Gamtininkas teigia, kad šis reiškinys galimas, nes grybų augimui susidarė itin palankios sąlygos – ištisas dvi savaites orai buvo pakankamai šilti, temperatūros panašios į vasaros bei miškuose buvo drėgna, pakako kritulių. Tačiau neįprasta, kad grybai, kurie įprastai aptinkami iki rugsėjo pabaigos, pasipylė spalio mėnesio antroje pusėje.
„Pirmiausiai reikėtų apibrėžti, kas yra grybas. Buitiniu supratimu dažnai įsivaizduojame, kad grybas tai, kas turi kotą ir kepurėlę, tačiau grybai yra kur kas didesni organizmai, kurių didžioji dalis nematoma, nes slypi po žeme, sudaryta iš grybienos. Vaisiakūniai (grybai tradiciniu supratimu) atsiranda tada, kai susidaro palankios sąlygos grybui daugintis“, – aiškina A. Kulbis.
Neįprastai šiltas spalis
Šis grybavimo sezonas buvo palankesnis Lietuvos vakaruose – to krašto gyventojai galėjo džiaugtis didžiuliais krepšiais grybų, juos fotografuoti ir kelti į socialinius tinklus. O grybų karaliais laikomiems dzūkams nebuvo taip džiugu – jie galėjo dalintis nebent tuščių krepšių fotografijomis.
„Dabar neseniai turėjome dvi tikrai šiltas savaites iš eilės, kuomet pakako ir drėgmės, ir šilumos, tad pasipylė grybai. Paskutinėmis spalio dienomis žmonės vis dar randa grybų aplink Vilnių ir Molėtus. Grybai pasipylė masiškai, nes susidarė tinkamos sąlygos. Tai nėra kažkoks išskirtinis reiškinys. Net kai kurie augalai pradėjo leisti ūglius bei pasipuošė spalvingais žiedynais“, – sako jis.
Gamtininkas pasakoja, kad kartais yra sudaromi ir grybavimo kalendoriai, kuriuose mėnesiai ir grybų rūšys nuspalvinti įvairaus intensyvumo spalvomis: kuo spalva intensyvesnė – tuo daugiau tos grybų rūšies miškuose tuo metu turėtų augti.
„Jeigu kalbėtume apie augalus, daugumos pagrindinis žydėjimas yra iki Joninių, tai su grybais yra kitaip. Pavasarį grybų yra labai nedaug rūšių. Auga nebent visiems gerai žinomi bobausiai, briedžiukai, pavasarinės balteklės, žmonių dar vadinamos avižėlėmis. Jų tikrai nedidelis skaičius pavasarį. Birželį grybų beveik nėra. Jie pradeda atsirasti maždaug liepą – pirmos voveraitės, kazlėkai. Pagrindinė masė grybų būna rudenį.
Pavarčiau Vokietijos grybautojų vadovą ir nustebino, kad nemažos dalies mums gerai žinomų pagrindinių, visiems žinomų grybų, kuriuos renkame, grybavimo sezonas baigiasi lapkritį arba gruodį. Tai reiškia, kad ten truputėlį šilčiau yra ir grybaujama ilgiau. Grybams mėnesių pavadinimai nieko nereiškia: jeigu yra tinkamos sąlygos augti, jie ir auga“, – teigia gamtininkas.
Žiemą augantys grybai
Lietuvoje įprasta, kad didžiausios dalies grybautojų vertinami baravykai ir voveraitės nustoja augti iki spalio. Vėliau ateina metas vėlesniesiems grybams – visiems puikiai žinomos žaliuokės (baltikai), kurios auga iki pat šalnų ir, galbūt, mažiau žinomos ir rečiau renkamos, šalninės guotės.
„Yra dar toks grybas juodkotė ugniabudė, kurią retas renka, nors tai gana skanus grybas. Jis Lietuvoje gali augti netgi gruodį arba sausį. Grybą rasime ne tik miškuose, bet parkuose, net krūmuose greta miestų ant medžių, panašiai kaip kelmučius. Yra ir grybų rūšių, kurių galime aptikti praktiškai visus metus. Vieni iš tokių – žiūryčiai, drebučiai. Angliškai vadinami Jelly Fungus, jie savo išvaizda primena žele, retas jų paragauja. Tačiau grybai nenuodingi, o kai kuriuose kraštuose ir kai kurios rūšys – valgomos.
Šitie grybai pasitaikius net patiems mažiausiems žiemos atlydžiams pradeda augti. Yra grybų, kurie gyvi ištisus metus, jie daugiamečiai ir turi metines rieves panašiai kaip medžiai. Jie gali priskaičiuoti net keliasdešimt metų – užauga milžiniško dydžio kempinės“, – apie miške slypinčius paslaptingus grybus pasakoja A. Kulbis.
