Graži šeima, turinti daug planų ateičiai, dar daugiau svajonių ir net keturis gražius vaikučius. Likimas nepašykštėjo ir kasmet porai dovanojo po sveiką vaikutį: tris berniukus ir pagrandukę. O paskui tas pats likimas persigalvojo, jo šypseną pakeitė žiauri veido išraiška ir atėmė mamą iš ne ką tepaūgėjusių vaikų.
Taip trumpai galima apibūdinti Kęstučio Kačerausko iš Angirių (Josvainių seniūnija) istorijos pradžią.
Sveikata nesiskundė
Kęstutis pamena, kaip tą dieną pas jį į laukus atbėgęs vyriausias sūnus pasakė, kad mamytė guli vonioje susirietusi ir verkia.
„Iki tol mano žmona sveikata labai nesiskundė. Na, gal kartais nugarą paskaudėdavo ir tiek. O tada nuvežėme į ligoninę, gydytojai suteikė pirmąją pagalbą, atliko visus tyrimus, tačiau taip jau buvo lemta, kad po dviejų savaičių ji mirė, – skaudžiais prisiminimais pasidalijo Kęstutis ir tęsia pasakojimą. – Vyriausiąjį sūnų Donatą į pirmą klasę jau lydėjau aš vienas.“
Našlys, auginantis keturis vaikus, jau daugiau kaip dvejus metus neša visus buities ir būties rūpesčius ant savo pečių. Ir abiem tėvams pasirūpinti ketveriuke yra sudėtinga, o ką kalbėti apie vienišą vyrą...
Pinigų stygius, buities darbai, rūpestis, kur palikti vaikus ir dar daugybė kitų problemų užgula ant vieno žmogaus pečių. Tačiau žmogus negyvena dykumoje. Yra kaimynai, giminaičiai, yra seniūnija ir jos socialiniai darbuotojai. Nepaliko jie visi bėdoje ir Kęstučio šeimos.
Nepaliko vieno
K. Kačerauskas pasakoja, kad pusseserės atvyksta su lauktuvėmis kartą per savaitę, kaimynai taip pat bėdoje nepalieka, ištiesia pagalbos ranką.
„Neseniai Titas koją susižalojo, nuo laiptų nukrito. Iškvietėme greitąją, atvažiavo, išsivežė mus abu. O kaip grįžti paskui iš Kėdainių? Kaimynai atskubėjo į pagalbą“, – prisimena Kęstutis.
O dar daugiau jis gali papasakoti apie pagalbą, kurią suteikia Josvainių seniūnijos socialinė darbuotoja Virginija Cukanovienė. Kai tik iškyla kokia problema, tai Kęstutis ir eina pas Virginiją patarimo ar pagalbos prašyti.
O tų problemų apstu, kasdien tenka susidurti su nauju iššūkiu.
Trys mažieji: septynerių Titas, šešiametis Gytis ir penkerių metukų Inutė lanko Josvainių socialiniame ir ugdymo centre esantį darželį. Darželis Josvainiuose, o šeima gyvena Angiriuose. Atstumas nedidelis, tik aštuoni kilometrai.
Tačiau jis nedidelis tiems, kas turi automobilius, arba važinėja dviračiais. O trims mažamečiams – tai didelė kliūtis, norint saugiai pasiekti darželį. O ir tėtis juk ant dviračio nesusikraus visų trijų, nenuveš. Juolab kad pats tėtis kasdien dviračiu važiuoja iki „Agrošiltnamių“, ten jis dirba nuo balandžio vidurio.
Seniūnija išsprendė situaciją: kiekvieną dieną vaikai mokykliniu autobusiuku į darželį nuvežami ir parvežami.
Dienotvarkė susidėliojo į savo vietas: ryte vyriausiasis devynmetis Donatas važiuoja į mokyklą, mažieji į darželį, o tėtis į darbą. Vakare visi susirenka namuose.
Iškilo problema
Spėjo šeimyna apsiprasti, kai vėl iškilo problema: tėtis buvo informuotas, kad pasibaigus mokslo metams mažuosius iš darželio taip pat nebus kam parvežti.
„Ką daryti, – pasakoja Kęstutis. – Didysis jau gali vienas namuose pabūti, o štai kur mažuosius dėti? Nuvežti į darželį neturiu kuo, palikti vienus namuose taip pat negaliu. O kaip man į darbą eiti?
Štai šiandien (kalbėjomės su Kęstučiu birželio 12 d. – aut. past.) vaikus paskutinį kartą ketvirtą valandą parvežė iš darželio. Viskas. Rytoj jau nebegaliu eiti į darbą, o nuo liepos 1 dienos Josvainių socialinio ir ugdymo centro darželis atostogauja, ir vaikai turės vykti į vieną iš Kėdainiuose esančių darželių arba likti namuose. Ką man reikės daryti?“
Taip, klausimai tikrai sudėtingi. O svarbiausia, kad atsakymai reikalingi tuoj pat. Laukti nėra kada.
