Jūs turite draugų Lietuvoje, kurie remia tiesiogiai jūsų dalinius, ką jūs esate girdėjęs apie šią šalį?
Ką aš žinau apie Lietuvą? Nedaug, bet kartu ir nemažai. Maža Baltijos valstybė su vos 3 mln. gyventojų – nedidelis skaičius, bet tai ir yra nuostabu, kad čia svarbiausia ne gyventojų kiekis, o tai, kokia jų skleidžiama žinia. Tai nuostabi, besivystanti šalis, žengianti augimo keliu, daug daranti, kad išvengtų visko, kas yra negatyvu ir nedora. Buvimo Sovietų Sąjungoje pripažinimas okupacija, sovietinės simbolikos pripažinimas neteisėta rodo, kad Lietuva daro teisingus sprendimus, puikiai žino savo istoriją, žino, kaip ji turi tvarkytis ateityje. Todėl atsakydamas į klausimą, ką aš žinau apie Lietuvą, aš neminėsiu istorinių įvykių ar skaičių, tačiau pasakysiu, kodėl aš labai vertinu jūsų šalį – už itin rezultatyvų mano šalies palaikymą kovoje su Rusijos Federacija, už rezultatyvų vystymąsi, už teisingą požiūrį į vidaus ir užsienio politiką, na ir, žinoma, negaliu nepaminėti Lietuvos partizaninio judėjimo. Gerai žinau apie antikomunistinį ir partizanų judėjimą Baltijos valstybėse, žinau apie miško brolius, veikusius 4-5 dešimtmetyje, kurie priešinosi komunistinėms nuotaikoms ir kovojo dėl savo šalies laisvės. Tai didingi žmonės, garbingi būti tais, į kuriuos verta lygiuotis.
Kas gali mums padėti laimėti šiame kare, kokios mintys apie agresorę Rusiją?
Mano, kaip kariškio nuomone, ši šalis, su tokia santvarka turi būti sunaikinta, kiekvienas, kuris vykdė karo nusikaltimus, žiaurumus, turi būti nubaustas, kiekvienas turi sulaukti deramo atpildo, netgi tas, kuris nieko nedarė, kai jo tautiečiai naikino naciją. Jei turėčiau išsakyti savo kaip civilio poziciją, ji būtų panaši – aš negalėsiu jų gerbti. Tai gyventojai, kurių aš netgi negaliu pavadinti tauta ar nacija, kurie tiesiog gyvena administracinėje teritorijoje su valstybės siena. Tie gyventojai man kelia tik neapykantą, man net sunku juos pavadinti žmonėmis ar jų šalį – tauta. Bet kokiu atveju jie turi būti nubausti už tai, ką daro šiandien Ukrainoje, ką darė 2008 m. Gruzijoje, ką darė pastarąjį šimtmetį su ukrainiečiais, lietuviais, gruzinais, Ičkerijos gyventojais – čečėnais.
Kokią humanitarinę, politinę ir moralinę pagalbą galėtų suteikti kaimyninės šalys?
Visa tai, ką šiandien daro šalys partnerės, jų neabejingi gyventojai, visa tai padeda Ukrainai ir ukrainiečiams. Padeda tiek tiems, kurie priverstinai turėjo palikti namus, tiek tiems, kurie su ginklu rankose kovoja ir gina šalį. Ši moralinė ir psichologinė, taip pat politinė, humanitarinė ir karinė pagalba absoliučiai pakankama Ukrainai ir ukrainiečiams, ji juos palaiko šiuo itin sunkiu metu. Vienintelį dalyką galėčiau pridėti – tai nemažinti paramos tempo. Suprantu, kad tai yra didelis prašymas, visi pavargsta, tačiau turime kartu sunaikinti blogį. O jei tai, ką jau mums duoda šalys partnerės ir tų šalių gyventojai, dar būtų galima padauginti, tai būtų bene geriausia dalykas. Pagalba mus vienija ir veda pergalės link.
Kas yra sunkiausia tarnyboje priešakinėse linijose?
Žinote, lengvo ir paprasto darbo nėra, o kario darbas yra daryti viską, ką tik galima ir įmanoma padaryti. Tenka pabūti ir vadybininku, ir statybininku, ir kariu, ir sportininku – tai įgūdžiai, kuriuos privalo turėti profesionalus karys. Reikia turėti daug moralinių ir fizinių jėgų, tačiau sunkiausia turbūt buvo užnugaryje. Ne kariniame užnugaryje, o civiliniame užnugaryje, t.y. miestuose, kurie yra už tavęs, tai tos teritorijos, kur karas dar neatėjo. Sunkiausia yra atsigręžti 180 laipsnių kampu ir pamatyti, kad yra, nors ir nedidelė, dalis žmonių, kurie yra abejingi viskam, tarsi tai, kas vyksta, su jais nesusiję. Kai karys priešakinėse fronto linijose jaučiasi palaikomas iš užnugario – o užnugaris tai ir JAV, ir didžioji Britanija, ir Lietuva, ir Kijevas, ir Žitomiras, ir Lvovas – kai jis jaučia paramą ir palaikymą iš tų šalių, apskričių, jis semiasi jėgų, o kai už tavęs atsiranda tokių, kurie sako pavargę nuo karo, tai turbūt ir yra sunkiausia.
Kas sunkiausia šiame kare?
