Draugės pasakoja, kad kaime patirties vaikystėje turėjo, bet ne tiek ir daug – Agnė leido laiką pas tėvų draugus, kur teko matyti auginamas vištas, melžiamas karves ir net skerdžiamą kiaulę. Laura antrina, kad jos patirtis panaši, bet visgi jos labiau miestietės.
Aišku, savoje sodyboje neturi nei karvių, nei vištų, tačiau patiria tikruosius kaimo „patogumus“ su lauko tualetu, šuliniu ir maudynėmis tik tvenkinyje.
Apžiūrėjo vos vieną sodybą
Moterys pasakoja, kad noras turėti savą kampą, kur galėtų leisti vasaras, kirbėjo jau kurį laiką. Tačiau gavosi taip, kad tiek Agnė, tiek Laura tą norą išsakė kitiems žmonėms, o ne viena kitai.
„Aš vis sakydavau, kad noriu sodybos, bet nėra laiko su ja tvarkytis. Savaitgaliai labai riboti. Vėliau draugas atsiuntė man keletą skelbimų. Juose buvo sodybos Raseinių rajone ir Kėdainių rajone. Kai kurie variantai buvo labai pigūs, bet būtų reikėję didelių investicijų. Peržiūrėjau ir viskas.
Galvojau, kad taip negaliu, man reikia, kad viskas būtų nauja arba iš kažkur laiko pasigaminti, kad galėčiau imtis projekto. Vieną dieną Kaune užvažiavau į parduotuvę ir pamačiau kilimą. Negalėjau jo paleisti, nors kilimo man nereikėjo, o ir namie jis niekur netiko. Juokiausi, kad perku jį sodybai, kurios neturiu. Tą dieną atvažiavau pas Laurą“, – pasakoja Agnė.
Ir Laura, ir Agnė dirba daugiausiai iš namų, o tam įtakos karantinas nedarė, nes taip jos dirbo ir anksčiau. Tas laikas bute ir mintys, kad vasarą vėl teks praleisti mieste, vertė kažką daryti.
„Atvažiavo Agnė ir papasakojo man apie kilimą, aš papasakojau jai, kad buvusių kolegų jau klausinėjausi apie galimus sodybos nuomos variantus“, – pasakoja Laura.
„Pradėjome kalbėti, kad jeigu ji nori sodybos, aš noriu sodybos, tai tada dar labiau laiko nebus, nes reikės ir pas ją į svečius važiuoti, ir pas kitus draugus“, – juokiasi Agnė.
Tuomet Agnė papasakojo apie jai atsiųstus skelbimus su sodybomis ir moterys nusprendė pasižiūrėti jas kartu. Į akis joms krito viena iš atsiųstų sodybų, kuri buvo Kėdainių rajone, tad draugės nuvažiavo apžiūrėti.
„Mums labai patiko. Apžiūrėjom tik vieną sodybą. Pasidarėme rinkos analizę, nes anksčiau pirkimu nesidomėjome. Pasižiūrėjome, kad ji mums tinka, patinka ir kitur negausime to, ką jau radome. Praėjus savaitgaliui ėjome pasivaikščioti ir pradėjome kalbėti, kaip čia bus ir su ta draugyste, nes jau ir pinigai įsiterps, bus bendras ūkis, planavimas ir reikia įdėti daug darbo.
Supratome, kad mes turime vienodą svajonę. Sodyba mums kaip kūrybinis projektas ir pasitikrinimas ar mums smagu kaime. Nesakome, kad čia visam gyvenimui, nes gyvenimo planas gali visiškai pasikeisti“, – sako Agnė.
Taip nuo pokalbio prie arbatos puodelio iki sandorio sudarymo ir sodybos įsigijimo buvo praėjusios vos 13 dienų.
Sodyboje – kūryba
Įėjusios į sodybą, kurioje jau niekas nebegyveno 2 metus, viskas buvo taip, kaip paliko buvę šeimininkai, tačiau jos jau pirmojo apsilankymo metu ėmė įsivaizduoti, kas ir kaip turi atrodyti.
„Mes „paveldėjome“ knygų biblioteką, kurioje knygos nuo šunininkystės iki žygiavimo ir elektros darbų. Atėjusios tikrai neišsigandome, nes trobos būklė buvo pakankamai gera. Iškart atėjusios matėme, ką galime padaryti“, – pasakoja Laura.
Draugės stengiasi atkurti sodybą su priemonėmis, daiktais, kuriuos gauna ar nusiperka iš „antrų rankų“.
