Prieš 30 metų vykusiame Baltijos kelyje panevėžietis Jonas Dumša nedalyvavo. Kaip tik tuo metu po ilgų spėlionių ir dvejonių, su kuo susiję vaikino krūtinės ir rankų skausmai, medikai pagaliau aptiko kraupų radinį – prie stuburo įsitaisiusį auglį. Prieš pat 17-ąjį gimtadienį Joną paralyžiavo. Nors nuo tada be vežimėlio jis niekur negali pajudėti, vis dėlto namuose užsisklendęs nesėdi, stengiasi būti aktyvus, visur dalyvauti.
Nuo Vilniaus iki Talino besidriekiančiame Baltijos kelyje laukiantys šimtai kilometrų Jono visai negąsdina. „Esu pripratęs prie įvairių žygių, dalyvavęs ne viename maratone – gerai žinau, kas laukia“, – sako 29-erius metus su neįgaliojo vežimėliu nesiskiriantis vyras.
Pirmas rimtas maratonas, į kurį Jonas išsiruošė su sportiniu triračiu vežimėliu, taip pat vyko Taline. „Bus smagu sugrįžti. 42 kilometrų distanciją tąkart ten įveikiau. Paskui pusmaratonį (21 km) įveikiau Čekijoje, dalyvavau panašiame renginyje Maskvoje“, – pasakoja Baltijos kelio žygio dalyvis.
Į Baltijos kelią neįgalieji leidosi su prie vežimėlių pritvirtintais specialiais varytuvais, padedančiais įveikti didelius atstumus. Dauguma jų pagaminti Pakruojo rajone įsikūrusioje „Retenėje“. Panevėžietis Žilvinas Kliopmanas į žygį leidosi su vienu pirmųjų ten sukonstruotu varytuvu, J. Dumša – su antros kartos įranga. Roberto Ašmanavičiaus vadovaujama neįgaliųjų įmonė yra pagaminusi keturis varytuvų modelius. Geriausiai juos patikrindavo jo paties pradėti rengti žygiai „Nugalėk save“. Juose ir pasimatydavo stipriosios ir silpnosios šių varytuvų pusės, paaiškėdavo, ką dar reikia patobulinti.
Prisijungti prie Baltijos kelio pasiūlė panevėžiečiai
Į Baltijos kelio žygį neįgalieji leidosi jau antrą kartą. J. Dumša pasakoja, kad iniciatyva dalyvauti žygyje priklauso panevėžiečiams. „Bendraujame su Panevėžio klubu „Dviračiai“, kurio nariai ir pasiūlė prisijungti. Bėgikai šią distanciją bėga jau 28 metus, dviratininkai – trejus ar ketverius. Sutikome ilgai nesvarstę. Tiesa, važiavome vieną šio kelio atkarpą – iš Vilniaus į Panevėžį. Dabar esame pasirengę kur kas ilgesnei kelionei“, – sako Jonas.
Vyras pasakoja, kad pernai ekspromtu į Baltijos kelio žygį išsiruošę neįgalieji nedaug težinojo, kaip bėgikai įveikia šį atstumą. „Lietuva minėjo valstybingumo atkūrimo 100-ąsias metines, ir mes pasiryžome nuvažiuoti nors 100 kilometrų. Nuvažiavome daugiau – praktiškai įveikėme visą atstumą nuo Vilniaus iki Panevėžio“, – pasakoja Jonas.
Vyras neslepia – nors į žygį leidosi panašiose kelionėse užgrūdinti žygeiviai, vis dėlto nuovargis buvo nemažas. Tik važiuodami pamatė, kaip jėgas tausoja bėgikai: 10 kilometrų nubėga ir perduoda estafetę kitiems kolegoms, o patys sėda į automobilį ir juo važiuodami pailsi. Po kitų 10 kilometrų estafetės dalyviai keičiasi. „Bandysime taip elgtis ir mes, – sako Jonas. – Tik gal pabandysime įveikti po 20 ar 30 kilometrų.“
Plati kampanija žiniasklaidoje.
