Pašnekovas atviras: taip, kaip gyvena ir mąsto dabar, buvo ne visada. Vietoj bėgiojimo ankstyvais rytais ir knygų skaitymo jis rinkosi cigaretes ir alkoholį. Dėl gyvenimo nesėkmių kaltino visus, išskyrus save. Tačiau vieną dieną suprato, kad laikas imtis pokyčių.
„Mes juk turime internetą ir aš tiesiog pagalvojau, kodėl man nepabandžius išsiaiškinti, kaip gyvena sėkmingi žmonės. Pamačiau tūkstančius paieškos rezultatų ir supratau, kad vietoj to, jog ieškočiau priežasčių, kodėl negaliu toks būti, galiu tais patarimais pasinaudoti“, – permainų gyvenime pradžią prisimena R. Šarauskas.
Nesistengia būti tobulu
Pradėjęs domėtis sėkmingų žmonių gyvenimo įpročiais, Rokas suprato, kad dauguma dalykų, kuriais jie vadovaujasi kasdienybėje, yra visiškai nemokami.
„Jie tiesiog anksčiau keliasi ar skaito daugiau knygų, nes supranta, kad jos yra vienas geriausių šaltinių, iš kurio galima gauti daugiausiai žinių“, – dėsto pašnekovas.
Būtent knygos labiausiai pakeitė ir Roko gyvenimą. Jose jis atrado naujas idėjas, įkvepiančias mintis, kitų žmonių patirtį ir žinias.
„Viena gražiausių idėjų knygos formate yra ta, kad žmogus, pragyvenęs 40 ar daugiau metų, sukaupęs daug patirties, gauna galimybę ja pasidalinti išleisdamas knygą. 400-500 puslapių knygoje jis išsako visas geriausias savo mintis ir leidžia tau jas įsisamoninti už 5-8 eurus. Tai man visiškai nerealu“, – susižavėjimo neslepia kaunietis.
Rokui į atmintį įsirėžusi filosofo Alaino de Bottono mintis, kad gyvenime nereikia būti tobulu, užtenka būti pakankamu. Tuo jis siekia vadovautis ir savo gyvenime.
„Niekada nebus taip, kad pasieksi galutinį tikslą, nes pasaulis nenustoja keistis. Tad užtenka būti pakankamu draugu, vyru, žmona ar kažkokiu vadovu. Ir kai suprasi, jog esi pakankamai atlikęs savo pareigą, tada visas pasaulis gali pasirodyti nušvitęs vaivorykštės spalvomis“, – svarsto vaikinas.
Atsisakė cinizmo
Rokas ne tik skaitė vis daugiau knygų, bet ir pradėjo bėgioti. Prieš tai daug nesportavęs ir žalingų įpročių turėjęs kaunietis išsiugdė įprotį ankstyvus rytus pradėti bėgimu ir taip per metus nubėgo net 1700 kilometrų. Jis sako, kad knygos ir bėgiojimas padėjo atsisakyti cinizmo, kurio anksčiau jo gyvenime netrūko.
„Pradėjau daugiau viskuo domėtis, klausinėti, ieškoti atsakymų ir panašiai. Nebijojau ir negalvojau, kad man kas nors nepavyks. Ir taip po truputį tas cinizmas, noras visus kaltinti dėl savo bėdų, nuolatos ieškoti pasiteisinimų išėjo iš mano galvos“, – pasakoja R. Šarauskas.
Pradėjo lankytis vaikų globos namuose
Vieno bėgiojimo metu Rokui kilo mintis apsilankyti vaikų globos namuose ir praleisti laiko su ten gyvenančiais vaikais. Aiškaus atsakymo, kodėl jo akys nukrypo būtent į šią sritį, pašnekovas neturi, tačiau sako, kad jam patiko matyti pokyčius ir rezultatą jau po pirmo apsilankymo.
„Pavyzdžiui, sporto klube turi lankytis bent mėnesį, kad pamatytum kažkokį matomą rezultatą, prasmę ir liktum ten. O vaikų globos namuose užtenka apsilankyti vieną kartą, pabūti kelias valandas ir kitą kartą vaikai patys atbėga pas tave, apsikabina per kojas. Tada supranti, kokią didelę reikšmę jiems gali turėti, jei lankysiesi pas juos savaitę, mėnesį, metus“, – dėsto vaikinas.
Pašnekovas atskleidžia, kad jį sužavėjo tai, jog visiškai maži dalykai, tokie kaip laikas ar dėmesys, vaikams reiškia tiek daug ir galbūt net įkvepia juos ateičiai. Rokas sako, kad laikas vaikų globos namuose ir jam pačiam leido geriau pažinti save.
„Laikas su jais man savotiškai leido save testuoti. Reikėjo priimti vienokius ar kitokius sprendimus, o matant rezultatą, svarstyti, ar jie pasiteisino, ar ne. Vaikai geriausiai mokosi stebėdami kitus, dažniausiai autoritetą jiems turinčius asmenis, jų elgsenos modelius chaotiškose situacijose, nes būtent tai jį ir sutveria – kito matymas, kaip jis elgiasi chaotiškose situacijose, kaip susitvarko su problemomis. Jie mokosi ir vėliau patys taip elgiasi atsidūrę panašiose situacijose“, – teigia R. Šarauskas.