„Man interjeras yra labai artimas dalykas ir mums patinka iš nieko kažką padaryti. Mes ieškome, kas mums tiktų sodyboje, stengiamės nepirkti naujų dalykų, todėl ieškome ir „Humanoje“, turguose, bagažinių turguje, zero waste mainų grupėse.
Kūryba vyksta detalė po detalės. Iš vieno didelio kambario padarėme du miegamuosius. Dar virtuvė ir svetainė beveik nepaliesta“, – pasakoja Laura.
Tačiau svetainėje jos susidūrė su vienu sunkumu – ji priklausoma nuo verandos, nes veranda turi atskirą įėjimą į svetainę, o toje verandoje – širšių lizdas.
„Kaimynai irgi pasakojo, kad pas juos buvo kelių metrų avilys. Iš vienos pusės gal ir faina, kad taip arti gamta, bet iš kitos pusės jos yra pavojingos žmogui“, – sako Agnė.
Kita problema – namo šildymas. Name esančios krosnys apgriuvusios, o jų taisymas kainuotų didelius pinigus, tad draugės dar nežino, kaip teks išspręsti ir su šildymu susijusius klausimus.
„Trobos krosnys yra gražios ir fainos iš išorės, bet iš vidaus yra subyrėjusios. Norėtųsi, kad žiemą čia irgi būtų šilta. Dar nežinome, ką darysime, gal imsimės kažkokių papildomų šildymo priemonių, o krosnys liks tik dekoracija, bet esame gerai nusiteikusios ir tikimės geriausio“, – sako Agnė.
Pačiomis pirmomis dienomis Agnei su Laura pavyko susipažinti ir su netoliese gyvenančiais kaimynais. Moterys pasakoja, kad senukai jau pirmą dieną atėjo pasidomėti, kas jų kaime įsigijo sodybą ir jie tapo nepamainomais pagalbininkais.
„Kaimynai patys atėjo jau pirmą dieną, nes čia kaime žinojo, kad kažkas nusipirko sodybą. Šiaip labai smagu, nes galime paprašyti pagalbos ir žolę nupjauna. Kai kuriuos dalykus, kurių mums nereikėjo, atidavėme jiems. Jaučiamės gyvenančios saugioje kaimynystėje, kadangi vieni kitus pažįsta ir greitai atpažįsta svetimus žmones aplinkoje“, – šypsosi Laura.
Nestato savęs į terminų rėmus
Draugių tikslas nėra kasdien dirbti ir kuo greičiau padaryti visus darbus sodyboje, o tiesiog pasimėgauti procesu.
„Darome, ką norime. Sugalvojame ir dirbame iki 3 valandų nakties. O kartais visai nieko nedarome. Labai gerai, kad mūsų požiūris sutampa, jog nereikia savęs spausti ir būtinai pulti kažko daryti.
Turime tų planų, bet kaip gausis taip. Mėgaujamės pačiu procesu. Mums labai smagu viską daryti, o jeigu dar kažkas filmuotų iš šono, tai visai juokingas šou gautųsi“, – juokiasi Laura.
„Norisi, kad sodyba būtų ramybės oazė, kur viską darome iš malonumo. Viena kitai primename atsipalaiduoti, tada išeiname išgerti arbatos, išsimaudyti į tvenkinį ar dar ką nors savo malonumui nuveikti“.
Draugės pasakoja, kad planų turi visokiausių – nuo to, ką įrengs antrame namo aukšte iki pavasarį pasodinto daržo. Paklausus, ar draugai, išgirdę visus šiuos planus, negalvojo, kad Laura su Agne išėjo iš proto, moterys juokiasi, kad tikrai ne.
„Draugai, kurie parodė šitą skelbimą, buvo įkvėpimas mums ir tikrai nesakė, kad išprotėjome. Jie patys nusipirkę sodybą prieš kelis metus, kuriuose dažnai apsilankydavome ir mes. Jie kaip tik apsidžiaugė, kad mes turėsime sodybą 10 km nuo jų. Kiti palaikė, sveikino ir klausė ar nebijome darbo. Sulaukėme daug palaikymo ir iš svetimų žmonių, kurie rašo mums „Instagramo“ paskyroje, kurioje dalinamės savo nuotykiais, – sako Laura.
„„Instagram“ susikūrėme, kad nereiktų draugams atskirai pasakoti kaip mums sekasi įsikūrinėti sodybą ir kad įamžintume, kaip viskas keičiasi. Draugai vis klausia, kada gali atvažiuoti padėti, padirbėti kažką, žolę nupjauti arba kažką pagriauti“, – juokiasi Agnė ir priduria, kad kol kas šia galimybe pasinaudojo vos keletas.
