„Psichinė liga yra kaip visos ligos – geri vaistus, daraisi tyrimus. Čia nėra romantikos“, – sako filmo kūrėja M. Kavtaradzė, savo debiutiniam pilnametražiam filmui pasirinkusi ne tik aktualią, bet ir labai skaudžią temą.
Pasak medijų ir kino edukatorės Gintės Žulytės, režisierė atvirai kalba apie žmones, išgyvenančius depresiją, matyti, kad ši tema jai nėra svetima. „Režisierė nesirinko kelio sukurti įkvepiančio, teigiamomis emocijomis besiremiančio filmo. „Išgyventi vasarą“ – apie labai sudėtingus jaunų žmonių išgyvenimus. Juosta remiasi Marijos patirtimi, vis dėlto jame daug išgalvotų situacijų, vaizduotės“, – pabrėžia G. Žulytė.
Kelionė – tarsi simbolis
„Išgyventi vasarą“ – tai trijų jaunų žmonių kelionė. Į kitą miestą, į savo vidų, į geresnį vienas kito pažinimą. Filme nemažai komiškų situacijų ir humoro, suteikiančio galimybę į sudėtingas situacijas pažvelgti šiek tiek kitu kampu. Nors filmo pabaiga tragiška, vis dėlto paliekama vietos ir vilčiai.
Juosta „Išgyventi vasarą“ filmuota Vilniaus psichikos sveikatos centre, dar vadinamame Vasaros ligonine, todėl jis labai tikroviškas. Ką tik į psichiatrijos kliniką dirbti atėjusiai jaunai psichologei Indrei, mainais į galimybę mokytis naudoti naują, modernią įrangą, pasiūloma du jaunus ligoninėje besigydančius žmones nuvežti į Palangą.
Indrės bendrakeleiviui Pauliui – bipolinis sutrikimas. Kartu keliaujanti Justė ignoruoja savo ligą, nenori jos pripažinti, bet galima įtarti, kad ji kenčia depresiją, kuri atvedė ją iki bandymo žudytis. Į kelionę kartu leidžiasi ir slaugytoja Danguolė, tik Indrė ją netyčia pameta pakeliui.
Filme nemažai epizodų, demonstruojančių neigiamą visuomenės požiūrį į psichikos sutrikimus. Iškalbinga scena, kurioje Paulius, išgirdęs aplinkinių repliką, su Indre kruopščiai užklijuoja užrašą ant automobilio, jog jis priklauso psichiatrijos klinikai.
Artimųjų požiūrį į sergančius psichikos ligomis parodo epizodas su ligoninėje besigydančios merginos tėvais, kurie primygtinai siūlo jai važiuoti namo ir vietoj gydymosi ir vaistų verčiau lankytis soliariume ar sporto klube. Matyti, jog tėvams gėda, kad jų dukra guli psichiatrijos klinikoje.
Patirtys – skirtingos
Įdomu stebėti, kaip kelionėje keičiasi „sveikosios“ Indrės santykis su bendrakeleiviais. Iš pradžių būsima išvyka jai kelia didelę baimę. Mergina telefonu su psichiatru ilgai kalbasi apie netikėtai automobilyje prabilusį iki tol klinikoje tylėjusį Paulių, primygtinai vaikino klausinėja apie jo savijautą ir sveikatą. Pamažu Indrė tampa nebe tokia įtari, visi trys bendrakeleiviai susidraugauja, atranda tarpusavio ryšį – akivaizdu, kad buvimas kartu, geresnis psichikos sutrikimų turinčių žmonių pažinimas mažina stigmą, keičia aplinkinių požiūrį į juos ir ligą.
Pauliaus personažas filme – spalvingiausias ir įdomiausias. Vaikinui diagnozuotas bipolinis sutrikimas, kuris pasižymi besikartojančiais manijos ir depresijos bei normalios arba maišytos būsenos epizodais. Paulius veikiausiai išgyvena tarpinę būseną.
Herojaus elgesys, kalbėjimas apie save padeda žiūrovams geriau pažinti sudėtingą psichikos sutrikimą, parodo, kokie vidiniai demonai kankina ligos ištiktą žmogų. Pasak Pauliaus, artimieji iš pradžių būna labai empatiški, linki pasveikti, domisi. Kai žmogus ilgesnį laiką nepasveiksta, artimųjų nuostatos keičiasi. Matyti, jog šeimos nariai į Paulių ir jo ligą tiesiog nebekreipia dėmesio. Sprendžiant iš siužeto, veikiausiai Pauliaus problemą gilina ir tai, kad jis atsisako vartoti gydytojo paskirtus vaistus.
