Etnologas profesorius Libertas Klimka pabrėžia, jog kaime Šv. Mykolo diena buvo labai sureikšminta, o ir vardas Mykolas – vienas populiariausių Lietuvoje.
Mykolinės – bulviakasio pabaiga
Senovėje kaimuose gyvenantiems lietuviams Šv. Mykolo diena reiškė bulviakasio pabaigą, o tuomet senoliai laukdavo tinkamos dienos supilti bulves, kad šios išsilaikytų per žiemą. Juk bulvės – antroji duona, padedanti išsimaitinti šaltuoju laikotarpiu.
„Senovėje tai – bulviakasio pabaigtuvės, sakydavo, kad iki Mykolinių reikia bulves nukasti. Dabar auginamos kitokios bulvių rūšys, bulviakasis anksčiau pasibaigia pas mus, bet senovėje bulves kasdavo ir laukdavo tinkamo oro tas bulves supilt.
Sakydavo, kad labai gerai, jei į kapčius supilama, kai šiaurės vėjas pučia, tada jokie kenkėjai neužpuls bulvių, jos gerai laikysis per žiemą.
Bulviakasio pabaigtuvės, kadangi tai talkos darbas, linksmos būdavo – su pajuokavimais, visokiais pažaidimais, jaunimui susirinkus į talką“, – pasakojo etnologas.
Šv. Mykolo figūromis puošė kryžius
L. Klimka pastebi, kad nuo seno žmonės mėgo papuošti kryžius, kurių viršuje iškalta saulutė, vėtrungėmis, kurios padėdavo nustatyti vėjo kryptį, o šventasis taip pat vaizduojamas su trimitu, kas simbolizavo vėją.
„Dažnai prie kryžiaus saulutės būdavo pritvirtinama nedidėlė vėtrungėlė – arba vėliavėlės formos, arba Šv. Mykolo, kuris pučia trimitą – tai kaip ir vėjo ženklas, o trimitas, pagal krikščionišką tradiciją, yra pergalė prieš negatyviąsias pragaro jėgas“, – pasakojo L. Klimka.
Vėtrungių su Šv. Mykolo figūra galima aptikti ir ant Vilniaus bažnyčių, pavyzdžiui, Šv. Mykolo ar Šv. Teresės, tačiau pačiam etnologui įdomesnė kita, kuri iškelta senamiestyje, sostinės širdyje:
„Vilniaus senamiesty, Pilies gatvėje ant vieno namo yra tokia vėtrungė, kur pavaizduotas Šv. Mykolas. Tos vėtrungės istorija įdomi – buvo, matyt, nuo senų laikų ant to namo užkelta, paskui surūdijo ir buvo padėta į palėpę. Dailininkų, kurie šiame name gyveno, turėjo dirbtuves, pastangomis ta vėtrungė atnaujinta, padaryta tokia pat, kaip buvusi, spalvinga ir vėl iškelta. Tai yra vienas nedidelis mūsų senamiesčio malonus akcentas.“
Spėjo, kokia žiema laukia
Šv. Mykolo diena dar vadinama Vėjų diena, nes ryte, vos pakilę iš lovos, žmonės keliaudavo žiūrėti, iš kurios pusės pučia vėjas, o pagal tai spręsdavo, kokia laukia ateinanti žiema:
„Sakydavo, jeigu vėjas pučia iš rytų, tai žiema bus žvarbi, vėjuota, nemaloni. Jeigu iš šiaurės, bus labai snieginga. Jeigu iš pietų, tai švelni ir išvis labai besniegė žiema. Jei iš vakarų pūstų vėjas, sakydavo, kad ryte vėjas atbėga, tai tada žiema su atlydžiais – truputį pašąla, vėl paskui lietutis palyja, švelni žiema su atlydžiais, šiek tiek kontrastinga.“
Jei tądien oras būdavo gražus ir saulėtas, tai reikšdavo, jog žiema bus ilga ir vienodai šalta, didelių kontrastų tikėtis neverta.
„Tokios prognozės, matyt, buvo kažkada laikomos svarbios ir šimtametė patirtis, sukaupta per keletą kartų, matyt, kad pasiteisindavo“, – svarsto profesorius.
Ruduo šiluma nebelepins
Nors rugsėjo 29-ąją žmonės žiūrėdavo ir spręsdavo, kokia bus ateinanti žiema, L. Klimka pastebi ir kitus gamtos ženklus, kurie išduoda artimesnius orus. Deja, jie nėra itin džiuginantys, mat jau greitai sulauksime rudeniškos vėsos.
„Galima buvo pastebėti, kad šiom dienom jau praskrido žąsų būriai į pietus ir praskrido gan aukštai. Tas požymis reiškia, kad neilgai šiluma džiaugsimės, teks įjungti dirbtinę šilumą, jau tikras ruduo su šalnomis ir blogesniu oru artėja. Gal dar kartas bobų vasara mums padovanos keletą šiltesnių dienelių ar savaitėlę, bet kadangi žąsų pirmieji būriai gan aukštai praskrido, tai rodo, kad gan greitai turėtų atšalti“, – aiškino etnologas.
Greičiausiai ruduo jau nelepins šiluma ir gerais orais, tačiau L. Klimka kviečia dėl to nenukabinti nosies ir pasigrožėti rudenėjančia gamta – tai pats gražiausias ir spalvingiausias metas.