Rašyti apie sovietinio režimo požiūrį į žmogų ir šeimą, politiškai angažuotą ir selektyvią teisingumo sistemą paskatino Biržuose gyvenančios Ritos Jakubauskienės tėvų šeimos istorija. Atsitiktinai į moters rankas patekę prieš šešiasdešimt metų rašyti Biržų teismo dokumentai jai vėl atgaivino skaudžius vaikystės išgyvenimus.
Praeities aidas
Ritos tėvai – Petras ir Alvina Garjoniai – susituokė 1942 metais ir gyveno greta Suosto esančiame Bobėnų kaime. Čia gimė jų sūnūs Adolfas ir Petras bei jaunylė Rita.
Petras Garjonis 1944 metais išėjo į mišką, nuo rudens buvo Jono Krivicko vadovaujamo būrio partizanas. Anot R. Jakubauskienės, jai teko skaityti suimto šio būrio partizano Antano Mikašiaus tardymo protokolą. Ten minimas ir jos tėvas. „Aš domėjausi, koks tolimesnis šio žmogaus likimas. Sužinojau, kad jo tėvai buvo suimti, tėvas kankinamas mirė kalėjime, motina buvo ištremta. Ištremtas Antanas į Lietuvą nebesugrįžo, mirė tremtyje“, – sakė moteris. Mano tėvas buvo partizanas, tačiau vėliau legalizavosi pagal amnestiją 1946 metų vasarą. Jo du broliai, grįžę iš karo, įkalbėjo Petrą eiti pasiduoti, patys jį nulydėjo“, – apie tėvo gyvenimą pasakojo R. Jakubauskienė.
Tuo metu Petras Garjonis represijų už dalyvavimą pasipriešinimo kovose nesulaukė, tačiau praeitis jį pasivijo po gero dešimtmečio. „Tėvai turėjo 14 hektarų žemės. Tėvas buvo stalius, prie namų pasistatė dirbtuves. Kai steigė kolūkius, žemę atėmė, mama įsirašė į kolūkį, o tėvas – lyg ir ne. Gal formaliai ir skaitėsi kolūkiečiu, bet dirbti nėjo. Jam užteko ir staliaus darbo. Neprotingai pasielgė – reikėjo kraustytis su visa šeima į Biržų miestą.
Aš tai viską atsimenu. Buvo 1958 metų rugpjūtis, jau 9 metai, kaip kolūkiai egzistavo. Tada pas mus atėjo trijų žmonių komisija rašyti protokolo, esą Garjonio gyvuliai išmindžiojo kolūkio kviečius ir dabar reikia suskaičiuoti nuostolius. Iš tiesų jokie gyvuliai laukų nemindžiojo, tik vištos buvo nubraidžiojusios tokį lauko kampą, apie vieną arą. Mama atėjusius pasitiko kieme, o tėvas remontavo stogą, kalė gontus. Taip ir nulipo su plaktuku rankoje, burnoje vinis įsikandęs. Ištraukė tą popierių iš rankų, kad perskaitytų, gal ką ir pasakė supykęs tiems žmonėms. Šie išėjo, o vėliau tėvas gavo šaukimą į teismą“, – vaikystės istoriją pasakojo ponia Rita.
Baisusis nusikaltimas ir bausmė
Ploname popieriuje išspausdintas teismo nuosprendis nuo laiko jau kiek pablukęs, bet dar lengvai įskaitomas. Jame sakoma, kad P. Garjonis, gyvenantis Bobėnų kaime, kaltinamas pagal Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos (RTFSR) Baudžiamojo kodekso (BK) 731 straipsnio 1 dalį.
Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje iki 1961 metų galiojo RTFSR Baudžiamasis kodeksas, pagal ji buvo šaudomi ir tremiami laisvės kovotojai, baudžiami nepaklusę valdžiai krašto gyventojai. Minėta RTFSR BK 731 straipsnio 1 dalis skamba taip (vertimas iš rusų kalbos): „Grasinimas nužudyti, sunaikinti turtą arba smurtas pareigūnų arba visuomenininkų atžvilgiu, taikytas norint sustabdyti jų tarnybinę ar visuomeninę veiklą, arba pastangos šias veiklas pakeisti grasintojo naudai, priklausomai nuo aplinkybių ir grasinimų pobūdžio, užtraukia bausmę: – pataisos darbai iki šešių mėnesių arba bauda iki 300 rublių arba nutrėmimas iš tos vietovės į kitą iki trejų metų“.
Nuosprendyje sakoma, kad atėjus komisijai, susidedančiai iš Suosto apylinkės vykdomojo komiteto pirmininko Piligrimo, „Suosto“ kolūkio agronomės Černiauskienės bei revizijos komisijos pirmininko Beliako, nustatyti kviečiams padarytų nuostolių, kaltinamasis P. Garjonis grasino komisijos nariams nužudymu, jei pastarieji panašiu reikalu ateis dar kartą.
Teismas laiko tokį kaltinimą įrodytu, remdamasis liudininkų parodymais. Vienas iš kaltės argumentų – kaltinamasis laikė rankoje plaktuką, o Černiauskienei ištraukė iš rankos popierių. Kitas, baisesnis nusikaltimas buvo tas, jog „einant Garjonis grasinančiu tonu šaukė ant komisijos (Piligrimo, Černiauskienės ir Beliako), kad „man kalėjimas ir mirtis, o aš jus, komjaunuolius ir komunistus, išžudysiu“. Nors liudininkas Beliakas toliau teigia grasinimo komunistams ir komjaunuoliams nenugirdęs, teismo tai neįtikino. Atsirado ir kitų „geradarių“, savų Judų. Dokumente užfiksuota, jog „iš liudytojo Savicko parodymų seka, kad Garjonis ir anksčiau (1954 ar 1955 m.) yra pareiškęs, kad komunistams reikia duoti ir jis padėsiąs“.
