Apie medikų ir ligonių bendravimo svarbą trečiadienį surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo VUL Santaros klinikų gydytojas, anesteziologas-reanimatologas doc. Mindaugas Šerpytis ir gydytojas neurochirurgas Ramūnas Raugalas.
Reanimacijos bei intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas M. Šerpytis pripažįsta, kad jo skyriuje dažnai gydytojai neturi galimybės bendrauti su pacientu, nes šis gali būti be sąmonės, dėl patiriamo skausmo negali adekvačiai bendrauti, todėl medikas skatina žmones dar nepatekus į ligoninę su artimaisiais kalbėtis apie savo sveikatą:
„Tuo metu svarbus kontaktas su artimaisiais, nes jie suteikia daug informacijos, su jais priimame sprendimus kartu. Labai svarbu, kad šeimoje žmonės pasikalbėtų labai jautriomis temom gyvenimo bėgyje. Apie klausimus, kuriuos dažnai nustumiame į šalį, nes jie atrodo skaudūs.“
Siekia partneriškų santykių
Neurochirurgas R. Raugalas dirba su vaikais ir, jo manymu, nesvarbu koks yra paciento amžius, gydytojas su visais turėtų bendrauti pagarbiai, būti partneriu.
„Nereikia į vaiką žiūrėti iš aukšto. Žinoma, vienoks bendravimas su trimečiu, kitoks bendravimas su septyniolikmečiu, bet suaugusiojo bendravimas su vaiku turėtų būti partneriškas. Jei pacientas gebės suprasti gydymą ir priimti tą informaciją, tada galima su juo kalbėti apie tyrimus, operacijas. Netujinu net šešiamečio, universalių receptų kaip kalbėti su visais nėra, kiekvienam reikia individualiai pritaikyt tą žodį“, – savo principais dalinasi gydytojas R. Raugalas.
Panašiai galvoja ir gydytojas M. Šerpytis:
„Dažnai paciento žodis yra nustumiamas į šalį, nes manoma, kad šis neturi medicininio išsilavinimo ir simptomus nemediciniškai apibūdina, tačiau jie yra be galo svarbūs. Bendrauti reikia su pacientu kaip su lygiu partneriu.“
Prisimena pacientą, nujautusį savo būklę
M. Šerpytis prisimena vieną istoriją, kai jam teko gydyti pacientą, sergantį onkologine liga. Gydymui buvo taikoma chemoterapija, o po jos pacientui išsivystė neutropenija – ląstelių, kurios kovoja su infekcija sumažėjimas.
Pacientas pateko į reanimacijos skyrių, nes jis tapo itin imlus infekcijoms ir kiekvieną dieną yra stebimas neutrofilų skaičius kraujyje.
„Kiekvieną dieną lauki tų neutrofilų, kada jie atsistatys, kada kaulų čiulpai pradės gaminti tuos kareivius mūsų. Jis buvo labai puikus, stiprus žmogus ir aš ateinu pas jį vieną dieną, ir jis man sako „Mindaugai, aš jaučiu, kad pas mane šiandien bus 0,1 neutrofilų.“ Aš jam sakau, kad tuoj pasižiūrėsim tyrimus. Ir jis man nueinant sako „Žinai, tu nepatikėsi, bet aš jaučiu, kaip jie kyla.“
Ir, kai pasižiūrėjau tyrimus iš tikrųjų buvo apie 0,1. Tuomet kiekvieną rytą jis spėdavo, bet tada supratau, kad jis iš tikrųjų kažką jaučia, kad jis yra pats geriausias monitorius, to kaip jis jaučiasi“, – prisiminimais dalinosi gydytojas M. Šerpytis.
Ragina nuo vaikų neslėpti tiesos
Ir M. Šerpytis, ir R. Raugalas sutaria, kad nuo vaikų slėpti tiesą apie juos pačius ar jų artimąjį užklupusią ligą – neverta.
„Kartais su tėvais kalbame apie ligą negirdint vaikui, bet vaikai moka labai gerai nuskaityti iš tėvų emocijas ir pradeda nerimauti, nes vaikas lieka nežinioje, kai nuo jo kažkas slepiama“, – pastebi R. Raugalas.
M. Šerpytis pritaria kolegai ir atkreipia dėmesį, kad prireikus net reanimacija pritaikoma vaiko atėjimui aplankyti ten esančio artimo žmogaus:
„Jei nepasakysi, nereiškia, kad niekas nevyksta. Leidžiame vaikus apsilankyti ir reanimacijoje, žinoma, nutildome aliarmus, kad neišsigąstų, ir galėtų sukoncentruoti dėmesį į sergantį artimąjį.“
Abu medikai skatina bendrauti su vaikais, jiems suprantama kalba šnekėti apie artimojo mirtį, o ne ilgą laiką meluoti ir tik po daugelio metų pasakyti tiesą.
Gydytojas tampa ir šeimos nariu
M. Šerpytis atvirauja, kad per metus reanimacijos-intensyviosios terapijos skyriuje apsilanko apie 1000 pacientų, o kiekvienas jų turi bent po du, tris artimuosius, su kuriais gydytojas bendraudamas tarsi tampa šeimos nariu.
Gydytojas tiki, kad dauguma medikų nėra cinikai ir profesiją šią pasirinko, nes myli žmones:
„Medikai nuoširdžiai iki pat galo kovoja, net jei situacija yra beviltiška. Dalis mūsų profesijos yra prisiimti tą skausmą. Tai neturi daryti įtakos tavo profesionaliems sprendimams, bet turi būti maksimaliai nuoširdus pacientams.
Artimieji labai dažnai jaučia kaltę dėl ligonio, dalis gydytojo darbo yra nuraminti žmogų. Manau, kad mirštant ar sunkiai sergant artimam žmogui, miršta ir dalis mūsų. Tikrai gydytojai verkia, bet nemanau, kad tai yra neprofesionalumas, kaip tik tai yra nuoširdumas ir atsidavimas.“
