Kuo šios vaizdais ir žodžiais papasakotos asmeninės istorijos įdomios mums ir svarbios patiems jų kūrėjams?
Unikali idėja – iš Amerikos
Signė Sander, Danijoje vedanti mokymus įvairioms žmonių grupėms, pasibaigus filmų peržiūrai pasakojo, kad vienas iš jos kolegų filmuotų istorijų idėją į Daniją atvežė iš kelionės po JAV. Signė, tuomet dirbusi su intelekto sutrikimų turinčiais žmonėmis, manė, kad jiems tokia veikla būtų labai naudinga. Norėdama, kad ši idėja taptų suprantama ir prieinama intelekto negalią turintiems žmonėms ir jų asistentams, Signė organizavo kursus, kuriuose socialiniai darbuotojai patys mokėsi kurti skaitmenines istorijas.
„Man buvo svarbu sugalvoti, kokia turi būti šių istorijų kūrimo struktūra ir kaip tai padaryti techniškai, – pasakojo Signė. – Šis projektas žmonėms, kurie jaučiasi izoliuosi nuo visuomenės, suteikia galimybę pranešti apie save: „Esu toks pat, kaip ir jūs, moku taip pat džiaugtis, mylėti kitus, sportuoti.“
Signė sako, kad projektas vyksta sklandžiai, negalią turintys žmonės noriai pasakoja apie save, tačiau asistentų pagalba jiems labai reikalinga. Į projektą kasmet įsijungia naujų darbuotojų, jie mokosi kursuose, kad geriau suprastų ne tik pasakojimų kūrimo metodiką, bet ir techninius dalykus. „Manau, kad tęsiant šį projektą reikėtų įtraukti kuo daugiau specialiųjų poreikių turinčių žmonių ir darbuotojų, – sako kuratorė iš Danijos. – Šis projektas keičia žmones, užsimezga glaudesnis ryšys tarp neįgaliųjų ir jų asistentų, gimsta abipusis pasitikėjimas, nes juk kiekvienas iš mūsų nori būti svarbus.“
Lotynų
Prancūzų
Anglų
Pasijunta svarbūs
Pokalbį tęsiame su Kristina Jerič. Ji šį projektą koordinuoja Slovėnijoje. Kristina į Lietuvą atvyko su dviem intelekto negalią turinčiais žmonėmis. „Mes kalbamės su žmogumi, skatiname jį patį pasakoti apie tai, kas jam svarbu, o paskui jo filmuotame pasakojime darome intarpus ir taip pamažu sukuriama asmeninė žmogaus istorija“, – pasakoja Kristina.
Kartu su viešnia iš Slovėnijos pasidžiaugėme į Lietuvą atvykusio Tomašo istorija. Vyras pasakojo apie savo šeimą, kaimą, kuriame gyvena, apie avis. Jam svarbiausia – jo avys, jis jas prižiūri, šeria, girdo ir labai didžiuojasi gimusiais mažais ėriukais. Nemažiau įdomus ir Marjano pasakojimas. Vyras pirmą kartą skrido lėktuvu, nugalėjo baimę ir pasijuto laimingas, kai lėktuvas pasiekė žemę. Filmuotoje medžiagoje matėme, kaip vaikinas susideda lagaminą, kaip jis jaučiasi lėktuve. „Mane apėmė keistas jausmas, kai nusileidome“, – sakė jis ir pasakojo, kaip jis laukė lagamino, kaip jautėsi atvykęs į Lietuvą.
Kalervo iš Suomijos, Julijus iš Islandijos pasakojo, kaip žaidžia futbolą, dalyvauja varžybose. Andželio iš Italijos savo pasakojimą apipavidalino piešiniais, kurie dar sustiprino jo filmuko turinį. Vaikinas pasakojo, kaip jis prieš daugelį metų mokėsi specialiojoje mokykloje, kurių dabar Italijoje nebėra. Jis dabar lanko dienos užimtumo centrą „Anffas“, įsikūrusį Pordenonės miestelyje, mėgsta šokti, vaidina spektakliuose.
Pasakodama apie savo patirtį Kristina pabrėžė, kad intelekto negalią turintys žmonės, kurdami skaitmenines istorijas apie save, integruojasi į visuomenę, pasijunta svarbūs, didžiuojasi savo sukurtais filmukais, džiaugiasi, kad jų sukurtą pasakojimą internete matys draugai, šeimos nariai, taip pat ir nepažįstami žmonės. Kristina sako, jog svarbiausia, kad šie žmonės, dalyvaudami tokioje veikloje, mokosi bendradarbiauti, klausytis kitų, dirbti grupėje, pajunta, koks smagus ir pozityvus yra grįžtamasis ryšys.
Vilnietės sužavėjo nuoširdumu
„Šviesos“ dienos centro socialinės darbuotojos padėjėja Ivona Ostrovska pasakojo, kad prasidėjus projektui ji dalyvavo mokymuose Danijoje. „Kad geriau suprastume ir įsisavintume istorijų kūrimo metodą, iš pradžių turėjome sukurti savas istorijas. Sukūrusi istoriją apie savo šeimą ir mūsų šeimos tradicijas supratau, kaip galiu skaitmeninę istoriją padėti sukurti neįgaliajam“, – pasakojo pašnekovė.