Priminta ir partizaniška praeitis: „Iš saugumo organų pažymos matosi, kad P. Garjonis nuo 1944 m. gegužės mėn. iki 1946 m. dalyvavo lietuviškoje nacionalistų ginkluotoje bandoje skyriaus vado pareigose“. Kaip nusižengimas pažymėta, kad žmogus nenoriai eina dirbti į kolūkį: „Garjonis 1958 m. iki rugsėjo mėn. 1 dienos yra išdirbęs tik 69 darbadienius ir tai su savo mažamečių vaikų, kurie dirba kolūkyje, o jų išdirbti darbadieniai rašomi Garjonio vardu, pagalba“. Itin iškalbinga yra baigiamoji nuosprendžio dalis, kurioje apibendrinama teisiamojo kaltė: „Iš viso aukščiau išdėstyto seka, kad Garjonis ne tik kad nėra kolūkiui naudingas, bet žalingas: Garjonis savo veikla trukdo tinkamai dirbti tarybiniams darbuotojams ir kolūkio aktyvui.
Todėl teismas laiko tikslingu Garjonio atžvilgiu taikyti nutrėmimą su privalomu apgyvendinimu kitose vietovėse, kurias parinks Vidaus reikalų Ministerijos organai, nes tik tokiu būdu nors laikinai galima išvengti Garjonio antivisuomeninės veiklos ir sudaryti tinkamas sąlygas „Suostų“ kolūkyje dirbti tarybiniams darbuotojams bei kolūkio aktyvui“.
Jei žmogus kolūkiui nenaudingas, jį reikia ištremti. Tokia logika vadovaudamasis Biržų teismas skyrė P. Garjoniui griežčiausią šiame straipsnyje numatytą bausmę – trejus metus tremties. „Jau vėliau pasakojo, kad valdžia svarstė maždaug taip – jei nubausime Garjonį kolūkyje atidirbti, vis tiek į darbą neis, vaikai atidirbs. Jei skirsime baudą – susimokės. Tai jį reikia rimtai pamokyti, pačią aukščiausią bausmę skirti. Tėvo nesuėmė, vėliau jis gavo šaukimą prisistatyti į Biržų miliciją išvežimui. Mama ir vyresnysis brolis Adolfas ji išlydėjo, tėvas buvo išsiųstas į Tiumenės srities Išimo miestą“, – sakė R. Jakubauskienė.
Teismo dokumente nurodyti ir du posėdyje dalyvavę liaudies tarėjai – Čalkauskaitė ir Jasiūnas. „Mokytoja Monika Čalkauskaitė kilusi iš mūsų Bobėnų kaimo. Nesuprantu, kodėl ji neatsisakė tame teisme dalyvauti, juk savo kaimo žmogų teisė, su mano mama tą pačią pradinę mokyklą lankė. Bronius Krivickas buvo mamos klasiokas, vėliau, jau dirbdamas gimnazijoje, su Monika kurį laiką draugavo. Vienam mano pažįstamui ji yra sakiusi, kad esą ją saugumiečiai nugirdė ir privertė dalyvauti šitame teisme. Esu girdėjusi, kad M. Čalkauskaitė turėjo artimų bičiulių abiejose pokario fronto pusėse“, – svarstė R. Jakubauskienė.
Gyvenimas iširo
„Gyvenimas susijaukė. Niekas nežiūrėjo, kad lieka trys nepilnamečiai vaikai su viena motina. Sunku gyventi buvo. Bet tie nepritekliai labai suvienijo visą šeimą. Man tėvo trūko, apie ji pagalvojus vis verkti norėjosi. Retkarčiais tėvas laišką parašydavo, kokią dovanėlę atsiųsdavo“, – pasakojo ponia Rita, kuriai tuo metu buvo devyneri metai. Brolis Petras norėjo stoti į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. O charakteristikoje įrašė, kad jis – bandito sūnus. Kas su tokia žyme mokytis priims? Gerai, kad pavyko įstoti į jūreivystės mokyklą Kronštate. Rinkosi tokią mokyklą, kur visą išlaikymą duoda.
Motina ne ką padėti galėjo, nes šeima iširo, tėvas po tremties į šeimą nebegrįžo“, – sakė R. Jakubauskienė. Kad jos tėvo praeitis nepamiršta, moteris sakė pajutusi tik vieną kartą. „Mūsų kaime vieno ūkininko dukra 1940 metais įsimylėjo komunistą, ėmė lakstyti raudonais kaspinėliais pasipuošusi, nors kartu su mano mama priklausė Suosto jaunalietuvių skyriui.
Mergina pastojo, tėvai ją iš namų išvarė. Pagimdė dukrą, sunkiai išgyveno. Tas jos mylimasis traukdamasis su rusais 1941 metais žuvo. Kai atėjau dirbti į Biržų rajono Švietimo skyrių, kilo skandalas: viena moteris šaukė, kad ją, žuvusio tarybinio aktyvisto vaiką, atleidžia, o bandito dukterį priima. Tai buvo ta mūsų kaime gimusi mergaitė“. „Tokioms šeimoms tada nebuvo ramybės, praeitis buvo nuolat primenama, kerštaujama. Tėvo charakteris buvo nelengvas, bet ar dėl to žmogų reikia ištremti? Jei ne tremtis, gal tėvai nebūtų išsiskyrę, o ir visos šeimos gyvenimas būtų lengvesnis buvęs“, – svarstė R. Jakubauskienė.