Fronto linijose man sunkiausi buvo du momentai ir jie niekaip nesusiję su kažkokiais fiziniais sunkumais. Su tuo mūsų kariai susiduria dar nuo 2014 m. – tai mano jau minėtas civilių žmonių abejingumas, kai jie sako: „Karas juk ten, ne čia“. Būdamas fronte tu matai priešą, tavo užduotis yra jį sunaikinti, čia viskas paprasta. Tačiau kartu labai sunku pripažinti, kad tam tikru metu tu negali paveikti to, kas vyksta tavo šalyje. Atskira tema – korupcija. Fronte esantis karys su užnugaryje esančiu priešu kovoti negali, jo priešas yra priešais jį, todėl kai fronte tave pasiekia su korupcija susijusios istorijos iš dar sąlyginai taikių miestų, tada sunkiausia.
Asmeninė patirtis fronte – 4 rotacijos?
Karinę tarnybą pradėjau 2011 m. Iš pradžių karas buvo vadinamas antiteroristine operacija, o dabar – jungtinių pajėgų operacija. 2015 m. mieste Zolotoje (Luhansko apskritis) aš buvau motorizuotų pėstininkų kuopos vyriausiasis seržantas ir kartu bataliono viršila, mano pirmoji rotacija truko 10 mėn., po to buvau perdislokuotas, grįžau į nuolatinę tarnybos vietą, o 2017 m. gegužę išvykau į Pavlopilį (Donecko apskritis), už Mariupolio, arčiau okupuotos teritorijos. 2018 m. sausį baigėsi mano sutartis su kariuomene, todėl pasirašiau naują sutartį jau su kitu daliniu – batalionu „AIDAR“ – ir 2018 m. praleidau Krymskoje (Luhansko apskritis) jau kaip šturmo būrio vadas. Ketvirtoji mano rotacija truko nuo kovo iki 2019 m. spalio, tarnavau Novotrojecke (Donecko apskritis) jūrų pėstininkų batalione, buvau bataliono valdymo grupės karininkas. Taigi mano asmeninė patirtis fronte yra tokia – 4 rotacijos Luhansko ir Donecko apskrityse: dvi rotacijos motorizuotų pėstininkų batalione skirtingose pareigose, viena rotacija šturmo bataliono sudėtyje kaip šturmo būrio vadas ir viena rotacija jūrų pėstininkų dalinio sudėtyje.
Kokios pagrindinės savybės reikalingos geram kariui?
Pirma, tai mokėjimas gerai valdyti ginklą, antra, gerai žinoti istoriją. O istoriją būtina žinoti tam, kad gebėtum kaip galima efektyviau panaudoti savo ginklus.
Ne tik kovojote, bet ir savanoriavote, dalyvaujate politikoje?
Taip, 2020 ir 2021 metų sandūroje turėjau nutraukti savo tarnybą dėl sveikatos būklės, tad iki aktyvių karinių veiksmų, prasidėjusių 2022 m. vasario 24 d., aš užsiėmiau savanoryste bei po truputį žengiau politiko keliu. Dar 2019 m. sukūriau iki šiol tebeveikiančią savanorystės programą „TAI SVARBU“. Ši programa kuruoja sporto renginius, kurie skirti pagerbti žuvusius Ukrainos karius. Tačiau užsiimdamas savanoryste per dvejus metus susidūriau su korupcija ir visomis kitomis iš to išplaukiančiomis blogybėmis. Yra tokia patarlė „Jeigu nori nugalėti kare – stok į Ukrainos ginkluotasis pajėgas ir nugalėk, jeigu nori kažką pakeisti politikoje – eik į politiką, jeigu nori kažką pasiekti sporte – eik į sportą“. Taigi nusprendžiau eiti į politiką ir bandyti kažką pakeisti. Iki šiol užimu atitinkamas pareigas vietos savivaldoje Odesos apskrityje.
Kas galėtų padėti laimėti Ukrainai šiame kare?
Du paprasti dalykai, nors, tiesą sakant, ne tokie ir paprasti. Pirma, reikia išsaugoti vienybę, kurią mes šiandien matome ir jaučiame, ir antra, dėti dar daugiau pastangų siekiant aplink Ukrainą ir aplink ukrainiečius suvienyti kaip galima daugiau šalių, asmenybių, neabejingų, kritiškai ir blaiviai mąstančių žmonių visame pasaulyje. Šiandieninę vienybę sudaro ir Ukrainos kariuomenės jėga, ir labai didelė kitų šalių bei žmonių parama ir palaikymas, tai ir JAV ir ES valstybės ir kitos šalys, kurios padeda Ukrainai, ir milžinišką darbą nudirbantys mūsų savanoriai ukrainiečiai, užsienio partneriai, tarp jų ir lietuviai, kurie nuo 2014 m. savo darbais įrodė, kad žvelgiame ir einame viena kryptimi – prieš okupantą. Kas gi dar gali padėti laimėti šiame kare? Susivienijus prieš okupantą nesustoti, nuolat dirbti ir dirbti. Taip, tai tęsis dar labai ilgai, bus labai sunku. Aš suprantu, kad kai kas jau pavargo nuo to, kas vyksta, susitaikė su situacija, kažkas atsiribojo nuo to, kas vyksta, nors iš tiesų karas visai šalia, karas Europoje, karas europietiškoje Ukrainoje. Karas gali išplisti bet kur ir bet kada, Rusijos Federacija nesiskaito su niekuo ir Bučos tragedija gali pasikartoti bet kur. Tai šalis, kurioje nėra jokios moralės, logikos, ten vykdoma tik agresorės, okupanto politika. Tai beždžionė su granata, o ko galima tikėtis iš beždžionės su granata? Taigi mūsų vienybė, kurią turime tik stiprinti, tai ir yra, kas padės mums nugalėti.
