Iš pradžių Eugenijus Taparauskas su žmona Jūrate ir bičiuliais ketino aplankyti Belizą, Gvatemalą, Hondūrą, Salvadorą, Nikaragvą, Kosta Riką ir Panamą per 25 dienas. Įsigijęs informacinę knygą „Central America on a shoestring“ („Centrinė Amerika keliaujant labai pigiai“), suvokė, kad apvažiuoti septynias šalis per vieną kelionę nepavyks. Daug lankytinų objektų, dideli atstumai, baugino blogi keliai. Apsiribojo trimis šalimis.
Pagrindinis kelionės maršruto organizatorius Eugenijus apie pusmetį derino maršrutą, ieškojo viešbučių, užsakinėjo automobilius, lėktuvų bilietus. Ieškodamas pastarųjų peržiūrėjo šimtus variantų, braižė lenteles derindamas skrydžius.
Pasitaikė apgavysčių: lietuviai, to nė nenutuokdami, bendravo su apsišaukėlių firma. Ji nukopijavo Kosta Rikoje „La Leona“ tinklalapį ir pervedė tik dalį klientų sumokėtų pinigų. Todėl keliautojai gavo namelius be dušo ir tualeto, o ne užsakytuosius su patogumais. Išsiaiškinti ir pagerinti situaciją daugeliu atvejų padėjo atkaklumas bei argumentuotas tiesos ieškojimas.
„21 dieną trukusioje kelionėje skridome 11 lėktuvų, nakvojome 14 viešbučių, nuomojome du visureigius, išleidome 18 400 litų (2 žmonėms), nuvažiavome 2900 kilometrų. Praradau 6 kilogramus svorio, - iškalbingus skaičius rikiuoja keliautojas. - Nikaragvoje, apie kurią mažiausiai radau informacijos, pasinaudojome turizmo operatorių paslaugomis, o kitose šalyse rinkomės kelionę išsinuomota mašina. Nepasaint to, kad į grafiką buvau įdėjęs nemažai laiko „saugiklių“, dažnai net papietauti nebuvo kada.“
Monumento ir palapinių kaimynystė
Po skrydžių per Londoną, Niujorką (jame reikėjo ilgai laukti kito skrydžio, tad apžiūrėjo naktinę miesto panoramą), Vašingtoną, Atlantą šešių lietuvių grupė nusileido Managvoje - Nikaragvos, antros skurdžiausios po Haičio Lotynų Amerikos šalies sostinėje.
„Kraupiai atrodo Managvos katedra, pastatyta 1929 metais ir sugriauta po dvejų metų įvykusio žemės drebėjimo. Buvo atstatyta, tačiau 1972 gruodį, Kūčių dieną, gamtos stichija vėl nepasigailėjo šventovės. Varpinės laikrodis sustojęs rodo pusę pirmos, tą laiką, kai žemės drebėjimas sulygino Managvą su žeme.
Dabar namai statomi tik vieno aukšto. Nors sostinėje gyvena daugiau kaip milijonas gyventojų, ji panaši į provincijos miestelį Sovietų Sąjungos pietuose“, - pasakojimą iš Managvos dienoraštyje pradeda Eugenijus Taparauskas.
Prie buvusio Nikaragvos diktatoriaus Somozos rūmų akį patraukia monumentas, skirtas pergalei prieš jo režimą. Šlaitu kyla laiptai, pasibaigiantys dviem abstrakčiais obeliskais. Laiptų šonuose „patupdytos“ keturios patrankos. Kitapus gatvės sargybos bokšte ginkluotas kariškis akylai stebi atvykėlių grupę.
Netoliese, beveik miesto centre, nustebina iš polietileno, skudurų, maišų, skardos gabalų ir kitokių šiukšlių pastatytos palapinės; beveik tokias pat pašiūres surenčia Lietuvos sąvartynų gyventojai. Paaiškėjo, kad palapinėse įsikūrę protestuotojai prieš nepakenčiamas darbo sąlygas gamyklose. Išlaikomi profsąjungų, jie taip gyvena keletą metų.
