Prieš mažiau nei metus, prieš pat Kalėdas, 42-ejų Ievą pasiekė pribloškianti žinia, kad ji serga plaučių vėžiu, kituose organuose aptiktos metastazės.
O prasidėjo viskas, rodos, visai nekaltai. Praėjusių metų vasarą kaip ir kasmet ji su dukrele grįžo į Lietuvą, nukeliavo į Klaipėdą, kur leido laiką prie jūros. Tais metais vasara buvo itin karšta, tad pastebėjusi guzelį dešinėje pažastyje to nesureikšmino.
„Galvojau, viskas dėl to, kad karšta, o aš aktyviai gyvendavau, eidavau į kopas, daug vaikščiodavau – pamaniau, gal tiesiog limfos ištino, bet praeis, nes taip kartais būna po gerklės paskaudėjimo, dar ko nors.
Pagalvojau, kai grįšiu į Airiją, tikrai jau bus dingę. Bet grįžus jis niekur nedingo, dešinėje pusėje ant kaklo iškilo kietas gumbelis. Supratau, kad kažkas ne taip“, – pasakojo Ieva.
Dusulys buvo nuolatinis palydovas
Kaip galėjo greičiau moteris grįžo į Lietuvą, apsilankė privačioje klinikoje, o galiausiai pateko į Nacionalinį vėžio institutą. Buvo įtartas plaučių vėžys, paimtas mėginys biopsijos tyrimui.
Kol laukė biopsijos atsakymų, moteris grįžo į Airiją, o būklė vis sunkėjo. Ji nė nebegalėdavo užlipti laiptais, nepastumdavo dukros vežimėlio, išėjusi pasivaikščioti nuolat turėdavo prisėsti ant suoliuko, nes kankindavo stiprus dusulys.
„Mano sesuo gyveno ketvirtame aukšte, ten nebuvo lifto ir tekdavo lipti laiptais – užlipdavau tik su sustojimais tarp aukštų ir būdavo toks dusulys, kad supykindavo, eidavau į tualetą, bet nebuvo ko atpilti.
Labai skaudėjo visą kūną, laužė kaulus, miegodavau atsisėdusi, nes jausdavosi kūno tempimas – tarsi gripas, bet sunkesnis. Numečiau 15 kilogramų, situacija buvo labai bloga“, – prisimena ji.
Liga taip sukaustė, kad Ieva nebenueidavo iki dušo – draugas pastatydavo ten kėdę, apiprausdavo, pasodindavo ant sofos, nes pati beveik nieko negalėjo padaryti:
„Nuvažiavau į vietinę ligoninę, padarė tyrimus, davė labai daug deguonies balionėlių. Mane čia pralaikė tris savaitės, o vėžiui išsitirti turėjo siųsti į kitą miestą.
Ten nuvažiavau skubos tvarka, kaip tik prieš Kalėdas. Man padarė visus tyrimus, į palatą atėjo keturi daktarai ir klausia manęs: „Kaip tu galvoji, kuo sergi?“. Sakiau, kad man įtaria plaučių vėžį.
Kai man pasakė diagnozę, dviejų dienų visiškai neatsimenu, viskas susimaišė, buvo labai sunku. Diagnozavo ketvirtos stadijos vėžį su metastazėmis ir pasakė tiesiai šviesiai, kad pasveikti aš nepasveiksiu, bandysime pristabdyti ligą.“
Geras žinias greitai pakeitė prastos naujienos
Dieną, kai išgirdo diagnozę, ji atsimena kuo puikiausiai – tądien visas pasaulis, rodos, išslydo iš po kojų.
„Išgirdus tokią diagnozę neįmanoma susitaikyti. Niekas su tuo nesusitaiko ir nesusitaikys, tai neįmanoma. Kažkaip bandai su tuo gyventi, bet kiekvieną dieną galvoji, kad tai yra neteisinga“, – graudinasi pašnekovė.
Laukti nebuvo ko, tad iškart pradėta taikyti chemoterapija. Medikai nedėjo vilčių, kad Ieva dar sustiprės – kaip ji vėliau sužinojo, gydytojai pasikvietė jos draugą pokalbiui ir pasakė, kad jai liko nebedaug.
