Taip pat moteris pastebėjo, kad miške dar daug mažų grybų, kurie dar tik auga. Jie rodo, kad miškas rūpinasi ir ateities grybų rinkimu, ir ši vieta tampa ne tik šiandienos, bet ir ateities grybautojų stovykla.
Apie tai, kokių grybų ir kur negalima rinkti bei ko trūksta Lietuvoje, kad grybavimas būtų sėkmingas papasakojo gamtininkas Almantas Kulbis.
Šių grybų jokiais būdais nerinkite
Pasak gamtininko, nuodingų grybų Lietuvoje nėra labai daug, yra nevalgomų grybų kategorija.
„Jei kalbėtume apie mirtinai nuodingus grybus, augančius Lietuvoje, tai juos būtų galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Svarbiausia paminėti žalsvąją musmirę ir smailiakepurę musmirę – šios dvi musmirių rūšys yra mirtinai nuodingos ir nėra jokių gelbėjimo priemonių jas suvalgius“, – įspėja A. Kulbis.
Pašnekovas teigia, kad žmonės kartais žaliąsias musmires supainioja su žaliuokėmis arba žalios spalvos umėdėmis, todėl šį grybą reikia visiems labai gerai įsiminti.
Dar vienas mirtinai nuodingas grybas yra eglinė kūgiabudė, tačiau ją su kitais grybais supainioti yra sunku. „Šis grybas yra toks nepatrauklus, kad retai kas tiesia į ją ranką ir deda į krepšį“, – tikina gamtininkas.
Nuodingojo nuosėdžio taip pat negalima dėti į krepšelį. Nuosėdžių gentis yra labai didelė, jų yra įvairiausių rūšių, todėl svarbu nesupainioti ir nepasiimti mirtinai nuodingo grybo.
Grybų rinkimas vartojimui ar tik pasipuikavimui?
Gamtininkas pastebi, kad kiekvieną rudenį socialiniuose tinkluose žmonės pradeda dalintis nuotraukomis, kuriose vaizduojami didžiuliai kiekiai surinktų grybų, tačiau įspėja, kad visada reikėtų pagalvoti, kiek grybų mes galime suvartoti.
„Skirtingai nuo anglų ar vokiečių, mes esame grybautojų tauta. Jei grybus renkame kaip pagrindinį mūsų šeimos maisto šaltinį, jei tai padeda išgyventi žiemą, tada, taip, grybų galima rinkti daug, tačiau jei norima tik prisirinkti ir pasipuikuoti tuo kalnu grybų, tada reikėtų pagalvoti, kiek jų neštis namo, nes po to pavasarį galima pamatyti marinuotų grybų stiklainius, surikiuotus prie konteinerių“, – pastebėjimais dalinasi A. Kulbis.
Vyrui tokios grybų nuotraukos primena senus laikus, kai medžiotojai norėdami pasipuikuoti savo grobiu, fotografuodavo sumedžiotą gyvūną. Jis sulygina grybavimą su sportu, medžiokle ar tiesiog laisvalaikio praleidimo būdu. Žmonės grybauti eina ne dėl to, kad turėtų kuo maitintis, o tam, kad gerai praleistų laiką, pabūtų gamtoje, nes grybų dabar galima nusipirkti ir prekybos centruose.
„Kai kuriose Europos šalyse netgi yra ribojimai ir grybų iš miško galima parsinešti tik ribotą kiekį: vieną, du ar penkis kilogramus“, – teigia gamtininkas, tačiau mano, kad Lietuvoje tokie ribojimai greitu metu tikrai neatsiras.
Kolkas Lietuvoje yra tik vietų, kuriose grybų rinkti negalima, nebent su leidimu. Grybauti negalima rezervatuose, kur gamta yra saugoma arba šimtas metrų nuo sodybos, esančios miške.
Reikia plėsti renkamų grybų asortimentą
Almantas Kulbis taip pat pastebi, kad renkamų grybų asortimentas Lietuvoje yra mažas – grybautojai renka per mažai grybų, kuriuos galėtų rinkti ir kurie yra valgomi. „Mes renkame tik pora dešimčių skirtingų grybų rūšių, o valgomų grybų yra maždaug du šimtai rūšių“, – faktais pasidalino gamtininkas.
Tačiau pašnekovas įspėja, kad plečiant savo renkamų grybų asortimentą nereikėtų eksperimentuoti grybo tiksliai nepažįstant. Reikia puikiai žinoti grybo požymius arba į mišką keliauti su patyrusiu grybautoju.
