdavo šuniukų ekskrementus ir apmėtydavo jų mašinas“, – mamos elgesio pavyzdžiais dalijosi Audrius.
Negana to, neilgai trukus prasidėjo nesibaigiantys tarnybų kvietimai. Audrius pasakojo, kad kaimynai kviesdavo mamai policiją arba ji pati kviesdavo jiems policiją. Neapsikentęs pašnekovas vieną dieną ryžosi pats su tarnybų pagalba išgabenti mamą į gydymo įstaigą.
Jis prisiminė paskutinio pokalbio su psichiatru žodžius – šis aiškino, kad per tris mėnesius sugrįžus prie vaistų vartojimo, Danutės būsena dar galėjo atsistatyti. Laikas tiksėjo, nes nuo vaistų nutraukimo jau buvo prabėgę beveik trys mėnesiai.
„Atvažiavo policija, atvažiavo greitoji, ėmė ją labai gražiai įkalbinėti. Mes su žmona stovėjome už mamos namų vartų, nėjome, kad jos nenervintume.
Ji šnekėjo gražiai, pasakė, kad jai nereikia ligoninės, ką mes čia šnekame, kad viską ji supranta. Jai pasakė, kad ji mėtė ekskrementus, šaukė ant kaimynų, ji pasakė, kad nieko nemėtė. Policininkas priėjo, paėmė ją už rankos, pasakė, kad reikia nuvažiuoti pasitikrinti ir viskas.
Matyt, ji trūktelėjo tą ranką stipriau, įbėgo į vidų ir užsirakino. Pareigūnai pastovėjo, sėdo į mašinas ir išvažiavo. Tada ji išsikvietė kitą policijos ekipažą ir surašė ant to policininko pareiškimą, kad jis suspaudė jos ranką. Tad viskas, pirmą kartą nepavyko, o kuo toliau, tuo buvo baisiau“, – sakė jis.
Paklaustas, kaip dar situacija blogėjo, Audrius atskleidė, kad tuo metu prasidėjo jo mamos skambučiai. Pasak jo, ji netgi skambino žmonos vaikams, susipyko su savo draugėmis.
Pasiteiravus, kodėl ji pykosi su aplinkiniais, Audrius paaiškino, kad jeigu kažkas mėgindavo užsiminti apie tai, kad jai reiktų gerti vaistus arba apie tai, kad sūnus galbūt teisus, tapdavo mirtinu priešu.
„Po to dar kartą bandėme išvežti, kai mačiau, kad jai labai blogai. Kadangi namas, kuriame mama gyveno, priklauso man, kvietėme policiją, greitąją, daviau sutikimą, kad laužtų duris.
Ji tada sėdėjo ant lovos ir sakė, kad niekur nevažiuos. Paprašiau jų kažką daryti, bet jie man pasakė, kad mūsų adresą jau žino mintinai, bet nieko negali padaryti, nes ji sėdi, niekam nieko blogo nedaro“, – apie nevilties kupiną momentą pasakojo Audrius.
Su lazda sumušė kaimyną
Po tiek nesėkmingų kartų bandant padėti mamai, pašnekovas suprato, kad kol kažkas rimto nenutiks – tol pagalbos nebus įmanoma sulaukti. Tokios nelaimės nereikėjo laukti ilgai – netrukus Audrius sužinojo, kad mama su lazda primušė kaimyną.
Jis pasakojo, kad tuo metu tarp mamos ir kaimynų buvo didžiulė įtampa. Vienas iš kaimynų kaip tik važiavo su automobiliu pro šalį, kai Danutė vedžiojo šunis. Ji į pravažiuojantį automobilį trenkė iš lazdos.
Kaimynas sustojo ir išlipo iš automobilio – tuomet Danutė trenkė iš lazdos ir kaimynui. Audrius pasakojo, kad tuo metu prasidėjo teisinės procedūros.
„Tas teisinis mechanizmas irgi neveikė. Jos iškart nesuėmė, ji pabėgo namo, užsirakino. Ją pradėjo kviesti tyrėja, aišku, ji niekur nevažiavo. Tyrėja bandė skambinti – mama numetė ragelį. Tada tyrėja apklausė visus liudininkus, mane, žmoną, jos draugę, rinko duomenis ir tai truko 2-3 mėnesius.
Tada reikėjo kreiptis į vietinį psichiatrą, numatant, kad galimai reikia psichiatrinės ekspertizės. Psichiatras nurodė, kad teismas turėtų nuspręsti, ar ji reikalinga. Mes tam dalykui užtrukome pusę metų ir viskas tik blogėjo“, – dalijosi Audrius.
