„Pirmas šuolis parašiutu buvo, kai man buvo 16 metų. Tai buvo dovana, bet aš jos labai norėjau. Man padovanojo tą šuolį, jo metu supratau, kad tai mano dalykas ir noriu tuo užsiimti. Tačiau tuo metu mano gyvenime atsirado kitas sportas – šuoliai su virve. Bet po 5 metų pilnu tempu startavau parašiutuose“, – pasakojimą pradeda Arvydas.
Vyras pasakoja, kad šuoliai su virvėmis jį taip užbūrė, kad tuo užsiiminėjo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
„Aukščiausias šuolis su virve buvo nuo olos Shaan Kaya – jos aukštis buvo 250 metrų. Palyginimui – tai būtų daugiau nei 80 aukštų namas. Kartu tai yra Lietuvos rekordas aukščiausio šuolio su virve. Pasaulio mastu yra ir aukštesnių šuolių padaryti“, – šypteli jis.
Ilgas pasirengimas pirmajam šuoliui
Praėjus 5 metams po pirmojo šuolio su parašiutu, Arvydas įgijęs patirties ir drąsos vėl išbandė šuolius su parašiutu.
„Pradėjęs šokinėti su parašiutu, jau žinojau, apie sparnuotus kostiumus, bet jei manęs per daug netraukė, net nežinau kodėl, gal atrodė per daug sudėtinga. Bet po pirmo šuolio supratau, kad šio sporto nepaleisiu ir noriu tobulėti toliau. Sekėsi labai gerai net ir pirmo šuolio metu. Mačiau potencialą, kad tikrai bus ką veikti“, – pasakoja jis.
Šokant su parašiutu skrydis iš 4 km aukščio užtrunka apie 60 sekundžių, o šokant su sparnuotu kostiumu skrydis prailgėja net 3 kartus – iki 180 sekundžių.
Tam, kad žmogus galėtų išbandyti šuolį su specialiu sparnuotu kostiumu, pirmiausiai teks įvaldyti šuolį su parašiutu. Žmogus turi turėti bent 200 šuolių ir išklausyti parašiutininko parengimo programą. Tai reikalinga, kad žmogus sugebėtų valdyti savo kūną ore.
„Tam šuolių skaičius ir skirtas. Aš manau, kad jis gal ir per mažas šiek tiek, nes kai kuriems žmonėms reikėtų ir daugiau šuolių su parašiutu, kad galėtų startuoti su sparnuotu kostiumu.
Kai turi 200 šuolių, kreipiesi į instruktorių, jis paaiškina visą programą, pasako, kokios yra galimos pavojingos situacijos ir kaip jų galima išvengti. Visą teoriją išgirdęs lieki pats ir niekas tau nebegali padėti. Instruktorius turi tik nufilmuoti tavo šuolį ir po jo papasakoti, kas buvo blogai ir ką galima tobulinti.
Dažniausiai daromas vienas šuolis pamatyti ar gebi valdyti savo kūną. Jeigu ne, instruktorius su tavimi dar šokinėja ir aiškina, kas negerai. O vėliau lieki pats ir tobulėji savarankiškai“, – pasakoja Arvydas.
Reikalinga parašiuto pagalba
„Pas mus tobulėjimas pasireiškia tuo, kad pradedame didinti kostiumus: pradedame nuo mažiukų, kuriuos valdyti labai lengva ir paskui didiname sparnus, su kuriais galime ir ore ilgiau išbūti, ir toliau nuskristi“, – sako vyras.
Pats Arvydas naudojasi didžiausiu sparnuotu kostiumu, skirtu pramoginiams šuoliams. Didesni kostiumai naudojami tik varžybose, kuriose siekiame nuskristi kuo didesnį atstumą ar reiki išvystyti tam tikrą greitį.
Vis dėlto net ir šokant su tokiu kostiumu parašiutas yra reikalingas. Be jo nusileidimas būtų beveik neįmanomas.
„Žmogus negali nusileisti saugiai ant žemės tik su sparnuotu kostiumu skirtingai nei paukščiai ar voverės skraiduolės, kurių kūno svoris yra pakankamai mažas.
Žmogui neužtenka ištiesti visas plėves, kad greitis būtų sumažintas iki tiek, kad galėtume saugiai pristabdyti prie žemės. Bet kuriuo atveju naudojamės parašiutais. Juos išsikleidžiame ir nusileidžiama“, – sako jis.
Tokie šuoliai gali būti vykdomi visuose parašiutininkų klubuose – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Marijampolės. Dažniausiai šuolininkai su sparnuotais kostiumais dažniausiai renkasi Kauno parašiutininkų klubą, nes jis turi didžiausią lėktuvą, kuris gali pakelti į 4 km aukštį.
„Kituose klubuose lėktuvai dažniausiai gali pakelti tik į 3 km aukštį. Tas vienas kilometras papildomo aukščio duoda daugiau laiko pasimėgauti kritimu“, – šypsosi Arvydas.
Įspūdingiausi vaizdai – šokant nuo uolos
Praėjus keliems metams nuo šuolių su sparnuotu kostiumu pradžios, Arvydas susidomėjo formaciniais šuoliais – tai tokie šuoliai, kurių metu, ore grupė sportininkų formuoja įvairias geometrines figūras.
„Iš pradžių šokinėjau vienas, bet vėliau atsibodo ir pradėjome šokinėti su komandos nariu dviese. Pašokinėji dviese, tada atsibosta – pradedi trise šokinėti. Vėliau jau pradedi galvoti, ką mes galime padaryti ore, todėl būdami jau trise, keturiese ar penkiese susikimbame rankomis ir bandome išgauti figūras.
