22 metų Monika (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) sako, kad atradusi tikėjimą ir galiausiai suėmusi save į rankas, rado savo kelią iš to, kas kankino ilgus metus, o šiandien garsiai kalba apie tai, ką teko patirti, nes žino, kad tokių pasimetusių, kokia buvo ji, yra ne vienas.
„Pati jaučiuosi tikrai pasveikusi, radau savo kelią, kaip tai padaryti, kaip iš to išeiti, norisi ir kitus padrąsinti, įkvėpti ir padėti, nes kai aš sirgau, man to trūko“, – sako ji.
Diagnozę išgirdo vos 14-ikos
Pirmieji depresijos požymiai pradėjo reikštis, kai Monikai buvo vos 13 metų. Kaip pati sako, tuomet dar nesuprato, kas vyksta, nemokėjo aiškiai įvardinti, kodėl taip jaučiasi, bet viskas aplink ėmė slėgti.
„Manau, paauglystė padarė didelę įtaką, bet, tikriausiai, daugiausiai įtakos turėjo šeima, nes nebuvo darnių santykių. Man, kaip vaikui, paauglei, buvo sunku įsilieti į gyvenimą.
Ganėtinai anksti turėjau suaugti, išmokti įvairių dalykų, būti savarankiška, pati priimti sprendimus“, – atvirauja pašnekovė.
Moniką kasdien lydėjo apatija, didelis ir nuolatinis nuovargis, motyvacijos trūkumas, viskas slėgė, o šalia nebuvo žmogaus, kuris suprastų, kaip ji jaučiasi, o tai kasė dar gilesnę liūdesio duobę:
„Buvo etapas, kai buvau labai gerai išmokusi apsimetinėti, šypsotis, kai viduje labai liūdna. Ne su visais aplinkiniais apie tai kalbėjau, tuo metu atrodė, kad visiems buvo nepatogu, jie nenorėjo veltis, nes nėra nieko patogaus šalia savęs turėti depresija sergantį žmogų.“
Būnant vos 14-os, Monikai oficialiai diagnozuota depresija, išrašyti antidepresantai, kurie stipriai išbalansavo hormoninę sistemą, ko pasekoje ėmė augti svoris.
„Buvo labai sunku, nes tuomet pradėjau lygintis su kitomis merginomis, be to, paauglystė, keičiasi kūnas. Buvo labai negera būti savo kūne, jo labai nemėgau, žiūrėdavau į veidrodį ir apsiverkdavau“, – prisimena Monika.
Paauglystėje, rodos, be galo svarbu pritapti, būti kuo panašesniu į aplinkinius. Matydama aplinką, Monika sako norėjusi būti tokia, kaip kitos, todėl ėmėsi drastiškų priemonių, kad numestų priaugtus kilogramus:
„Dažniausiai nevalgydavau arba valgydavau kruopas, minimaliai, nuolat skaičiuodavau kalorijas. Man būdavo labai gėda valgyti prie kitų žmonių, man atrodė, kad yra gėda valgyti, jei nesi tobulų formų.“
Prisiminė sunkiausią periodą
Nepadėdavo ir pažįstamų, artimų žmonių replikos, kad reikėtų mažiau valgyti ir pradėti sportuoti. Tokie žodžiai skaudindavo, o mergina taip stipriai save nualindavo, kad imdavo alpti, kartą net pateko į ligoninę, nes sveikatos būklė buvo itin prasta. Šiandien ji sako, kad be galo sunku taip stipriai nekęsti savo kūno.
Paklausta, ar aplinkiniai matė ir suprato, kas vyksta, mergina atvira – nebuvo pasiekusi tokio lygio, kad kiltų įtarimų, jog serga anoreksija, pokyčiai nebuvo tokie drastiški, kad kam nors tai būtų įtartina.
Monika sako greitai atsisakiusi antidepresantų ir niekad prie jų negrįžusi, tačiau viskas taip lengvai į savo vietas neatsistojo – depresija ir valgymo sutrikimai ir toliau kamavo paauglę.
Prisimindama tai, ką teko išgyventi, ji sako, kad pats sunkiausias laikotarpis apniko stovint ant slenksčio į suaugusiųjų gyvenimą.