Tuo metu ne tik Danutės sūnus, bet ir kaimynai be galo bijojo, kas bus toliau. Pasak Audriaus, jų rajone nameliai mediniai, greta vienas kito, kilus gaisrui būtų supleškėjęs visas jų mikrorajonas.
Kuomet Audriaus mama išgirdo, kad teismas patvirtins prašymą skirti jai psichiatrinę ekspertizę į Rokiškį, tuo metu jos smegenyse pradėjo vykti negrįžtami procesai, ji ėmė susidurti su garsinėmis ir vaizdinėmis haliucinacijomis.
„Aš vis tiek bendravau su ja, žiūrėdavau, kad mokesčiai būtų sumokėti, ji turėtų valgyti. Nors kartais ji manęs neįsileisdavo, bet man vis kažkaip rūpėjo.
Atsimenu, tada aš atvažiavau, ji mane įsileido ir ėmė pasakoti, kad girdi garsus, visokias melodijas, kad ateina proseneliai, įlipa pro langus, priekaištauja dėl kažko. Jos stalas buvo padengtas keliems žmonėms.
Jai buvo labai baisu būti namie, nes pas ją kažkas ateidavo. Tada ji sutiko gultis į Panevėžio psichiatrinę, bet jau du metai buvo praėję nuo vaistų vartojimo nutraukimo“, – prisiminė Audrius.
Mama pralaimėjo kovą prieš ligą
Tuo metu Danutė buvo paguldyta į Panevėžio psichiatrinę ligoninę. Audrius pasakojo, kad iki šiol yra dėkingas už tai, kad medikai padėjo mamai. Tuo metu buvo likęs mėnuo laiko iki psichiatrinės ekspertizės Rokiškyje atlikimo.
Tada Audriui medikai žadėjo, kad mamą palaikys mėnesį laiko iki ekspertizės. Pašnekovas džiaugėsi tuo, nes labai bijojo, kad iš ligoninės išleista mama gali sau kažką pasidaryti.
„Visgi, po poros savaičių man pasakė, kad nieko nebus, nes skyriuje išbandė visokiausius vaistus ir niekas nepadėjo. Jeigu skirdavo labai stiprus, ji neturėdavo jėgų, jeigu tik sumažindavo vaistų dozę, ji pasidarydavo agresyvi. Ją kilnojo iš vieno skyriaus į kitą ir galiausiai pasakė, kad nieko nebus.
Na, yra kaip yra. Man pasakė, kad atvyks policija, nuveš ją iki Rokiškio teisinei ekspertizei. Tada ją nuvežė į ten, o mama, turbūt iš likusio prašviesėjimo, suprato, kad ją uždarys. Ji labai bijojo, kaip įsivaizduoja vyresnio kirpimo žmonės, kad ją uždarys, padarys „daržove“ ir viskas.
Iš tikrųjų, norint gerai pritaikyti vaistus, išmokti kontroliuoti ligą, būtų gerai nors tris mėnesius ligonį palaikyti [ligoninėje]. Pavyzdžiui, bipolinis sutrikimas yra banguojantis ir kai nuvažiuoji euforijos metu yra vienaip, kai nuvažiuoti depresijos metu – yra kitaip. Gydytojai nesuveda galų“, – aiškino Danutės sūnus.
Po ekspertizės atlikimo Danutė buvo parvežta namo. Audrius pasakojo, kad mama buvo labai pavargusi ir jai laikas Rokiškyje kainavo daugybę jėgų. Tuo metu sūnus paprašė medicinos slaugytojos, kad nueitų pas mamą ir sulašintų jai lašelines.
Jis tęsė pasakodamas, kad po kelių dienų sulaukė žinių iš slaugytojos, kad mama ją iškeikė. Tuomet Audrius pats atvyko į mamos namus, jie susibarė.
„Pasakiau, kad ko jai pykti, juk ji turi maisto, vaistų, kad pabūtų bent vieną dieną ramiai, kad neturiu jėgų ir duotų man pailsėti“, – akimirkas prisiminė jis.
Po konflikto Audrius planavo sekančią dieną nevažiuoti pas mamą. Vis tik tuo metu nuojauta kuždėjo, kad reikėtų aplankyti mamos namus.