Savivaldybių inicijuoti bendruomenių susitikimai su neįgaliųjų organizacijomis.
Prezidento įsipareigojimas ginti negalią turinčių žmonių teises.
Nuoseklus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas.
Nė viena priemonė nepadės, reikia laiko.
Svarbiausia – ne įveikti kilometrai
Baltijos kelio organizacinius rūpesčius šiemet prisiėmusi Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė neslepia: šiandien papasakoti, kaip žygyje seksis neįgaliesiems, dar labai sunku. Tiesa, šįkart kelionė planuota gerokai iš anksto: pasirūpinta ir ratuotus neįgaliuosius lydėsiančiais 4 automobiliais, žinomos nakvynės vietos (Pasvalyje, Latvijoje – Salacgryvos miestelyje, Taline), suplanuoti sustojimai – susitikimų su bendruomenių, valdžios atstovais vietos.
Į Baltijos kelią leidosi 10 neįgaliųjų vežimėliais ir 4 dviračiais judantys komandos nariai. Pasak G. Žemaitaitytės, per tris dienas nuvažiuoti beveik 700 kilometrų neįgaliesiems būtų neįveikiamas iššūkis, todėl kai kuriuos atstumus jie važiuos lydinčiais automobiliais. „Visi žygio dalyviai rugpjūčio 25 dieną turime finišuoti Taline. Lietuvos keliais riedėsime, o kaip bus Latvijoje ir Estijoje – dar nežinia. Ten labai intensyvus eismas. Jeigu nebūtų palydos, būtų labai nesaugu...“ – sako ji.
Vis dėlto, pasak Lietuvos trispalvę iš Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio rankų priėmusios neįgaliųjų žygio organizatorės G. Žemaitaitytės, svarbiausia – ne įveiktų kilometrų skaičius: „Norime parodyti žmonėms, kad galime keliauti kartu su visais, dalyvauti net tokiuose didžiulės ištvermės ir pasirengimo reikalaujančiuose žygiuose.“
Kelyje – ir įdomūs susitikimai
Dar vienas svarbus neįgaliųjų užmojis – pakeliui susitikti su vietos bendruomenėmis, valdžios atstovais, padiskutuoti apie aplinkos pritaikymą, turizmo visiems galimybes. G. Žemaitaitytė vardija jau suplanuotų tokių sustojimų-susitikimų vietas: pirmasis – Širvintų rajone, antrasis – Ukmergės rajone, paskui žygeivių bus laukiama prie Panevėžio rajono ribos. Kartu su bėgikais jie bus sutikti Panevėžyje, prie Senvagės. „Mus labai kviečia užsukti ir Piniavos bendruomenė, matysime, kaip seksis kelionė, jeigu viskas eisis, kaip suplanuota, susitiksime ir su jais, – sako Ginta. – Paskutinis susitikimas Lietuvoje – ant Pasvalio rajono ribos, Pumpėnų seniūnijoje.“
Neįgaliųjų žygio organizatorė pasakoja susisiekusi su Latvijos ir Estijos neįgaliųjų organizacijas vienijančiomis asociacijomis, paprašiusi pasidalyti informacija apie šį žygį, pakvietusi ir jų narius prie jo prisijungti, pabendrauti su mūsiškiais. Katedros aikštėje sulaukusi skambučio iš Rygos Ginta džiūgavo, kad latviai atsiliepė – susitikimas su jais tikrai įvyks.
„Latvijoje kartu su visais žygio dalyviais padėsime gėlių prie Laisvės paminklo, susitiksime su Lietuvos ambasados atstovais, jų vietos bendruomenių nariais, pavažinėsime po Rygos senamiestį, – pasakoja G. Žemaitaitytė. – Žygio finišas – Taline, Estijos parlamento kieme. Mūsų lauks ir Lietuvos ambasadoje.“
Baltijos kelio žygiui pasibaigus neįgalieji dar pasižvalgys po Taliną, užsuks į Pernu.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
