Giedrė prisimena, kad Laurynas jau nuo maždaug pusės metukų pradėjo labai dažnai sirgti. Kone kiekvieną mėnesį, o žiemą ir dažniau vaikui sukildavo temperatūra, vėliau vis puolė ir kitos ligos.
„Infekcinės ligos prasidėjo nuo mažumės, o kažkur 2017 metais visur atsirado limfmazgiai – prie ausytės, kirkšnies ir panašiai. Kai tikrinomės dėl to pas gydytoją, jis sakė, kad visa tai praeis.
Bet netrukus Laurynas pradėjo dar dažniau sirgti, dar labiau kilo temperatūra, buvo ir plaučių uždegimas, bronchitas. Tikrai buvo neramu, todėl vėl važiavome konsultuotis dėl ko tie limfmazgiai padidėję ir dėl ko taip dažnai serga“, – pasakoja moteris.
Su liga susitaikyti buvo sunku
Panevėžyje gydytojai nieko blogo nerado, tačiau Giedrės tai nenuramino, todėl ji nusprendė kreiptis į specialistus Vilniuje. Po atliktų tyrimų paaiškėjo, kad Lauryno diagnozė itin sunki – jam buvo piktybinis, ketvirtos stadijos vėžys.
„Man viskas buvo įtartina, bet šeimos gydytojas mums visada sakydavo, kad čia nieko tokio, kad greitai praeis, todėl ir buvo uždelsta. Kai sužinojau, kad tokioj stadijoj viskas, man buvo šokas. Keletą kartų perklausiau, ar tikrai tokia sunki forma ir dar ketvirta stadija? Man pakartojo tą patį, tai kol atsigavau...
Galima sakyti tą dieną išvis su niekuo nebendravau, kokią savaitę sunkiai sekėsi ir užmigti, susitaikyti“, – tuo metu užklupusias sunkias emocijas prisimena Lauryno mama.
Netrukus mažasis ligoniukas pradėjo atkaklią kovą su grėsminga liga. Jam buvo taikoma chemoterapija, kurią berniuko organizmas ištvėrė stebėtinai lengvai.
„Jis kažkaip labai lengvai pernešė chemoterapiją. Net ir tų visų pykinimų, opų burnytėje nebuvo, tikrai lengvai viskas praėjo palyginus, kad buvo sunki stadija ir jis dar labai mažas vaikas“, – dalijasi Giedrė.
Ji neslepia, kad nors Laurynas buvo stiprus ir laikėsi pakankamai gerai, jai buvo be galo sunku matyti sergantį savo vaiką:
„Man reikėjo palaipsniui susitaikyti su vaiko būkle, su tomis visomis chemoterapijomis. Stengiausi prie vaiko neverkti, jeigu norėdavau išsiverkti, išeidavau į koridorių ar dar kur nors slėptis, kad tik nematytų“.
Buvo atlikta kaulų čiulpų transplantacija
Nepraėjus nė pusmečiui, liga atsitraukė, buvo pasiekta remisija ir mažasis kovotojas sugrįžo į namus. Ir Giedrė, ir Laurynas lengviau atsikvėpė, tačiau ramybė truko neilgai ir vėl teko varstyti ligoninių duris:
„Po kelių mėnesių susilpo imunitetas ir prie tos pagrindinės ligos, kurią jau kaip ir buvo įveikęs, prisidėjo pirminis imunodeficitas. Vaikas vėl dažniau sukarščiuodavo naktimis, pablogėdavo savijauta, nes imuninė sistema neveikė taip, kaip turėtų“.
Gydytojai nusprendė, kad geriausias būdas padėti Laurynui – atlikti kaulų čiulpų transplantaciją. Donoru tapo mažesnysis brolis Darius, kuriam mama kantriai aiškino, kad taip jis gelbsti broliuko gyvybę.
„Dariukas žinojo, kad brolis serga, kad jam reikia važinėti gydytis, reikia vaistukų. O kai buvo nutarta atlikti kaulų čiulpų transplantaciją, visada mažajam sakydavau, kad reikia kraujuką duoti vien dėl to, kad išgelbėtų brolį“, – pasakoja Giedrė.