„Žinote, vis turėjau vilties, kad kažkas pasikeis. Man visi aplinkui specialistai sakė, kad nieks nepasikeis ir baigsis blogai. Viltis miršta paskutinė...
Tada buvo 2024 metų sausio 23 diena. Apie penktą valandą aš apsirengiau ir nusprendžiau važiuoti pas mamą. Ryžausi nuvažiuoti į kitą gatvę pažiūrėti, ar namuke dega šviesa. Privažiavau ir pamačiau, kad namuke tamsu, šviesos nedega. Buvo penkios, taip anksti miegoti ji dar negalėjo.
Turėjau kitų durų raktą, įėjau į namus, visur buvo tamsu. Pamačiau, kad vonioje dega šviesa ir ją radau jau sunkiai kvėpuojančią, ji bandė nusižudyti. Mama mirė 2024 metų sausio 26 dieną“, – susigraudino Audrius.
Labiausiai piktina viena problema
Paklaustas, kaip atlaikė visą labai emociškai ir fiziškai sunkų išbandymą, Audrius tikino, kad nei jis, nei jo žmona neapsiėjo be specialistų pagalbos. Jis pasakojo, kad per devynerius metus, kol mama dar gėrė vaistus, jis ne kartą kreipėsi į Panevėžio krizių centrą, nes jam pačiam reikėjo specialistų konsultacijų.
Taip pat vieną kartą, jau tuo metu, kai mama sirgo bipoline psichoze, jis pats atsigulė į Vilniaus Ąžuolyno kliniką ieškodamas pagalbos.
„Man buvo visiškai nurautas stogas. Žinote, mama paskambindavo penktą ryto ir pasakydavo, kad tu nuvažiuok į parduotuvę ir nupirk 10 kondensuoto pieno indelių, 10 šokolado plytelių, 10 kilogramų cukraus, 10 batonų.
Sakydavau: mama, kam tau reikia. Ji sakydavo, kad neaiškinčiau jai, kad reikia pasidėti. Jeigu neatveždavau visko po 10, tada kildavo didžiausias triukšmas ir priekaištai.
Po to ji jau pati važiuodavo, kai pasakiau, kad nevažiuosiu ir nepirksiu nesąmonių. Tada pamačiau, kaip ji pati su taksi atvyksta į parduotuvę ir prisikrauna ne vieną vežimą, o du. Eina per parduotuvę ir ima kiekvienos prekės po vieną“, – savo kasdienybe dalijosi jis.
Vis tik vėliau, kuomet nebežinojo ko griebtis, Audrius pradėjo studijuoti ir skaityti literatūrą apie mamos ligą, kalbėtis su psichiatru. Jis pasakojo, kad tada suprato, jog ant mamos nėra ko pykti, nes ne ji visa tai daro, o liga.
Jis prisipažino, kad visoje šitoje situacijoje, jau palaidojus mamą, pikčiausia tai, kad ligonių artimųjų rankos tokiais atvejais yra surištos. Pasak jo, nei medikai, nei artimieji, nei kiti aplinkiniai negali padėti savo sergantiems artimiesiems iki tol, kol šie patys neišreiškia savo valios, nenori gydymo.
„Aš kartais, kai neviltis būdavo, savo „Facebook“ parašydavau, klausdavau žmonių patarimų, tai man keli iš jų parašė ir sakė, kad Skandinavijos šalyse yra labai gerai sugalvota sistema. Tokiomis ligomis sergantys žmonės lankosi pas psichiatrą kas mėnesį, būtinai turi ateiti, pasirodyti, išsirašyti vaistų.
Ilgesniam laikui vaistų nerašo, kad vėl ateitum pasirodyti. Jeigu neateini, mobili grupė su medikais važiuoja į namus. Jie ateina pažiūrėti, kas yra, pakalbėti, kodėl neatėjai. Šioje vietoje pas mus niekas neveikia.
Žmogus paskambino psichiatrei, pasakė, kad ačiū, man jūsų paslaugų nebereikia ir psichiatrė atsisveikina. Ne dėl to, kad jie yra blogi medikai, ne, jie bando prikalbinti, kaip ir mano mamą, bet nieko negali padaryti, negali įtakoti, ateiti į namus.
Šitai mane labiausiai pykdo, kad ligoniai paliekami artimųjų priežiūroje. Ne visi artimieji kartu gyvena, kartais ligoniai artimųjų mažiausiai klauso, juos labiausiai gali paveikti aplinkiniai – gydytojai, draugai“, – paaiškino ir pokalbį baigė jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