„Kai man buvo 18 metų, žinojau, kad privalėsiu priimti atsakomybę ir kažką daryti, tai buvo pats sunkiausias etapas. Buvau dar jauna, neturėjau palaikymo iš šeimos, jaučiausi vieniša, baiginėjau mokyklą – visko buvo be galo daug ir visa tai slėgė“, – pasakojo mergina.
Tačiau Monika niekada nebijojo kreiptis pagalbos į specialistus. Apsilankė toli gražu ne pas vieną, tačiau mokyklos psichologė tuomet buvo tas šiaudas, kuris padėjo palengva lipti iš duobės.
„Ji buvo labai nuostabi, dar prieš man įtikint padarė labai didelę įtaką, norėjau pas ją eiti, laikas kartu buvo labai prasmingas, ji padėdavo rasti atsakymus, kurių ieškojau.
Manau, sveikimo kelias ir prasidėjo nuo drąsos kreiptis pagalbos ir jos ieškoti, nes kai pradėjau nusiimti kaukes ir sakyti, kad man reikia pagalbos, buvo geriau“, – atvirauja ji.
Išsigelbėjimu tapo tikėjimas
Sulaukusi 19 metų, Monika sako tvirtai nusprendusi, kad metas imtis veiksmų ir keisti savo gyvenimą, nes taip, kaip gyveno ilgą laiką, būti nebegali – prieš akis dar visas gyvenimas.
„Priėmiau sprendimą nustoti savęs gailėtis, pradėjau labai stipriai svajoti apie geresnę ateitį. Labai tvirtai nusprendžiau, kad pradedu keistis, savimi rūpintis, pradėjau vėl eiti pas psichologę, tapau atviresnė, pradėjau daugiau kalbėtis su žmonėmis, būti bendruomenėje, tarnauti, padėti kitiems“, – dalinasi Monika ir priduria, kad apsupusi save tinkamais žmonėmis, pajautė stipri palikti viską praeityje.
Vis dėlto, didžiausią įtaką Monikai padarė atrastas tikėjimas. Dievas ir bendruomenė, į kurią žino, kad visuomet gali kreiptis, kai blogai, tapo ramsčiu. Nors iš pat pradžių atsiverti ir garsiai prabilti apie tai, kaip jaučiasi, buvo be galo sunku.
„Kai jau buvau įtikėjusi, turėjau bendruomenę, bet net tada slėpdavau. Bet supratau, kad esu labai palaiminta, nes iki šiol esu apsupta labai išmintingais žmonėmis, kurie drąsindavo, suteikdavo erdvę pokalbiams, paguosdavo, palaikydavo, padėjo ieškoti pagalbos“, – šypteli pašnekovė.
Mergina sako, kad įtikėjusi ėmė ieškoti savo gyvenimo prasmės ir identiteto kitur, ne tik materialiuose ar fiziniuose dalykuose. Viskas, kas svarbiausia, slypėjo jos viduje:
„Ieškojau visai kitų dalykų, o ne noro prilygti pasaulio dalykams. Pradėjau kitur ieškoti savo identiteto, stengiausi save pamilti, daug mokiausi apie savivertę, patikėjau, kad esu tokia, kokią mane sukūrė Dievas, turiu save mylėti, rūpintis, turiu gerbti savo kūną.“
Ir kitiems ji pataria ieškoti savęs ne darbe ar kitų pripažinime, o savyje – kiekvieno viduje slypi kažkas gražaus. Svarbi ir aplinka, o visų svarbiausia nebijoti kalbėti.
„Rūpintis savimi yra būtina, reikia pasirinkti ne aukos, o laimėtojo vaidmenį, apsupti save teisingais ir mylinčiais žmonėmis, nebijoti ieškoti pagalbos, jos prašyti, nes ne visada kiti gali pastebėti, kad kažkas negerai.
Svarbu suprasti, kad kai kurie žmonės, net jei nori padėti, atpažinti depresiją gali būti labai sunku. Padėti jiems galime pasakydami ir paprašydami pagalbos.“