Tačiau chemoterapija suveikė puikiai – po dviejų savaičių iš ligoninės moteris išėjo pati, be niekieno pagalbos. Tai buvo tarsi stebuklas: ji paneigė medikų prognozės, kad geriau nebebus.
Po chemoterapijos ir imunoterapijos kurso Ieva vėl grįžo į įprastą gyvenimą. Ji pasidžiaugia, kad pati galėdavo susitvarkyti namus – tai jau buvo didelis pasiekimas.
Vis tik, džiaugsmas truko neilgai – po kelių mėnesių ant kaklo vėl atsirado guzelis, kamuodavo dusulys. Apsilankius pas medikus šie patvirtino, kad liga atsinaujino, pradėtas naujas gydymo kursas.
„Aš negalvojau, kad jis taip greit grįš. Kai padarė visus rentgenus, gydytoja pasikvietė į palatą ir pasakė, kad vėžys grįžo agresyviai, visoje kairėje plaučių pusėje, kakle. <...>
Man vėl pradėta taikyti chemoterapija, plaukai nuo šios slinks, antakiai, blakstienos, bet tai – menkniekis, vaikščiosiu plika, sutaupysiu nepirkdama šampūnų“, – net sunkiausioje situacijoje juokavo ji.
Didžiausia laimė – laikas su dukra
Medikų prognozės, nors ir skaudžios, bet yra tokios, kokios yra – jeigu chemoterapija suveiks, ligą pavyks pristabdyti, Ievai liko keli mėnesiai, galbūt metai, jei, kaip pati sako, jai pasiseks.
„Prognozės nėra geros, aš ir pati suprantu, kad sergu ne gripu ar angina, kad išgėrus antibiotikų praeitų. Bet aš iki paskutiniųjų kovosiu. Kad ir sunku, labai sunku. Kaukiu naktimis. Kad ir koks stiprus žmogus bebūtum, o aš esu labai stipri, kitaip neįmanoma.
Stengiuosi, kad mano dukra to nematytų. Bet vis tiek reikės įrašyti vaizdo įrašus, palinkėjimus, gimtadienio atvirutes. Aš tai padarysiu, nes vėliau gailėsiuosi to nepadariusi. To neįmanoma pakeisti, bet reikia kažkaip gyventi, nes toks gyvenimas. Ar tai sąžininga? Ne. Bet, deja, taip yra“, – ašarodama svarstė moteris.
2,5 metukų Ievos dukrelė jai yra didžiausias stimulas nenuleisti rankų ir kovoti, daryti viską, kas jos galioje. Liga išmokė labiau branginti ir kiekvieną akimirką, praleistą su artimiausiais žmonėmis – daugelis vertina tai kaip duotybę, tačiau labai greitai viskas gali išslysti iš rankų:
„Susirgus pasikeitė požiūris į daug dalykų, gyvenimo ritmas. Buvau labai aktyvi, visur eidavau, darydavau. Sėdėjimas namie man būdavo laiko gaišimas. Dabar viskas kitaip – esu rami, kiekvieną rytą jeigu galiu su savo dukryte išeiti pasivaikščioti, nueiti į kavinę suvalgyti pyragaitį su arbata, čia man yra laimė.
Anksčiau aš į tokius dalykus nekreipdavau dėmesio, atrodė natūralu, kad taip turi būti, visi taip daro. Susirgus pradedi vertinti visiškai kitokius dalykus, smulkmenas.“
Pašnekovė sako svajojanti šią vasarą dar nuvykti į Lietuvą ir aplankyti čia gyvenančią mamą. Ar pavyks tai įgyvendinti – nežinia, tačiau Ieva nusiteikusi pozityviai, neleidžia sau galvoti, kad vaistai nesuveiks.
Niekas nesitiki, kad užklups onkologinė liga – nesitikėjo ir Ieva, tačiau dabar ji ragina pastebėjus ką neįprasto ar pajutus nemalonius simptomus apsilankyti pas gydytoją. „Geriau išsitirti ir būti ramiems, negu paskui gailėtis“, – priduria.