Ivona buvo dienos centro „Šviesa“ lankytojos Birutės asistentė. Birutė pasirinko pasakoti apie „Šviesos ir tikėjimo“ bendruomenę, kurią lanko su mama ir broliu. Informacijos buvo daug: Birutė Ivonai pasakojo apie tai, kaip bendruomenės nariai drauge keliauja, stovyklauja, eina į šv. mišias. Jai buvo svarbu viskas, bet teko atsirinkti svarbiausius dalykus, kurie būtų įdomūs net ir užsieniečiams.
„Kartais baimindavausi, kad Birutė nepervargtų, darydavau kavos pertraukėles. Pailsėjusios dirbdavome toliau, – prisimena Ivona. – Kai išsirinko istoriją, Birutė man ją papasakojo, o aš užrašiau jos pasakojimą, nes rašyti ji nemoka, bet perskaityti gali.“ Savo istoriją garsiai perskaičiusi kitiems projekto dalyviams ir gavusi jų palaikymą, Birutė noriai tęsė darbą. Kartu su Ivona įgarsino filmą, paskui pati parinko nuotraukų iš bendruomenėje vykusių renginių, filmuką redagavo ir tada peržiūrėjo kartu su kitais dalyviais. Visi projekto dalyviai susidomėję žiūrėjo Birutės istoriją, gyrė jos balsą.
Nemažiau aplodismentų, aukštyn pakeltų kortelėse pavaizduotų susižavėjimo ženklų – širdelių, šypsenėlių – sulaukė ir kitos „Šviesos“ dienos centro lankytojos Jūratės skaitmeninė istorija. Jos asistentas, „Šviesos“ dienos centro socialinio darbuotojo padėjėjas Virgilijus Vinciūnas pasakojo, kad Jūratė savo skaitmeninėje istorijoje pasirinko kalbėti apie sportą, nes sportas, ypač – rutulių žaidimas bočia, yra jos stiprioji pusė. Jūratė moka rašyti ir skaityti, tad pasakojimą ji parašė pati ir puikiai paaiškino šio žaidimo taisykles.
Gyrė idėją
VšĮ „Tarptautinis darbo kontaktų tinklas“ projektų vadovė ir šio projekto koordinatorė Lietuvoje Daiva Žiuramskaitė sakė, kad žiūrėdami sutrikusio intelekto asmens sukurtą filmuką apie save galime geriau pažinti jo charakterį, jame užslėptą talentą, sužinoti jo pomėgius bei suprasti, kokia kryptimi galėtume jam padėti vystyti jo gebėjimus. Žmogus, turintis kalbos defektų, pasitelkus filmuotą medžiagą apie save gali papasakoti nuotraukomis, piešiniais, simboliais, ir jis bus išklausytas. Filmų peržiūros metu salėje aidėjo plojimai, sklido džiaugsmo emocijos.
Skaitmeninių istorijų peržiūroje dalyvavo ir animacinių filmų kūrėjai, režisieriai Jūratė Leikaitė-Aškinienė ir Valentas Aškinis. „Pirmiausia mus sužavėjo pati projekto idėja, – sakė Jūratė. – Pasakoti savo istoriją ir pasakoti taip, kad būtų įdomu ir kitiems, nėra lengvas darbas. Mus žavėjo istorijų skirtingumas, žiūrėdami jas matėme tarsi daugelio pasaulio šalių kaleidoskopą. O kiek pozityvumo, optimizmo! Ne vienas iš pasakojusių apie save yra tapęs paralimpinių varžybų čempionu. Ši žinutė drąsina šiuos filmus žiūrinčius ir neįgalius žmones, ir jų tėvus.“
Jūratė sako, kad papasakoti apie vieną savo gyvenimo atkarpą nėra lengva, o šio projekto dalyviams pavyko. „Pavyzdžiui, aš iš viso nežinojau, kad yra toks žaidimas bočia, o pamačiusi Jūratės filmuką susipažinau net su žaidimo detalėmis. Mačiau, kokia visiems projekto dalyviams svarbi jų asistentų nuomonė, o Birutei pirmiausiai rūpėjo, ką mano jos mama“, – kalbėjo Jūratė, pridurdama, kad ši peržiūra – didelė šventė, o savo filmus projekto dalyviai galės parodyti per savo gimtadienius, kitas šeimos šventes.
Vis dėlto animatoriai filmų kūrėjams ir jų asistentams turėjo ir pastabų. „Nuotraukos filmukuose logiškai sudėliotos, galėjai pamatyti vaizdą, atpažinti filmuko herojų. Tačiau lietuviškuose filmuose nebuvo įskaitomi subtitrai, raidės raudonos, o juk filmus žiūrėjo ir žiūrės užsienyje gyvenantys žmonės, tad subtitrus reikėtų pataisyti, – sakė Jūratė. – O pati idėja nuostabi!“
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
