Tiesa, pats Vilmantas basakojyste susidomėjo šiek tiek kitaip. Po ekonominės krizės 2008 metais pradėjo ieškoti, kaip perorientuoti turėtą verslą, kad jis būtų aktualus ir naudingas Lietuvos gyventojams. Kadangi pats sportavo ir domėjosi sportine avalyne bei drabužiais, šią kryptį ir pasirinko.
Norėjo išmokti parduoti batus
Vyras sako, kad norėdamas parduoti batus, pirmiausia turi žinoti, ką perki pats ir kaip konsultuoti klientą, kad jis išsirinktų tinkamus batus.
„Prieš daugiau nei 6 metus aš turėjau pereiti apmokymus Vokietijoje, kuriuose supratau, kad viskas prasideda nuo judesio ir judesys yra svarbiausias. Čia yra judesio analizės mokslas. Lietuvoje tuo domimasi nedaug, tačiau vakaruose šis mokslas yra senesnis nei 50 metų.
Pirmasis į Lietuvą parsivežiau judesio analizę ir prieš perkant batus liepdavau išsitirti, kaip judame natūraliai. Be to, tyrimo batų neparduodavau ir neparduodu iki šiol, nes mes turime žinoti, kaip judame natūraliai, ir tik tada galvoti apie batus“, – sako jis.
Tačiau studijuojant judesį jam pačiam pradėjo kilti įvairūs klausimai, pavyzdžiui, kodėl reikia avėti batus? Po kurio laiko jis priėmė išvadą, kad batai riboja jo judesius ir jis nutarė išbandyti basakojystę.
Nebereikia ir kojinių
„Prieš 4–5 metus prasidėjo išėjimai į lauką basomis vasarą, tada pamačiau, kad galiu išbūti basas visą dieną, iškart ir geriau jaučiuosi, energija gera. Taip vis didinau buvimo basomis laiką“, – pasakoja sveiku gyvenimu būdu užsiimantis vilnietis.
Iš pradžių basomis jis vaikščiodavo šiltuoju metų sezonu, o prieš dvejus metus nusprendė nesiauti batų net ir žiemą.
„Kai pasivaikštai visą pavasarį, vasarą ir rudenį basas, pasikeičia kūno termoreguliacija. Pirmą žiemą apsiaviau batus ir buvo baisus diskomfortas, nes pėdos pradėjo smarkiai prakaituoti ir ėmė, negražiai pasakysiu, labai smirdėti. Buvo labai nemalonu, per dieną reikėjo plauti kojas irgi po kelis kartus. Koja buvo atpratus nuo tokio įrėminimo“, – prisimena jis.
Paklausus, kaip su jo sprendimu susitaikė šeima, vyras juokauja, kad iki šiol namuose jis turi vieną kojinių stalčių, nors jų jau nebenešioja.
„Žmona tikisi, kad grįšiu dar į normalų gyvenimą“, – juokiasi jis.
„Iš pradžių buvo klausimai ir nusistebėjimai, bet prie visko gyvenime priprantama. Ir aš pripratau vaikščioti be batų, ir žmona su vaikais priprato, kad aš vaikštau basas“, – sako jis.
Vaikams liepdavo basiems eiti ant sniego
Iš tiesų, kartais prie Vilmanto prisideda ir kiti šeimos nariai. Vyras pasakoja, kad dar prieš 10 metų visada vos iškritus pirmajam sniegui, liepdavo vaikams bėgti į lauką pabėgioti per jį basiems.
„Tai vaikams labai įstrigo ir jie laukdavo sniego, nes žinodavo, kad eis pabėgioti. Vaikai to laukdavo ir jie labai greitai tai priėmė. Dabar taip yra ir su vaikais stovyklose, jie labai greitai prisitaiko, priima naujoves.
Mes su jais vaikštome ir po kankorėžius, ir per akmenis. O grįžtant prie šeimos, jie priėmė kaip ir visi kiti žmonės – stebėjosi, bet kai paaiškinau, kodėl taip darau, suprato“, – sako jis.
Mitas apie nešvarias gatves
Gali atrodyti, kad Vilmantas ant savo pėdų turi gausybę žaizdelių, kurias palieka įvairios ant gatvės numestos šiukšlės, tačiau vyras tikina, kad taip nėra – netgi atvirkščiai, Vilniaus gatvės yra neįtikėtinai švarios.
„Iš tikrųjų, tai mitas, kad pas mus yra purvinos ar nešvarios gatvės. Aš visada vaikštau basomis ir mieste, ir visur. Žmona per sezoną man ištraukia vieną arba daugiausiai dvi stiklo šukes, nors neišeitų jų pavadinti šukėmis, nes tai buvo mažyčiai stiklo gabaliukai, ar kokio kankorėžio dalelę, ar mažą spygliuką.
Net einant per asfaltą visi purvai taip nusitrina, kad grįžus namo nebėra, ko plauti. Mitas, kad mūsų gatvės yra labai purvinos. Dabar, kai lyja lietus, aš 5 kartus per dieną nusiplaunu kojas, nes brendu per balas. Laimės hormonų labai daug gaunu“, – vis daugiau basakojystės privalumų įvardija jis.
Dėl basų kojų – susitikimas su vaikų teisių tarnyba
Tiesa, vyras vis dar turi vieną porą batų ir ją naudoja tik specialioms progoms, pavyzdžiui, einant į laidotuves ar lankantis vaikų mokyklose.
„Po keturių metų basakojystės, dalyvaudamas laidotuvėse apsiaviau batus, kad atrodyčiau higieniškai, tai žmonės buvo šokiruoti, kad ne basas. Apsiavęs batus tik pastebėjau, kad ji padidėjo į plotį, nes ji nebėra nuolat suspausta“, – sako jis.
Kol artimieji stebisi, kad Vilmantas ateina apsiavęs batus, kiti dėl basų kojų kaltina jį nebūtais dalykais. Pavyzdžiui, Vilmantas yra išvytas iš parduotuvės, nes atrodė „nehigieniškai“, o mokyklos direktorius dėl basakojystės net apkaltino jį girtuokliavimu.
„Nuėjęs pasikalbėti į mokyklą, direktorių įspėju, kad kitą kartą ateisiu basas, nes esu basakojis ir visus metus neaviu batų. Jie tai supranta ir problemų nekyla. Vis tiek dažniausiai žmonės pasitinka pagal išvaizdą ir palydi pagal protą, todėl pirmiausiai einu taip, kad jiems nekiltų per daug klausimų.
Tačiau vienas atvejis buvo, kad vienos iš Vilniaus gimnazijų direktorius sakė, kad aš esu asocialus, nes po mokyklą vaikštau basas. Dėl to buvo ir daugiau konfliktų. Jis bandė įrodyti, kad aš buvau girtas, nes vaikštau basas. Čia buvo viršūnė.
Parašė raštą vaikų teisių tarnybai su prašymu ištirti mūsų šeimą, ar nevartojome alkoholio, nors gyvename sveikatinimo gyvenimą. Turėjome nuvažiuoti pagal įstatymus į vaikų teisių tarnybą, ten jiems papasakojau savo istoriją ir jie suprato, kad visa istorija yra tiesiog išlaužta direktoriaus“, – nemalonų įvykį prisimena jis.
Laimei, panašių istorijų daugiau Vilmantui neteko patirti. Vyras ir toliau po Vilnių vaikšto basomis sulaukdamas vis mažiau praeivių žvilgsnių.