Anot Roko, jam labai svarbu palaikyti su savo mažaisiais draugais ryšį, pozityvų jų mąstymą. Tai jis daro ir nuotoliniu būdu: šiuolaikinės technologijos net ir būnant, pavyzdžiui, kur nors Amerikoje leidžia bendrauti, o kartais tas bendravimas turi stebuklingų galių vaikams ir jų kasdienybei.
Įkūrė paramos fondą
Kaunietis sako, kad noras dirbti su jaunimu vis stiprėjo, todėl jis savo gimtajame mieste pradėjo ieškoti organizacijos, dirbančios su vaikais, kurioje galėtų savanoriauti.
„Man pasakė, kad tokios galimybės suteikti negali ir pasiūlė, kad galiu paaukoti bankiniu pavedimu ar kažkaip kitaip. Bet aš maniau, kad tai neduos tokios didelės pridėtinės vertės, kurią duoda gyvas susitikimas. Todėl padėkojau už pasiūlymą ir supratau, kad pačiam reikia atsiraitoti rankoves ir kibti į darbus“, – kaip gimė jo vardo paramos fondas pasakoja Rokas.
Vaikinas išsiaiškino, kaip reikia kurti paramos fondo veiklą, kaip pildyti dokumentus, kaip įtraukti savanorius ir panašiai. Pamažu vis daugėjo norinčių prisijungti, tačiau pasitaiko atvejų, kai nemaža dalis jų ir atkrenta.
„Mes iškart pasakome, kad savanoris pas vaiką negali pasirodyti tada, kai jam pačiam to reikia. Vaikas tokių žmonių jau turėjo ir tai yra jo tėvai. Todėl prašome, kad savanoris į mėnesį bent kartą ar du bendrautų su vaiku, pasiimtų ir važiuotų su jais į gamtą ar kiną, tiesiog kartu leistų laiką“, – dėsto R. Šarauskas.
Paramos fondo veikla neapsiriboja tik laiku, kurį savanoriai leidžia su vaikais, augančiais vaikų globos namuose. Rokas su komanda stengiasi integruoti tuos vaikus į visuomenę, suteikti jiems galimybę bendrauti su vaikais, kurie auga su tėvais. Paramos fondo pinigus jie skiria jauniesiems talentams, kurie, pavyzdžiui, negali nusipirkti krepšinio batų ar sumokėti už šokių pamokas. Taip pat jie veža vaikų grupes į įvairias įmones ir pasakoja jiems, kaip jose viskas vyksta iš vidaus.
„Darbuotojai pasako ir parodo vaikams, kad jie nėra kažkokie magai ar unikalūs bičai. Jie tiesiog daugiau pasimokė, pasistengė ir pasiekė vienokias ar kitokias pozicijas. Ir tada vaikai supranta, kad ir jie gali ten atsidurti, jei tik labai to norės“, – su užsidegimu pasakoja Rokas.
Mato prasmę mažuose dalykuose
Paklaustas, ką jam duoda darbas su jaunimu ar laikas, praleistas vaikų globos namuose, vaikinas sako, kad taip jis gali prisidėti prie to, kokį gyvenimo kelią ateityje pasirinks tie vaikai.
„Dėl to, kad tu praleidi tą laiką su vaikais, gali atsitikti taip, kad tas vaikas ateityje nedauš tavo automobilio lango ir nenorės ko nors pavogti. Galbūt jis su tavo dukra eis į universitetą ir laikys egzaminus. Vien dėl tų kelių valandų, kurias tu jam paskyrei“, – prasmę savo veikloje mato pašnekovas.
Jis pasidalija ir viena istorija, kuri nėra susijusi su jo paramos fondo veikla, bet privertė jį susimąstyti, o kartu ir pasidžiaugti, kad pakeitė savo gyvenimo būdą ir mąstymą.
„Vieną rytą bėgiojau ir pamačiau pagyvenusio amžiaus moterį, kuri rinko kaštonus. Jai buvo sunku pasilenkti, todėl aš pribėgau prie jos, pasisveikinau ir pasisiūliau padėti. Ji man padėkojo, o labiausiai nustebino jos žodžiai: „Tave Dievas tikriausiai atsiuntė“. Ir aš galvojau: malonu, kad tu taip manai, bet jeigu tik tiek reikia kitam žmogui, jei jis elementarią pagalbą prilygina Dievo rankai...man tai neužtruko nei minutės, bet privertė susimąstyti. Tai dabar tikrai galvoju, kad yra smagu gyventi tomis mintimis, kuriomis gyvenu, ir prisidėti prie tokių mažų dalykų“, – pasakoja Rokas.
Vaikinas tikisi, kad vis daugiau žmonių supras, jog padėti kitiems nieko nekainuoja, bet gali labai daug duoti.
„Kiekvienas iš mūsų, dabar bent jau man taip atrodo, esame kaip žvakės. Mes visą laiką degame. Ir kai tu degi, su šita degančia žvake gali pridegti tūkstančius kitų žvakių. Ir nuo tavęs vaškas visai nepamažės“, – mąsto R. Šarauskas.