Šia problema susirūpino rajono Tarybos narė Adelė Štelmokienė. Ji jau ne vieną kartą šią šeimą aplankė ir stengiasi jai padėti.
Kodėl laukė iki paskutinės minutės?
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad problema iškilo ne dabar. Tik žmonės taip yra įpratę: laukia iki paskutinės minutės, o paskui jau griebiasi už galvos: ką dabar daryti?
Kovo 27 dieną Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu yra patvirtintas papildomo ugdymo įstaigų darbo grafikas birželio–rugpjūčio mėnesiais. Jame surašyta, kada darželiai neteiks ugdymo paslaugų. Ir papildoma informacija tame pačiame grafike: „Esant poreikiui gauti vaiko ugdymo paslaugas, prašome kreiptis į įstaigos direktorių iki birželio 1 dienos“. Visa informacija pateikta laiku.
Tėvai, kuriems reikėjo spręsti klausimą: į kokį darželį vesti vaikus, kol dabar lankomo darželio darbuotojai atostogaus, turėjo du mėnesius.
Per balandį ir gegužę buvo galima išspręsti ir darželio, ir pavėžėjimo iki to darželio klausimus. Bet, kaip dažniausiai būna, kol yra laiko, sėdim ir tylim, o paskui nustembam, kad visos problemos vienu metu kaip sniego lavina užgriūva.
Ir štai turime Kačerauskų šeimos situaciją: rytoj vaikų iš darželio nebeparveš.
Gelbsti socialinė darbuotoja
Rūpesčiu dalintis skuba Kęstutis pas Josvainių seniūnijos socialinę darbuotoją Virginiją Cukanovienę.
Ši jau įpratusi spręsti tokias „degančias“ problemas. Su šeima ji bendrauja ne vienerius metus.
Dar tuo metu, kai vaikų mama buvo gyva, Virginija apsilankydavo šeimoje, žinojo visus rūpesčius, kartu brido iš bėdų. Kai vaikai liko našlaičiais, socialinė darbuotoja lankosi dar dažniau.
Ji džiaugėsi, kai tėčiui pagaliau pavyko įsidarbinti, ji domisi, ar ko netrūksta vaikams. Štai ir dabar – kai problemą it karštą bulvę Kęstutis jai permetė į rankas, ilgai netruko.
„Jau suderinta ir sutarta, kad vaikai iki liepos 1 dienos iš Angirių į Josvainių darželį bus vežiojami tuo pačiu autobusiuku ir toliau“, – į mano klausimą atsako Virginija.
„O kas bus toliau, juk nuo liepos 1-osios iki rugpjūčio 24 dienos darželis neteiks ugdymo paslaugų?“
„Ir apie tai pagalvojome, radome išeitį. Nuo liepos 1-osios į darželį Kėdainiuose vaikus nuvešiu ir parvešiu aš pati. Turiu tarnybinį automobilį, todėl galiu pasirūpinti, kad trijulė saugiai pasiektų ugdymo įstaigą.
Nors negalima žurnalistui reikšti savo nuomonės ir nusistebėjimo, bet sunku susilaikyti tokioje situacijoje: „Bet juk tai du vasaros mėnesiai. O Jūs pati nesirengiate atostogauti?“
Atsakymas paprastas:
„Taip, planuoju atostogauti liepos mėnesį kelias dienas, tačiau jau iš anksto suderinau su Josvainių seniūnu, kad tomis dienomis vaikus į darželį nuvežtų jis. Visi dedame pastangas, kad tėvui, kuris vienas augina keturis vaikus, būtų suteikta pagalba.
Dabar Kęstutis galės dirbti, svarbu, kad tik nepritrūktų jam energijos ir nepristigtų noro rūpintis savo vaikais.“
Viskas eis sava vaga?
Problema išspręsta. Būtų galima dėti riebų tašką ir baigti. Bet atleiskite, gerbiami skaitytojai, negaliu, todėl šios pastraipos tegul neskaito tie, kuriuos erzina asmeninė žurnalisto nuomonė. Tegul jos neskaito ir tie, kurie nepakenčia, kai apie valstybės tarnautojus rašoma gerai.
Socialinė darbuotoja, prisiimanti pareigą du mėnesius vežioti vaikus į Kėdainius, tikriausiai negaus pagyrimo už tokį altruizmą, o Kęstutis tikriausiai ir kitą kartą iš anksto nepasiruoš galimoms, nors ir žinomoms permainoms.
Viskas ir toliau eis sava vaga: vienas prašys pagalbos, kitas ją teiks.
Sonata PATKAUSKAITĖ