Bene labiausiai architektūriniais objektais Nikaragvoje garsus Leono miestas, kuris kadaise buvo sostinė iki dabar išliko kultūris, intelektualinis, dvasinis bažnytinis centras.
1912 metais čia buvo įkurtas pirmasis Nikaragvos universitetas. 1967 metais atkasti senojo Leono katedros griuvėsiai ir pagrindinė aikštė, La Merced vienuolyno liekanos. Leone yra didžiausia Centrinėje Amerikoje katedra. Šventovėje palaidota daug žymių Nikaragvos kultūrai nusipelnusių žmonių, tarp jų - vienas iškiliausių Centrinės Amerikos poetų Ruben Dario.
Eugenijaus teigimu, Nikaragvos skurdas matyti žmonių buityje, daug prašančiųjų išmaldos, prasti keliai, net pagrindinė magistralė Interamerikana vietomis primena mūsišką atkarpą Joniškis - Šiauliai. Tačiau gyventojai labai nuoširdūs.
Vulkanai
Nikaragva ir Kosta Rika neįsivaizduojamos be vulkanų. Vieni pirmųjų kalnų lietuvaičius pasitiko Masaya nacionaliniame parke už 6 kilometrų nuo sostinės Managvos. 632 metrų virš jūros lygio įrengtoje aikštelėje automobilis sustojo prie pat kraterio. Šis - lyg didžiulis puodas, kurio dugne išpjauta skylė.
Iki „puodo“ dugno - 160 metrų, o pro skylę nukristum dar 80 metrų. Rūkstantys iš kraterio dūmai toksiški. Bet yra rūšis papūgų, kurios gyvena susisukusios lizdus kraterio vidinėse sienose. Legendos pasakoja, kad ikikolumbiniais laikais vietiniai gyventojai, melsdamiesi ugnies dievui, aukodavo jaunas merginas mesdami jas į verdančią lavą.
Ugnikalnių per kelionę lietuviai pamatė kelias dešimtis. Prie Managua ežero pasirodė pirmasis iš dešimties vulkanų grandinės - Momotombo, visu grožiu iškylantis 1280 metrų virš vandens, vadinamas Nikaragvos simboliu. Tai aktyvus vulkanas, kuris nuo ispanų valdymo pradžios buvo išsiveržęs 14 kartų. Ometepe saloje 1610 metrų aukščio Concepcion - taip pat gyvybingas.
Kosta Rikoje pakeliui į Arenalo miestą teko gėrėtis vulkanu, kurio šlaitu kas keletą sekundžių nuriedėdavo ugninis lavos kamuolys. Taip pat šioje šalyje aplankytas aukščiausias (3432 metrų) aktyvus ugnikalnis Irazu, kurio paskutinis išsiveržimas įvyko 1963 metais.
Irazu ugnikalnis Kosta Rikoje šioje šalyje aukščiausias - 3 432 metrų.
Gamta įspūdinga
„Išėjęs rytą saulei tekant ar vakare jai leidžiantis gali nufotografuoti fantastinių vaizdų kaip iš atvirukų: besikeičiančių spalvų vandenyno pakrantė. Joje viena ant kitos kaip daugiaaukštis namas sužėlusi augmenija - palmės, papajų, mango medžiai, bananai, fikusai, lianos, epifitai, apsigyvenantys tiesiog ant medžio kamieno ar šakų. Visur balto smėlio paplūdimiai, pelikanų kolonijos“, - vardija E. Taparauskas.
Galima pamatyti iguanų, tinginių, gyvačių, salamandrų, o jei pasiseks - ir pumą. Žaluma be galo sodri. Važiuojant pakeliui driekiasi kukurūzų, cukranendrių, ryžių laukai, kurių fone išryškėja vulkanai. „Nikaragvos ežere, kuriame plaukiojome valtimi, lankydami beždžionių salą, gyvena ir jūrinės žuvys rykliai buliai bei pjūklažuvės“, - pasakoja keliautojas.