Gamtininkas pastebėjo, kad žmonės dažnai į socialinius tinklus kelia grybų nuotraukas ir kitų grybautojų klausia grybas valgomas ar ne, tačiau toks būdas yra netinkamas, nes iš nuotraukos užtikrintai pasakyti tokios informacijos negalima. Tokiu atveju atsakingas yra tik pats klausėjas.
„Vienas iš pasiūlymų, kaip atpažinti ar grybą galima valgyti, yra paragauti nedidelį jo kiekį. Jei viskas tiko, tada galima ragauti ir didesnį jo kiekį“, – pataria A. Kulbis.
Vyras mano, kad jei grybautojai kasmet pažins po naują grybų rūšį, net ir negrybingais metais neteks namo grįžti tuščiais krepšiais.
„Miškuose yra žymiai daugiau skanių grybų, be to jau visų pamėgto populiariausių grybų penketuko: baravykų, voveraičių ir panašiai. Žmonėms reikėtų atrasti naujas rūšis, išbandyti jų skonines savybes, žinoma, kiekvieno skonis skiriasi, tačiau visi grybai turi savo valgytoją“, – pasakoja gamtininkas.
Ekosistemos išsaugojimas
Almantas Kulbis pataria nerinkti peraugusių grybų – taip padėsime išsaugoti ekosistemą. „Kartais yra pastebima, kad grybų vaisiakūniai, kuriuos mes šnekamojoje kalboje vadiname tiesiog grybais, yra nuraškomi panašiai kaip obuoliai nuo obels, ir manoma, kad kitais metais vėl paaugs, tačiau tai nėra visiška tiesa. Nematomoji dalis – grybiena ir jos siūlai, kurie sudaro grybo organizmo dalį, kasmet subrandina tik tam tikrą kiekį vaisiakūnių. Taip pat grybais minta ir dalis miško gyvūnų, tokių kaip briedžiai ar stirnos, ne tik mes, todėl reikėtų nepamiršti ir jų“, – primena gamtininkas.
Taip pat kai grybas pasensta, jame būna pilna gyvybės. Jei peraugusį grybą paliksime miške mes leisime tai gyvybei ir toliau gyventi. Ant senų grybų gyvena ne tik įvairios kirmėlės, vabzdžiai, vikšrai ar lervos, bet ir saugomi reti vabzdžiai, pavyzdžiui, Manerheimo grybinukas, kuris yra saugomas visoje Europoje ir yra įrašytas į Lietuvos Raudonają knygą. Entomologai prašo grybautojų: jei pastebėsite šį vabzdį, jį nufotografuoti ir atsiųsti entomologams, nes šio vabzdžio radaviečių Lietuvoje yra mažai.
„Jei peraugusį grybą surinkę įsidėsime į netinkamą tarą, pavyzdžiui, plastikinį indą, šis grybas iki ko jį parsinešime vis vien suges ir jį teks išmesti, todėl geriau leiskime plėstis ekosistemai ir nerinkime šių grybų“, – prašo A. Kulbis.
Grybavimui netinkamas laikas ir vieta
Taip pat prieš einant grybauti reikėtų stebėti, ar nebuvo šalnų. Kai jos prasideda, per naktį grybai sušala, tuomet kai dieną atšyla, grybai jau būna pradėję gesti ir taip tampa nevalgomais ar nuodingais, todėl reikėtų tokių grybų vengti ir rinkti tik šviežius ir tik tada kai tam yra tinkamas metas.
Grybams rinkti netinkama vieta yra tokia, kur bet koks, net ir valgomasis grybas tampa nevalgomas.
„Tokios vietos yra kažkur arti didelių magistralinių kelių, kur didelis eismas, užterštose vietose, pavyzdžiui, greta sąvartynų, nes grybai yra linkę kaupti kenksmingas medžiagas“, – įspėja gamtininkas.
Pažintinė kelionė su profesionalu
Kitose šalyse grybavimas yra kiek kitoks nei Lietuvoje.
„Teko skaityti, kad Skandinavijos šalyse yra įvairių grybų klubų, kur susiburia, vadinami, pirmo karto grybautojai ir su patyrusiu grybų žinovu keliauja į grybų pažinimo ekskursiją. Ten jie bendrauja ir turi ne vieną tokį žygį, o visus metus mokosi apie grybus“, – pasakoja Almantas Kulbis ir tikisi, kad tokie klubai kažkada atsiras ir Lietuvoje.
Taip pat gamtininkas teigia, kad kitose šalyse yra punktai, kur galima atsinešti savo grybų krepšį pas mikologą ir pasitikrinti grybus, ar nėra nuodingų. Ši galimybė taip pat galėtų atsirasti ir Lietuvoje.