Phillas Collinsas (buvęs „Genesis“ muzikantas)
Charlie Wattsas („The Rolling Stones“)
Rickas Allenas („Def Leppard“)
Pauliaus nuotaika kelionėje pakili, vaikinas aktyvus, kai kada – net perdėtai, jis nori sulaukti dėmesio. Vis dėlto filmo scenose, kai herojus nutyla ar lieka vienas, išryškėjai visai kiti dalykai: Pauliaus akyse matyti ne tik nuovargis, bet ir skausmas bei neviltis. Nepaisant šių epizodų, juostos pabaiga pasirodo netikėta, sukrečianti – žiūrovui sunku įtarti, kad būtent šis filmo herojus gyvenimą baigs savižudybe.
Kitokią patirtį kelionė prie jūros atneša Justei. Paskutinėje filmo scenoje ji ryžtingai nusivynioja raiščius nuo supjaustytų riešų ir bando atlikti šypsojimosi pratimus. Merginos šypsena kol kas – dirbtinė, bet teikianti vilties, kad Justė ims sveikti.
Padeda geriau pažinti psichikos sutrikimus
„Išgyventi vasarą“ tapo projekto „Mokausi iš kino“, moksleiviams siūlančio filmų peržiūras, diskusijas, aptarimus, kūrybines dirbtuves, dalimi. Vilniuje, „Skalvijos“ kino teatre, jis demonstruotas 9–12 klasių mokinius ugdantiems pedagogams, kad jie, pasižiūrėję ir aptarę juostą, išmanytų metodikas, kaip su mokiniais kalbėtis apie filmą, taip pat – apie sudėtingas psichikos sveikatos, savižudybių problemas.
Kartu su režisiere M. Kavtaradze dirbusi ir ją konsultavusi psichologė Vaiva Klimaitė pabrėžia, kad ši juosta – tai ne tik trijų žmonių gyvenimo istorijos, filmas pasakoja apie psichikos sveikatą platesne prasme, jis skirtas suprasti tai, kas vyksta žmogaus viduje.
Pasak V. Klimaitės, visuomenei supratimo apie psichikos sutrikimus vis dar labai trūksta, todėl kalbėti apie tai būtina kuo anksčiau, geriausia – dar pradinėse klasėse. „Maždaug pusė vaikų ir paauglių patiria psichologinių sunkumų dėl įvairių dalykų – psichikos negalavimų, patyčių, skurdo ir panašiai. Apie psichikos sutrikimus neišmano labai daug žmonių, tai kuria stereotipus ir stigmas“, – komentuoja psichologė.
Jos teigimu, „Išgyventi vasarą“ kelia ne tik labai stiprius jausmus, bet ir kelia daugybę klausimų žiūrovams. Vienas jų – ar buvo įmanoma pastebėti, kad Paulius rengiasi savižudybei?
„Apie vaikino ketinimus byloja epizodas, kur jis, išlipęs iš automobilio, ima kalbėti, kad yra blogas. Žmogus, sirgdamas psichikos liga, dažnai pats sau atrodo netikęs, blogas, kaltas, kad nesveiksta. Kartais ir artimieji dėl psichikos ligų neišmanymo siunčia jam stigmatizacijos žinias, skatina negerti vaistų, nes jie neva nuodija. Mes nepykstame, kai žmogus serga diabetu ir visą gyvenimą privalo gerti vaistus, vis dėlto sergantieji psichikos ligomis sulaukia daug nesupratimo“, – pabrėžia V. Klimaitė.
Vienoje iš finalinių „Išgyventi vasarą“ scenų matome dėl Pauliaus savižudybės gedinčius jį gydžiusį psichiatrą ir psichologę. Pasak V. Klimaitės, ši scena filme atsirado neatsitiktinai: nusižudžiusiojo artimieji, draugai neretai išgyvena didelį kaltės jausmą. Vis dėlto taip būti neturėtų. „Nė vienas žmogus tokiu atveju nėra nei atsakingas, nei kaltas. Rinkdamasis pasitraukti iš gyvenimo, žmogus jaučia labai didelę kančią ir neviltį ir nežino, kaip visa tai spręsti. Jei matome, kad artimasis išgyvena vidinę dramą, privalome juo pasirūpinti. Tačiau nereikia užsikrauti krūvio dėl to, kad neišgelbėjome“, – tikina psichologė.
Filmas „Išgyventi vasarą“ ne tik visuomenę supažindina su psichikos sveikatos tema – dalis lėšų, gautų už filmo rodymą, skiriami „Jaunimo linijai“, kuri realiai padeda spręsti jaunų žmonių psichologines problemas.