Teko regėti ir neįtikimo dydžio - apie 20 centimetrų ilgio - cukranendrių rupūžę. Būta nejaukių akimirkų, kai džiunglėmis naktį reikėjo automobiliu kirsti brastas. Nežinai, koks gylis, kur gali užstrigti, tik apšvietus pamatai, jog vanduo skaidrus ir čia pat dugnas.
Flora ir fauna labai išsiskiria Kosta Rika, kurios apie 27 procentus teritorijos saugoma valstybės, o 13 procentų sudaro nacionaliniai parkai. Su laukinio gyvenimo įvairove lietuviai bandė susipažinti tropiniame miške. Puikūs vaizdai atsivėrė ir kelionėje Arenalo apylinkėse kabančiais tiltais, kurią Eugenijus Taparauskas įsidėmėjo kaip vieną įspūdingiausių. 3,1 kilometro ilgio maršrutas kalvota vietove vingiuoja per 14 tiltų, sumontuotų ant nuo vieno kalvos šlaito iki kito ištemptų lynų.
Kavos plantacijoje - netikėta pažintis
Nuodėmė šiose šalyse nepamatyti, kaip auginama kava. Nikaragvoje „Selva negra“ - „Juoduoju mišku“ vadinamoje plantacijoje laukiant ekskursijos prie lietuvių priėjo inteligentiškos išvaizdos pagyvenęs barzdotas vyras ir nustebino geromis žiniomis apie Baltijos šalis.
Pasirodo, Eddy Kuhlo šaknys - Europoje; jo prosenelis kilęs iš Kylio Vokietijoje. Vyriškis su žmona Mausi valdo 850 hektarų, iš kurių 300 hektarų - kavos plantacijos. Kavamedžiai išauginami pasėjus pupelę dėžutėje, iš kur po metų daigai perkeliami į nuolatinę auginimo vietą. Eddy sakė, kad jau paruošta jo kava Niujorko biržoje parduodama maždaug po 25 dolerius už kilogramą. Kavos skonis, anot keliautojo Eugenijaus, - fantastiškas.
Ne mažiau jį sužavėjo Kosta Rikoje gaminamas šokoladas: „Tamsus, tirštas, su kruopelėmis ir beprotiškai skanus.“ Vienos plantacijos šeimininkas Aleksas nuskynęs rodė kakavmedžio vaisių (ankštį), kurioje pupelės išsidėsčiusios rateliu, kaip kukurūzo burbuolė.
Išlukštentos pupelės supilamos į dėžes, fermentuojasi; po to džiovinamos saulėje, kepamos, lukštenamos, malamos. Po dviejų malimų pradeda skirtis kakavos sviestas ir iš gautos masės galima nulipdyti norimos formos gabalėlį.
Šiek tiek apie kainas
Degalinėje Nikaragvoje kuras, lietuvaičių akimis, - kaip už dyką. Litras dyzelino kainuoja apie 1,7, benzinas - 1,85 lito. Nedideliame prekybos centre maistas maždaug trečdaliu pigesnis nei Lietuvoje. Stiprieji gėrimai irgi kainuoja mažiau. Septynerių metų pusės litro romo butelis - 80 kordobų (apie keturis dolerius). Turguje suvenyrinės lėkštelės kainuoja apie 5-8 dolerius, tapyba ant plunksnų - panašiai, už vidutinio dydžio rankų darbo vazelę - vėlgi 5- 8 doleriai. Vienas iš brangesnių daiktų, matytų Nikaragvoje - krokodilo odos krepšys už 250 dolerių.
Beje, šioje šalyje mokytojo atlyginimas siekia vos 100 dolerių per mėnesį, o kvalifikuotas gydytojas gauna apie 300 dolerių.
Kosta Rika - brangesnė šalis, bet ten pigus visuomeninis transportas. Už 50 kilometrų vairuotojas paprašys 2 dolerių. Kosta Rikoje ir aplinka rodo, kad šalis turtingesnė - geresni keliai, švaresnės pakelės.
Loreta RIPSKYTĖ