Tačiau rimtos figūros prasidėjo, kai nuvykau į Olandiją, Texel salą. Ten vyko vienas didžiausių renginių skirtų sparnuotiems kostiumams ir ten susirinko daugiau nei 100 žmonių. Šio renginio metu teko ir 18 žmonių grupėje skraidyti. Kai skrendi tokioje grupėje, atrodo, kad skrendi dideliame paukščių būryje“, – pasakoja jis.
Pasak vyro, šuoliai iš lėktuvo ir šuoliai nuo olų yra labai skirtingi. Kai šoki iš lėktuvo, per dieną gali padaryti nuo 5 iki 10 šuolių. Vos nusileidęs ir susilankstęs parašiutą ir vėl gali kilti.
„Keliasi į orą ir šoka daug žmonių, gaunasi toks kaip konvejeris ir visiems labai smagu. O šuoliuose nuo uolos tokio greičio nėra ne turi pirmiausiai užsikarti ant tos uolos, grupiniai šuoliai nevyksta, turi šokti vienas. Tačiau gamtos grožis užburia.
Realiai mano tikslas tobulėti šuoliuose iš lėktuvo, kad galėčiau šokinėti nuo olų. Man daugiau žavesio turiu šuoliai nuo uolų, tiek grožio, tiek adrenalino ir nuotykių prasmėmis. Panašiai, kaip alpinistai kopia į kalnus ir taip užkariauja viršūnes, mums reikia nušokti, kad pajaustumėme, kad mes jį įveikėme“, – sako Arvydas.
Iš tiesų, šuoliai nuo uolų yra kur kas pavojingesni nei šuoliai iš lėktuvo.
„Man pačiam neteko patirti nemalonumų, nes tam labai ruošiamės. Pats stengiuosi saugiai šokinėti, nesu visiškai nutrūkęs. Stengiuosi pasirinkti ir geriausias oro sąlygas, ir patį skrydį, turiu planus A ir B.
Per visą savo šuolių istoriją tik vieną kartą atsarginį parašiutą skleidžiau. Tai nutiko šuolio iš lėktuvo metu, kai stropos susisuko taip, kad teko parašiutą atkabinti, nes nebebuvo tiek aukščio, kad galėčiau jį tvarkyti“, – ekstremalią situaciją prisimena vyras ir priduria, kad iki šiol įspūdingiausias šuolis įvyko Graikijoje, Zakynthos saloje, kur jį pakerėjo privataus paplūdimio ir dužusio laivo vaizdas.
Žmonės neslepia nuostabos
Nors iš pradžių Arvydo artimiesiems buvo baisu ir keista, tačiau dabar be šio pomėgio jo paties net nebeįsivaizduoja.
„Baisumas buvo iš nežinojimo, kaip viskas vyksta, nes jeigu žmogui pasakai, kad iš lėktuvo šokinėji su parašiutu, gali atrodyti keista šokti iš skrendančio lėktuvo. Vėliau šuolių buvo tiek daug, kad šeima įprato. Jie mato, kad viskas vyksta saugiai. Daugeliui atrodo, kad tai natūrali mano veikla“, – sako jis.
Tačiau Arvydo draugus nustebinti būtų jau sunku – jie patys pametę galvą dėl ekstremalių veiklų. Didžiausią nuostabą šuoliai nuo olos sukelia turistams, kurie tampa jų liudininkais.
„Kai nuvažiuoji į užsienį ir šoki nuo uolos, mus dažniausia mato turistai. Aišku, jų akys būna išsipūtusios, prieina paklausia, kaip viskas vyksta, kaip žmogus gali skristi į priekį.
Ar šuoliuose iš lėktuvo, kai ateina žmogus nušokti vadinamuoju tandemu, jie mato ir tuos žmones, kurie šoka su sparnuotais kostiumais. Tenka išgirsti, kaip jie šnabždasi: „Žiūrėk, čia su tuo kostiumu“. Daugelis tiesiog nustemba, kad tuo užsiimti galima ir Lietuvoje“, – sako Arvydas.
Šie metai tampa iššūkiu šuoliams – gali būti, kad koronavirusas sutrukdys keliauti į užsienį ir ten atlikti šuolius iš lėktuvų ar nuo uolų. Pasak vyro, dėl to gali nukentėti jo įgūdžiai – raumenys gali pamiršti, ką ir kaip daryti.
„Kelionės šiais metais visiems žmonėms kertasi, todėl mes šokinėti vykdavome atsižvelgia į rekomendacijas, į kurias šalis galima keliauti. Liepos mėnesį buvo laisvesnis judėjimas, todėl buvome Italijoje, Slovėnijoje. Mes vykstame pagal visas rekomendacijas. Šią žiemą tikriausiai teks pamiršti Portugaliją arba Ispaniją, nebent kažkas pasikeistų iki gruodžio ar sausio galo. Jeigu nepasikeis, reikės ieškoti kažkokių alternatyvų, bet jų atsiranda visada.
Labiausiai nukenčia vadinama raumenų atmintis. Nors žmonės sako, kad čia kaip važiavimas dviračiu – neįmanoma pamiršti, bet jeigu tu nevažinėji dviračiu 10 metų, tai ant jo pagaliau atsisėdęs nevažiuosi taip lyg būtum važinėjęs kasdien. Įpratimo tam reikia. Čia lygiai tok pats dalykas – įgauni įgūdį, kurį išmoksti greitai daryti. Kad tas įgūdis nedingtų ir viską darytum automatiškai, nereikėtų galvoti, kaip čia tą kostiumą pasukti į kairę, reikia praktikuotis“, – šypteli jis.