Ji neslepia, kad matant abu vaikus ligoninės palatose, plyšo širdis, o dėl susikaupusios baimės, įtampos ir nuovargio dažnai liejosi ir ašaros.
„Kol gulėjom kaulų čiulpų poskyryje, tai buvo be galo sunku į abu vaikus žiūrėti, net graudu darydavosi. Tekdavo tiek mažajam, tiek didžiajam aiškinti, kad dabar abiem reikia pagalbos ir palaikymo.
Ateidavo tokie momentai, kad reikėdavo išlieti ašaras, vėl išeidavau, pasislėpdavau. Bet po 5 minučių jau imdavau galvoti, kad jei tikrai nori, jog vaikas pasveiktų, jis turi jausti mamos stiprybę ir palaikymą. Laurynas ir pats sakydavo: mama, tu niekur neik slėptis, aš noriu tave matyti, noriu greičiau pasveikti“, – jautriai kalba Giedrė.
Dėl komplikacijų teko daryti operaciją
Moteris atskleidžia, kad Laurynui atsigauti po kaulų čiulpų transplantacijos buvo kur kas sunkiau nei po chemoterapijos.
„Po to perpylimo jis pradėjo sakyti, kad vis kur nors skauda. Būdavo, kad net ir mane pačią vydavo šonan, nelabai norėdavo prisileisti. Dėl to net per kelis teko aiškinti, kad tu geriau bendrauk, sakyk, jeigu kur nors skauda. Taip po truputėlį išsikalbėdavo ir palengvėdavo, nes žinojai situaciją ir galėjai kaip nors padėti“, – dalijasi Giedrė.
O pagalbos berniukui išties reikėjo. Po kaulų čiulpų transplantacijos prasidėjo komplikacijos, skausmas vis stiprėjo. Dėl to Laurynui šių metų išvakarėse buvo atlikta ir dar viena operacija:
„Buvo komplikacijos ant inkstų, ant šlapimo takų, teko ir į urologijos skyrių gultis, tirtis, dėl ko taip yra. Naujųjų metų išvakarėse teko operuotis, šalinti vieną darinį, pro kurį gydytojai negalėjo praeiti. Kažkur 10 dienų išbuvom ligoninėje, sulaukėme atsakymo, kad viskas praėjo gerai – nerado nei piktybinio naviko, nei gerybinio“.
Giedrė sako, kad visa laimė, jog Laurynas nebijo nei ligonių, nei adatų, nei gydytojų. Vos per aštuonerius gyvenimo metus ligoninės jam spėjo tapti antraisiais namais.
„Daug lengviau yra dėl to, kad jis įpratęs, nebebijo gydytojų, nebeklausinėja ir tiesiog žino, kad tai yra būtina. Netgi pats sako, kad va, važiuosim pas drauges daktarytes“, – šypsosi moteris.
Šiandien Laurynas nenustygsta vietoje
Nors dabar apsilankymai ligoninėse ir yra retesni, Laurynui jų visai pamiršti neteks. Maždaug kas pusmetį berniukas turi būti tikrinamas ir stebimas, kas ligos vėl neužpultų iš pasalų.
„Kaip tik šį mėnesį važiavome tikrintis, tai gera naujiena buvo ta, kad nuo operacijos įvyko pagerėjimai. Žinoma, visiškos ramybės nėra ir nebus, nes vis pagalvoji, ar neatsinaujins, ar nesubloguos, ar naktį nepakils temperatūra, ar dar kas nors neatsitiks. Yra tas nerimas ir baimės jausmas“, – neslepia Giedrė.
Ne tik atlikti tyrimai, bet ir Lauryno savijauta rodo, kad kol kas viskas klostosi gera linkme. Berniukas nenustygsta vietoje, daug šypsosi.
„Palyginti su tais laikais, kai tiek daug sirgdavo, dabar tos energijos yra gal net ir per daug, jis hiperaktyvus. Daug guvesnis, aktyvesnis, labiau bendraujantis, daugiau šnekantis pasidarė. Būna, kad ir tą patį brolį paskriaudžia, tai tikrai šiandien jaučiamės gerai“, – šypsodamasi pasakoja Giedrė bei tikisi, kad taip bus ir ateityje.