Vokietijoje labai mėgstamas grybas yra valgomasis tampriukas. Gamtininkas juokiasi, kad grybo pavadinimas gali nesužavėti, tačiau iš tikrųjų jie yra labai vertinami ir jų kepurėlės dedamos į sriubas. Šis grybas Vokietijoje pasirodo labai vėlai, praktiškai žiemą. Gali augti vasarį ar kovą, kai nėra kitų grybų.
„Lietuvoje žiemą grybautojai pasideda krepšius, bet kaimyninėse šalyse grybautoją sutikti galima ir tokiu metu. Iš tikrųjų grybui augti reikalingas ne mėnesis, nes grybai kalendorių neturi, bet šiluma ir drėgmė. Jeigu klimatas keisis ir Lietuvoje šiltės, tai gali pasikeisti ir grybavimo sezonai“, – sako jis.
Tradiciniai grybai gali kenkti sveikatai
Internete pradėjo sklisti informacija, kad lietuvių taip pamėgta žaliuokė gali būti pavojinga sveikatai. Pats A. Kulbis sako, kad domėjosi šia tema. Šie įspėjimai kyla iš Kinijos mokslininkų atliktų tyrimų, tačiau, kaip iš tikrųjų yra Lietuvoje, pasakyti sunku, nes grybų nuodingumas gali skirtis įvairiose teritorijose. Neaiškus ir duomenų patikimumas.
„Iš tikrųjų žaliuokė yra labai senai mūsų grybautojų pamėgtas ir tradicinis grybas. Jis yra vertingas tuo, kad nusistovėjusi tradicija, atsiradęs suvokimas, kad žaliuokės yra skanios, yra daug ruošimo receptų. Jų pavojingumą vertinti sunku, nes trūksta pakartotinų, mokslinę vertę turinčių tyrimų Europos mokslininkų pripažintuose leidiniuose tyrimų.
Vakarų Europos grybų rinkėjams skirta literatūra paprastai labai atsargiai atrenka informaciją ir apsidraudžiant žaliuokė ir panašūs grybai nurodomi kaip nevalgomi. Tačiau labai skiriasi mūsų ir, pavyzdžiui vokiečių grybavimo kultūra. Asmenys, ketinantys rinkti grybus pardavimui, turi būti išlaikę egzaminus. Pas mus – renka kas nori, parduoda ką nori ir kur nori“, – pasakoja A. Kulbis.
Gamtininkas neslepia, kad tam tikrų grybų vartojimas gali sukelti apsinuodijimus, kurių požymiai pasireiškia po ilgo laiko. Lietuvoje žmonės yra įpratę grybauti pagal senas tradicijas, tačiau tradicijos ne visada geros.
„Taip yra ir su pilkąja meškute, kurios atsisakė dauguma grybautojų, bet yra ir tokių, kurie savo vaikystėje juos rinkdavo ir valgydavo, teberenka iš šiandien. Tas požiūris valgiau ir nenumiriau nėra teisingas, nes nuodingosios medžiagos, kurios slypi grybe, kaupiasi žmogaus organizme ir pasireiškia įvairiomis ligomis ar sveikatos sutrikimais vyresniame amžiuje.
Reikėtų pasitikėti gamtininkais, mikologais, mitybos specialistais ir jų rekomendacijomis. Pilkoji meškutė visoje dabartinėje literatūroje nurodomas, kaip nevalgomas ir nuodingas grybas, tačiau vis dar yra lietuvių, kurie ją renka ir kepa ją su grietine ir svogūnais“, – sako jis.
Atšalus – įspėjimas grybautojams
Pasak jo, staigus temperatūrų pokytis grybienai ir kitų metų derliui nepakenks, tačiau gali atsiliepti grybautojų sveikatai.
„Teko girdėti išsireiškimą, kad grybukai dabar miškuose tarsi iš šaldiklio ištraukti. Reikia turėti omenyje, kad šaldiklyje yra nuolatinė, pastovi neigiama temperatūra, nuo 16 iki 24 laipsnių šalčio, o lauke esantys 3 laipsniai šalčio vėliau dieną virsta teigiama temperatūra. Miške yra dar gana daug nesurinktų grybų, o temperatūros svyravimas sukelia jų irimą.
Grybai yra greitai gendantis produktas. Tad jeigu rasite sukietėjusį baravyką miške, nereikia galvoti, kad jis yra šaldytas. Per kelias dienas, kuomet temperatūros svyravimas yra gana didelis, pradeda nykti grybe esantys baltymai ir taip net valgomas grybas gali tapti nuodingu“, – įspėja gamtininkas.
